JAV pedagogas, filmų režisierius, kultūros teoretikas, vienos iš JAV smurto prieš moteris prevencijos programos „Mentorystė smurto prevencijai“ (Mentors in Violence Prevention) įkūrėjų Jacksonas Katzas (g. 1960) kelia esminius klausimus, padedančius suprasti, kodėl smurtas, susijęs su lytimi, taip pat ir smurtas šeimoje bei seksualiniai nusikaltimai mūsų visuomenėje yra tokie paplitę. Atsakymų autorius siūlo ieškoti vyrų kultūros sanklodoje ir vyrų lyderystės krizėje.

Su lytimi susijęs smurtas – ne moterų problema

Daugybė problemų: smurtas šeimoje, išnaudotojiški santykiai tarp partnerių, seksualiniai užpuolimai ir priekabiavimas, seksualinis vaikų išnaudojimas (patogumo dėlei visa tai toliau vadinsiu „smurtu, susijusiu su lytimi“ – gender violence) – dažnai laikomos išskirtinai moterų problemomis, iš kurių joms išsikapstyti padeda kai kurie geri vyrai. Mano manymu, toks požiūris yra problemiškas, ir aš nenoriu su juo sutikti. Nemanau, kad su lytimi susijęs smurtas yra išskirtinai moterų problema. Tiesą sakant, tai visų pirma – vyrų problema. Žinoma, taip pat ir moterų, tačiau tokios rūšies smurto įvardijimas vien moterų problema jau yra su lytimi susijusio smurto problemos dalis.

Pirma, tai suteikia vyrams priežastį nekreipti į tokį smurtą dėmesio. Girdėdami kalbas apie „moterų problemas“, mes, vyrai, esame linkę praleisti jas pro ausis. Galvojame: „aš esu vyras, o tai skirta mergaitėms“, arba: „tai – moterų reikalai“. Daugybė vyrų, pasitenkindami šiuo pirmu sakiniu, nieko daugiau ir neišgirsta. Tai lyg aktyvi mikroschema mūsų smegenyse. Išgirdus žodžių junginį „moterų problemos“, nerviniai kanalai vyrų dėmesį nukreipia kita linkme. Beje, tas pats pasakytina ir apie žodį „lytis“. Daugybė žmonių išgirdę šį žodį iškart susieja jį su moterimis. Taigi jie mano, kad lyčių problemos yra tapačios moterų problemoms. Tačiau tai kelia rimtą painiavą.

Ją iliustruosiu pasitelkęs keletą analogijų. Išgirdę žodį „rasė“ daugelis žmonių JAV pirmiausia pagalvoja apie afroamerikiečius, lotynų amerikiečius, Azijos amerikiečius, indėnus, išeivius iš pietryčių Azijos ar Ramiojo vandenyno salų. Daugelis žmonių, išgirdę žodžius „seksualinė orientacija“, susieja tai su homoseksualais. Panašiai ir su žodžiu „lytis“. Visiems šiems atvejams bendra tai, kad nekreipiama dėmesio į dominuojančią grupę. Tarsi baltaodžiai neturėtų rasinės tapatybės, tarsi heteroseksualai neturėtų seksualinės orientacijos, o vyrai – lyties. Tai yra vienas iš būdų, kuriuo dominuojančios sistemos palaiko ir reprodukuoja save, t. y. taip jos išvengia vargo reflektuoti savo dominavimo prielaidas. Vienas iš svarbiausių galios ir privilegijų ženklų kaip tik ir yra siekis nebūti analizuojamam, saviugdos trūkumas, sakytum, tam tikras nematomumas, nors problemų šaknys slypi būtent dominuojančioje grupėje. Stebina, kaip sklandžiai, kalbant apie smurtą šeimoje ir seksualinį smurtą, vyrų dėmuo yra ištrinamas iš pokalbio, nors kalbama kaip tik apie juos.

Pasiūlysiu atlikti eksperimentą, kuris padės atskleisti, kaip kalba ir tam tikras jos naudojimas nukreipia nuo esmės. Šis pavyzdys paimtas iš feministės kalbininkės Juliaos Penelopeės darbų. Užrašykime labai paprastą sakinį: „Džonas sumušė Mariją“, kuriame „Džonas“ yra veiksnys, „sumušė“ – tarinys, o „Marija“ – papildinys. Dabar užrašykime antrą tokį patį sakinį tik neveikiamąja nuosaka: „Marija buvo sumušta Džono.“ Lyg ir tas pats, bet kažin kas pasikeitė, tiesa? O pasikeitė labai daug. Reikšminis akcentas pasislinko nuo Džono prie Marijos, o Džonas atsidūrė sakinio pabaigoje ir jau vos vos įsitenka lape, jis tuoj iškris iš mūsų suvokimo žemėlapio. Užrašykime trečiąjį sakinį: „Marija buvo sumušta.“ Jame liko tik Marija, Džono jau nebėra, mes visiškai susikoncentravę į Mariją, kurią „sumušė“. Pastaruoju metu kasdienėje kalboje sinonimiškai vartojamas terminas „daužoma“ (battered), taigi galima sakyti, jog „Marija buvo daužoma“. Ir štai paskutinis sakinys, išplaukiantis iš anksčiau užrašytų: „Marija yra mušama [daužoma] moteris.“ Bet kurgi Džonas, kurgi veiksnys? Jis jau seniai nebedalyvauja šiame pasakojime…

