Deborah Ellis (g. 1960 m.) – pasaulyje žinoma kanadiečių rašytoja ir taikos aktyvistė, filantropė, kovotoja už moterų bei vaikų teises, daugiau nei trisdešimties knygų autorė. Tiek grožiniai, tiek dokumentiniai jos kūriniai, daugiausiai skirti vaikų ir jaunimo auditorijai, apdovanoti reikšmingomis Kanados bei tarptautinėmis literatūros premijomis, o už savo gyvenimo nuopelnus 2016 m. autorė tapo Kanados ordino nare. Savo knygomis, kaip ir aktyvia visuomenine veikla, D. Ellis plečia viso pasaulio skaitytojų akiratį, supažindindama su tuo, ko ypač Vakarų šalių gyventojai dažnai nežino arba sąmoningai renkasi nežinoti.

Didžiausią tarptautinį pripažinimą autorei pelnė apysaka „Maitintoja“ („The Breadwinner“, 2000), per trejus metus nuo pasirodymo sulaukusi net 39 papildomų leidimų vien anglų kalba. 2017 m. pasirodė to paties pavadinimo animacinis filmas (rež. Nora Twomey), prodiusuotas bene garsiausios Holivudo filantropės Angelinos Jolie. „Maitintoja“ pasakoja vienuolikametės Parvanos istoriją: ji su savo šeima gyvena Afganistano sostinėje Kabule, viename iš subombarduoto pastato kambarių. Parvanos tėvas – buvęs istorijos mokytojas, tačiau jo mokykla taip pat subombarduota, o sveikata pašlijusi; visgi jis dirba – turguje ant žemės pasitiesęs kilimėlį teikia raštininko paslaugas nemokantiems rašyti bei skaityti kabuliečiams. Vieną dieną tėvas suimamas už tai, kad yra baigęs mokslus užsienyje, ir Parvanos šeima lieka be mylimo tėčio ir vienintelio žmogaus, galėjusio uždirbti pinigus ar turėjusio teisę pirkti maistą. Šioje neviltyje lieka vienintelis sprendimas: negalėdama uždirbti pinigų būdama mergaite, Parvana priversta apsimesti berniuku ir tapti šeimos maitintoja. Ši knyga sulaukė ir tęsinių – „Parvanos kelionė“ („Parvana‘s Journey“, 2002), „Purvo miestas“ („Mud City“, 2003) bei „Mano vardas Parvana“ („My name is Parvana“, 2011).

Ne tik siekdama savo knygų autentikos, bet ir realiais darbais prisidėdama prie Vidurio Rytų šalių, taip pat probleminių Afrikos regionų vaikų ir moterų gyvenimo sąlygų gerinimo, rašytoja D. Ellis nuolat keliauja į pavojingas pasaulio vietas, bendrauja su jose gyvenančiais, sunkumus patiriančiais žmonėmis. Ne mažiau jai rūpi ir gimtosios Kanados bei apskritai pasaulio vaikų, jaunimo problemos – ne vieną knygą ji parašė remdamasi asmenine patirtimi, įgyta bendraujant su beglobiais, sunkiomis sąlygomis gyvenančiais ar patyčias patiriančiais vaikais.

D. Ellis vadinama kovotoja už nuskriaustųjų teises. Ir ji kovoja ne vien rašytiniu žodžiu – daugelio jos knygų pajamos skiriamos įvairiems autorei reikšmingiems arba pačios įkurtiems fondams: „Canadian Women for Women in Afghanistan“, „Street Kids International“, „Children in Crisis Fund of IBBY“, UNICEF ir kt.

Džiaugiamės, kad 2019 metų pabaigoje pasirodė D. Ellis knygos „Maitintoja“ vertimas į lietuvių kalbą (išleido „Aštuntoji diena“).

Kaip susidomėjote būtent Vidurio Rytais?

Nuo septyniolikos metų viena ar kita forma dalyvavau antikarinėje veikloje, o 1996 m. Talibanui užėmus Kabulą tiesiog tai tęsiau – juk šiame įvykyje persipynė ir moterų teisių tema, ir įsiveržimas į svetimą teritoriją, ir karas. Toronto laikraščiuose buvo gausu žinių apie Talibano daromus nusikaltimus. Būdama feministė bei taikos aktyvistė, norėjau kaip nors padėti ten gyvenančioms moterims, kadangi girdėjau, kas joms buvo daroma. Drauge su keliomis kitomis kanadietėmis Toronte ėmėme rinkti lėšas moterims, esančioms pabėgėlių stovyklose. Pagalvojau, kad būtų naudinga, jei nukeliaučiau ten pati ir pasiklausinėčiau šių moterų apie jų gyvenimą to siaubingo karo metu – tuomet čia, Toronte, geriau žinotume, kuo galime padėti.

Ne vieną mėnesį praleidote afganistaniečių pabėgėlių stovyklose Pakistane bendraudama su moterimis. Ar jums pačiai, kaip moteriai, nebuvo sudėtinga ten nukeliauti?

Keliavau viena, tačiau kaip moteris turėjau galimybę patekti į tam tikrą tenykštį moterų ir vaikų pasaulį. Sutikdavau kokią stovyklos gyventoją, o ji mane supažindindavo su savo draugėmis. Bendravau su moterimis, klausinėjau jas rengdama knygą suaugusiems „Afganistano karo moterys“ („Woman of the Afghan War“, 2000), tai buvo mano pirminis projektas. Neketinau rašyti knygos vaikams, kol nesusipažinau su moterimi, kurios dukra vis dar buvo Afganistane, apsimesdama berniuku tam, kad galėtų išmaitinti savo šeimą. Būdama rašytoja, kartais pajuntu tartum kokius žaibus smegenyse, pranešančius, kad kažkas yra itin svarbu ir į tai turiu atkreipti dėmesį. Taip nutiko ir tąkart, tad nusprendžiau parašyti „Maitintoją“.

Knygą „Afganistano karo moterys“ išleido akademinė leidykla. Galbūt tai buvo Jūsų akademinio tyrimo dalis?

Ne, ne, tai nebuvo akademinis tyrimas. Tiesiog knygą išleido vienintelė leidykla, sutikusi tai padaryti. Siunčiau daugybę užklausų, bet tuo metu niekas nenorėjo mano knygos publikuoti.

Kokios Jūsų kelionių patirtys tuose neramiuose kraštuose labiausiai įsiminė?

2011 m. žiemą vėl buvau Afganistane – dirbau su knyga „Kabulo vaikai: drąsus gyvenimas nesibaigiančiame kare“ („Kids of Kabul: Living Bravely Through a Never-Ending War“, 2012), kurioje publikuojami mano pokalbiai su vietiniais vaikais. Iš ten išsivežiau du stiprius pojūčius. Pirmasis – kad tebestūkso didžiulis kalnas, į kurį reikia įkopti, siekiant atstatyti šalį po šitiekos karo metų. O nemenką to kalno dalį sudaro tebevešinti prievarta prieš moteris ir žmonės, kurie vadovaujasi senais įsitikinimais, trukdančiais judėti pirmyn. Tad čia vis dar egzistuoja tokios situacijos, kai į kalėjimą daugeliui metų uždaromos paauglės merginos, nenorėjusios tekėti už vyrų, kuriuos joms parinko tėvai – nors pagal įstatymą taip daryti turėtų būti uždrausta. Tokių prievartos bei siaubingo skurdo situacijų yra labai daug.

O antrasis mano išsivežtas pojūtis – kokia nuostabi ši jaunoji afganistaniečių karta. Jų šeimas palietė Talibanas ir karas ir būtent tai skatina šiuos jaunuolius griebti kiekvieną galimybę, kokia tik pasitaiko, ir bėgti taip toli ir taip greitai, kaip tik gali, nes jie nežino, kada tai bus vėl iš jų atimta. Štai todėl savo mokyklose jie išties sunkiai ir noriai dirba.

Dar viena Jūsų knyga „Trys norai: kalba Palestinos ir Izraelio vaikai“ („Three Wishes: Palestinian and Israeli Children Speak“, 2004) sukėlė tam tikrą polemiką: kai kurios Ontarijaus miesto mokyklų bibliotekos, remdamosi Kanados žydų kongreso Ontarijaus padalinio nepritarimu šiam leidiniui, apribojo knygos prieinamumą. Kuo gi ši knyga jiems pasirodė netinkama?