Tie, kurie susiduria su smurtu šeimoje ar seksualiniu smurtu, žino, kaip stipriai yra paplitęs aukų kaltinimas, požiūris, kai kaltinamas asmuo, kuriam kažkas buvo padaryta, o ne tas, kuris tai padarė. Mes sakome: ir kodėl jos susideda su tokiais vyrais? Kas jas prie jų traukia? Kodėl jos neina šalin nuo tokių tipų? Kodėl tame vakarėlyje ji dėvėjo tokius drabužius? Kodėl ji gėrė su tais vaikinais viešbučio kambaryje? Aukų kaltinimas turi daugybę priežasčių, tačiau vienos iš jų reikėtų ieškoti kognityvinėje (pažinimo) struktūroje. Tai vyksta nesąmoningai. Mūsų kognityvinė struktūra taip sudėta, kad pirmiausia esame linkę kvestionuoti moterų pasirinkimus. Anksčiau paminėti klausimai nėra negalimi – jie visiškai legitimūs, tačiau reikia pasakyti aiškiai: jei siekiame užkirsti kelią smurtui, susijusiam su lytimi, klausimai apie Mariją mūsų toli nenuves.

Taigi, klausti turėtume ne apie Mariją, o apie Džoną. Kodėl Džonas muša Mariją? Kodėl smurtas šeimoje JAV ir visame pasaulyje yra tokia didelė problema? Kas vyksta? Kas vyksta su vyrais? Kodėl tiek daug vyrų fiziškai, emociškai, žodžiais ir kitais būdais smurtauja prieš moteris ir merginas, taip pat prieš kitus vyrus ir berniukus, kuriuos jie teigia mylintys? Kodėl tiek daug suaugusių vyrų seksualiai prievartauja mergaites ir berniukus? Kodėl nuolatos girdime apie tokius atvejus Katalikų Bažnyčioje, Penn State futbolo komandose (2011 m. paaiškėjo faktai apie daugelį metų trukusį sistemingą berniukų, žaidusių vienoje JAV futbolo komandoje, tvirkinimą, kurį vykdė vienas iš komandos trenerių – red. past.), Amerikos skautų stovyklose ir panašiai? Ir koks institucijų, padedančių šitokiu mastu didinti smurtauti linkusių vyrų skaičių, vaidmuo?

Smurtas, susijęs su lytimi, nėra vien tik atskirų individų problema. Taip galvoti naivu, nes smurtas – daug gilesnė ir sistemiškesnė socialinė problema. Nusikaltėliai nėra pabaisos, atslenkančios iš pelkių tamsos ir į ją sugrįžtančios. Jie daug normalesni ir kasdieniškesni padarai, nei norėtume juos matyti. Tai žinant, norisi klausti: kokia yra religinių įsitikinimų sistemų, sporto kultūros, pornografijos, šeimos struktūros, ekonominės sistemos įtaka šiam reiškiniui? Kaip visa tai persikloja su etninėmis ir rasinėmis problemomis konkrečioje visuomenėje? Mėgindami nustatinėti sąsajas, užduoti svarbius klausimus, galime pradėti kalbą apie tai, ką mes galime ir turėtume pakeisti. Kaip pakeisti nusistovėjusias bendravimo praktikas? Kaip pakeisti berniukų socializaciją, kurios metu įdiegiama vyriškumo samprata, vedanti prie išties baisių pasekmių? Tai yra darbas, kurį turime padaryti ir kurio neatliksime, jei būsime susikoncentravę į tai, ką „ne taip“ daro ir galvoja moterys.

Mums reikia drąsių vyrų

Apie su lytimi susijusį smurtą moterys kalba jau seniai ir dažnai yra nutildomos. Jos vadinamos visokiais bjauriais vardais: „vyrų žudikėmis“, „nekenčiančiomis vyrų“ ir panašiai. Ko siekiama tokia retorika? Ja siekiama „nužudyti“ žinios nešėją. Taip tildomos moterys, kurios drįsta prabilti, ginti save ar kitas moteris, tačiau sykiu – tai ne mažiau svarbu – ginti vyrus bei berniukus. Niekas nemėgsta, kai kas nors pradeda kelti bangas, niekas nemėgsta, kai kiti žmonės meta iššūkį tavo visagalybei. Geriau sėdėtum ir laikytum burną užčiaupusi. Ačiū Dievui, kad moterys netyli. Ačiū Dievui ir dėl to, kad gyvename pasaulyje, kuriame yra tiek daug moterų lyderių, galinčių pasipriešinti smurto kultūrai.