Kadangi Vidurio Rytai yra apskritai sudėtinga tema, buvo manoma, kad tos amžiaus grupės, kuriai skirta knyga, skaitytojai yra per maži ir susidarytų nepilną situacijos vaizdą. Mano nuomone, viskas baigėsi labai įdomia diskusija apie tai, ką vaikai geba suprasti ir ką mes jiems rašome: jei vaikai su tuo susiduria realiame gyvenime, ar tai neturėtų atspindėti ir jiems skirtoje literatūroje?

Veikiausiai savo knygomis parodote, jog tikite, kad vaikai geba daug ką suprasti.

Įsivaizduoju, kad tėvai nori kiek įmanoma labiau apsaugoti savo vaikus, tačiau kadangi aš pati vaikų neturiu, man tai nėra esminis dalykas. Man svarbiausia štai kas: „Štai vaikai, išgyvenantys tam tikrus dalykus; kaip mes galime surinkti jų patirtis ir perteikti jas, kad geriau suprastume, ką jie išgyvena?“ O kadangi šie vaikai kalba apie savo gyvenimus, esu įsitikinusi, kad ir kitiems vaikams tai turėtų būti įdomu.

Ar Jus nustebino tai, kaip buvo sutiktos ir įvertintos Jūsų knygos, ypač „Maitintoja“? Kaip skyrėsi literatūros kritikų ir skaitytojų vaikų vertinimai?

Rašydama knygas, negalvoju apie konkrečią skaitytojų auditoriją. Rašau tai, kas domina mane pačią. Iš pradžių mane netgi nustebino tai, kad vaikai patys norėjo skaityti „Maitintoją“. Nors tokie dalykai mane stebina vis mažiau, kadangi per daugelį metų mano pagarba vaikams tik augo. Vaikai išties alksta sužinoti, kas vyksta pasaulyje. Prie to itin prisidėjo ir tai, kad jie šią knygą skaito savo iniciatyva, o ne tik paskatinti mokytojų. Beje, jie patys, neskatinami nei pedagogų, nei tėvų, rašo man laiškus. Jie geba suprasti labai sudėtingus pasaulyje vykstančius dalykus ir nori juos sužinoti. Manau, kad mes nepakankamai vertiname vaikus.

Jūsų knygoje „Trys norai…“ vaikai pasakoja apie tai, kaip jie, eidami gatve, suvokia, kad bet kurią akimirką gali sprogti kuris nors iš gatvėje stovinčių automobilių. Ar Jūs pati, keliaudama po pavojingus kraštus, taip pat išgyvenate akimirkų, kai tenka baimintis dėl savo gyvybės?

Daugybę kartų, daugelyje vietų… Malavyje, Afrikoje, mane buvo apvogę ir persekiojo, daugelyje aplankytų stovyklų man grasino mirtimi, o Izraelyje bei Palestinoje bijodavau kone visą laiką. Negali nebijoti eidamas į pavojingą situaciją. Aš taip pat puikiai suvokiau, kad turiu kanadietišką pasą ir lėktuvo bilietą skrydžiui namo, tad mano baimė buvo užgrūdinta privilegijos.

Šios kelionės man yra labai sunkios. Tačiau baimė neturėtų mūsų stabdyti. Ji tiesiog padeda suvokti, kaip gyvena ir ką išgyvena kiti žmonės. Žinoma, kalbant apie bet kurią akimirką galintį sprogti automobilį, turi labai pasistengti save įtikinti, kad taip tikriausiai nenutiks. Eikime ta gatve toliau – taip kalba daugybė žmonių. Jeruzalėje apie tai praneša naujienose ir tu natūraliai imi galvoti, kad galbūt kitas automobilis sprogs tuomet, kai pro jį eisiu aš. Iš tiesų ši grėsmė nuolat kirba gyventojų galvose, kaip kirbėjo ir manojoje, kol ten buvau.

Visas pajamas, gautas už „Maitintoją“ ir jos tęsinius, skiriate Afganistano mokyklų, gydymo centrų, moterų centrų finansavimui ir įkūrimui. Daugelio kitų Jūsų knygų pelnas taip pat skiriamas įvairioms organizacijoms. Ar galėtumėte pakomentuoti tokį savo sprendimą?

Tai labai lengvai priimtas sprendimas. Už šias knygas gavau daug pinigų ir todėl mes galėjome toje pasaulio dalyje nuveikti išties didžių dalykų, pavyzdžiui, pastatyti mokyklas, pasamdyti mokytojus, finansuoti mokytojų apmokymo programas ir sveikatos priežiūros centrų veiklą. Sukūrėme projektą Afganistano bibliotekų atstatymui.

Ypač puikus dalykas yra tai, kad pasamdžius mokytoją, darbą ir atlyginimą gauna vienas žmogus, tačiau kartu per šį darbą išsilavinimą gauna trisdešimt-keturiasdešimt vaikų toje klasėje, o mokytojos vaikai turi namus ir maisto. Tad viename, rodos, nedideliame veiksme, slypi daugybė iš pirmo žvilgsnio nematomų naudų. Tai labai geras būdas išleisti pinigus.

Vienas Jūsų aukomis finansuojamas moterų centras buvo subombarduotas ir sugriautas. Kaip tokių sudėtingų įvykių akivaizdoje gebate likti ištikima savo įsitikinimams – ir kaip taikos aktyvistė, ir kaip rašytoja?

Viltis nėra kažkas, ko tiesiog lauki; turi aktyviai eiti ir jos ieškoti. Šiam pasauliui tampant vis beprotiškesniu, kartais vilties tenka ieškoti įdedant daugiau pastangų nei ankstesniais laikais. Viltis yra veiksmas.

Esu viena labiausiai privilegijuotų šio pasaulio moterų. Galiu keliauti, kur noriu. Jei noriu, galiu gyventi viena. Galiu mylėti, ką noriu. Galiu rašyti ir leisti knygas ir nebūti pasodinta už tai į kalėjimą. Tai yra privilegijos, kurias puikiai suvokiu, ypač kai yra tokia daugybė moterų, kurioms uždrausta vairuoti ar daryti tiek daug dalykų, kuriuos jos norėtų daryti. Iš tiesų aš neturiu teisės netekti vilties; tai būtų įžeidimas moterims, kurios neturi tokių teisių, kokias turiu aš.

Pakalbėkime apie vieną Jūsų knygų, apimančią šiuolaikinio vaiko ir paauglio aktualijas – „Norime, kad žinotumėte: vaikai kalba apie patyčias“ („We Want You to Know: Kids Talk about Bullying“, 2009). Rengiant knygą buvo kalbamasi su 9–19 metų amžiaus vaikais ir jaunuoliais. Kaip vyko darbas, paverčiant jų istorijas knyga?

Pirmiausia, be abejo, turėjome susisiekti su vaikų tėvais ir gauti leidimą. O susitikę susėsdavome ir kalbėdavomės, ir tas pokalbis vystydavosi tartum savaime. Pradėdama kalbėtis su vaiku, niekad nežinau, ką jis man papasakos. Tai jau buvo ketvirtoji ar penktoji mano taip ruošiama knyga. Pradėjus kalbėtis, vaikai pakreipia numatytąją pokalbio vagą įvairiausiomis kryptimis, o tu tiesiog seki paskui juos, klausai, ką jie turi papasakoti. Kai kurie vaikai pasakojo apie tai, kaip jie tapo patyčių aukomis arba kaip jie stebėjo tai nutinkant jų draugams. Žinoma, kai kurie vaikai kalbėjo ir apie savo vykdomas patyčias. Tai, kas sudėta į knygą, yra beveik pažodiniai jų pasakojimai. Iš esmės tai yra jų pačių žodžiai. Aš nesikišau į turinį.

Suaugusiems dažnai sunku iki galo suprasti, kas mokykloje vyksta tarp vaikų. Jūsų kalbinti vaikai pasakojo gana tiesmukas istorijas. Ar buvote tikra, kad tai, ką jie pasakoja – autentiška jų patirtis, kad tai nutiko būtent taip, kaip jie ir pasakojo?

Iš tiesų per daug dėl to nesijaudinau. Manau, kad jeigu jie ką nors man pasakojo, darė tai turėdami priežastį – neklausinėjau kitų konkrečių įvykių dalyvių, ar būtent taip viskas ir buvo – mano kalbinti vaikai pasakojo man, kaip jie patys matė tai, kas vyko. Kai kuriais atvejais jie jautėsi lyg tam tikrose situacijose būtų vienui vieni, be jokio palaikymo iš šalies. Ar tai buvo tiesa, paliekama spręsti ir interpretuoti tiems, kas tuos pokalbius skaito, ir galbūt tokiu būdu perskaito ir tarp eilučių.

Aš stengiausi šiek tiek grybštelėti šią temą knygos pratarmėje, teigdama, kad dažnai mokytojai stengiasi padėti vaikams, tačiau patys negali apie tai prasitarti dėl konfidencialumo taisyklių. Tad iš dalies patyčios tartum lieka pačių vaikų problema – jiems atrodo, kad niekas nedaroma, nors taip nėra – jie tiesiog to nemato. Ir dėl to jaučiasi dar vienišesni. Žinoma, būna įvairių situacijų. Įvairių profesijų žmonės kartais elgiasi lyg būtų visiški neišmanėliai, taip pat ir mokytojai, nors tarp jų yra daugybė puikių žmonių.

Su kokiais esminiais iššūkiais, Jūsų supratimu, susiduria mokytojai, kalbant apie patyčias mokykloje?

Jie susiduria su milžiniškais iššūkiais kiekviename žingsnyje, pradedant situacija, kurioje atsiduria konkretus vaikas – juk tuomet laukia aiškinimasis su tėvais, o kai kurie jų, kaip matyti knygoje, gali labai aršiai ginti savo vaikus ir kažko reikalauti. Kartais entuziazmas bet kokiomis priemonėmis sugalvoti sprendimą yra perviršinis.

Daugelis vaikų kaip savo mėgstamiausius mokytojus įvardino tuos, kurie vadinami oldskūliniais – gana griežtus, nepasimaunančius ant jokių nesąmonių, ir tai galima suprasti vos įžengus į jų klasę; tai mokytojai, nepasiduodantys jokioms manipuliacijoms. Kai kurie vaikai sakė, kad, jų supratimu, naujieji mokytojai labiau bijo būti paduoti į teismą, jų rankos surištos labiau nei senųjų mokytojų, kurie tiesiog kontroliuoja situaciją ir daro tai, kas ir turi būti padaryta.

Kokių lūkesčių turėjote rengdama šią knygą? Ar jie pasiteisino?

Ši knyga skirta skatinti diskusijas. Kiekvieno pokalbio pabaigoje yra keli klausimai, kuriuos skaitytojas gali apmąstyti arba pasikalbėti apie tai su tėvais ar mokykloje. Klausimai yra susiję su konkrečiu pokalbiu: kaip vaikas apsisprendė pasielgti taip, kaip ir pasielgė? Ar jį supantys žmonės galėjo priimti geresnius sprendimus ir ar viskas tuomet būtų baigęsi geriau? Kaip toks įvykis paveiktų tavo paties gyvenimą? Pajusti, kad galime valdyti tai, kas vyksta mūsų gyvenime – kad turime galią rinktis – reiškia, jog turime ir tam tikrą kontrolės matą, net ir siaubingoje situacijoje.

Jūsų biografijoje gausu pavojingų kelionių, išleidote kelias dešimtis knygų, susitikote ir bendravote su daugybe vaikų ir moterų. Kaip šios kelionės, knygos, sutikti žmonės keičia Jus pačią?

Vienas dalykų, kurį išties aiškiai suvokiau – pasaulis yra toks, kokį mes nusprendžiame jį būsiant. Tik labai nedaugelis dalykų tiesiog nutinka. Visa kita išauga iš istorijos, auga iš dabarties, ir kuo labiau mes pajusime, kaip mūsų veiksmai veda prie ateities veiksmų, tikėtina, išmoksime priimti geresnius sprendimus šiandien.

Atrodo, esate optimistė.

Jei tapčiau pesimiste, turėčiau kaipmat nustoti rašyti jauniems žmonės, nes užkraučiau jiems pernelyg didelę naštą. Be to, aš sutinku žmonių, išgyvenusių siaubingus dalykus, o jie vis tiek, kasryt pabudę, iš visų jėgų stengiasi gyventi; jie daro viską, kad jų bendruomenės taptų geresnės, tad kaip galėčiau pasiduoti pesimizmui?

Parengė Diana Gancevskaitė

Žurnalas „Kelionė“, 2019 Nr. IV

Publikaciją parėmė 

2 Comments