Vis dėlto vienas iš galingiausių vaidmenų, siekiant įveikti smurtą, susijusį su lytimi, tenka vyrams. Mums reikia vyrų, kurie turėtų drąsos ir stiprybės garsiai pasisakyti prieš smurtą, stovėdami vienoje pusėje su moterimis, bet ne prieš jas, neapsimetinėdami, kad esą egzistuoja kažkoks kitas polius, kad vyksta kova tarp lyčių ir panašios nesąmonės. Pasaulyje mes gyvename kartu.

Vienas iš labiausiai mane jaudinančių dalykų – tam tikra retorika, nukreipta prieš feministes ir kitas moteris, stojusias į kovą prieš išnaudojimą ir smurtą ir įsijungusias į prievartos aukų judėjimus visame pasaulyje, esą šie judėjimai yra nukreipti prieš vyrus. O kaip tada dėl berniukų, kuriuos nuo mažens itin smarkiai neigiamai veikia suaugusių vyrų elgesys su moterimis, kai jie smurtauja prieš jų mamas, seseris ir juos pačius. Kaip dėl tų visų berniukų, kurie buvo traumuoti suaugusių vyrų smurto? Tiesa ta, kad ta pati sistema, dauginanti prieš moteris smurtaujančių vyrų skaičių, daugina skaičių ir tų, kurie smurtauja ir prieš kitus vyrus. Abi lytys yra vyrų smurto aukos. Taigi, apginti moteris svarbu ir dėl pačių vyrų, jau nekalbant apie tai, jog aš ir dauguma vyrų, kuriuos pažįstu, turime moterų ir mergaičių, kurios mums be galo rūpi. Atrodo savaime suprantama, kad neturime tylėti ir vis dėlto… Darbe su savo kolegomis, dirbančiais sporto srityje, kariuomenėje, mokyklose, diegiame vadinamąją „stebėtojo žvilgsnio į su lytimi susijusio smurto“ koncepciją, skirtą tokio smurto prevencijai.

„Stebėtojo“ žvilgsnis

Ši perspektyva turi daug dedamųjų, tačiau jos esmė – susitelkimas ne į auką (dažniausiai jomis tampa moterys, bet taip pat ir vyrai) ar smurtautoją (dažniausiai tai vyrai, nors yra ir smurtaujančių moterų), bet į tuos, kurie yra šalia, t. y. visus mus – stebėtojus. Tai gali būti draugai, komandos nariai, kolegos, bendradarbiai, šeimos nariai, tie, kurie nėra tiesiogiai įtraukti į smurto situaciją, tačiau glaudžiai susiję su žmonėmis, kurie joje atsidūrę. Labai svarbu, kaip elgiamės būtent mes. Ką sakome? Ar drįstame mesti iššūkį savo bendraamžiams? Ar palaikome savo draugus, prieš kuriuos smurtaujama? Ar neliekame nebylūs smurto akivaizdoje?

Savo praktikoje siekiame paskatinti nesmurtaujančius vyrus mesti iššūkį tiems vyrams, kurie yra linkę smurtauti. Kai sakau „linkę smurtauti“, turiu galvoje ne vien tik tuos, kurie muša moteris, arba tas situacijas, kai vykstant smurtui, turite įsikišti fiziškai. Yra daug kitų situacijų, kai vyras turi išdrįsti sustabdyti kitą vyrą. Mums labai reikia tų, kurie vyriškoje kompanijoje, tarkime, lošiant pokerį, kai laidomi juokeliai apie įvairius dalykus, išgirdę žeminančius ar įžeidžiančius žodžius apie moteris, užuot drauge su visais nusijuokę ar apsimetę, kad nieko negirdėjo, išdrįstų pasakyti: „ei, klausyk, tai nejuokinga“, arba „ta moteris, apie kurią tu kalbi, gali būti mano sesuo“, arba „gal galėtum pajuokauti apie ką nors kitą“, arba „pakalbam apie ką nors kitą, nesuprantu tokių juokelių“. Tas pats galioja, kai įžeidžiamai kalbama apie kitos rasės, kitos seksualinės orientacijos asmenis. Jei tokiomis aplinkybėmis, kai žeminamas kitas žmogus, nutyli, argi tavo tyla netampa pritarimu ar bendrininkavimu?

Mano siūlomas „stebėtojo žvilgsnis“ žmonėms suteikia priemones nutraukti kito asmens žeminimą, taip prisidedant prie socialinės aplinkos, kurioje kitą asmenį žeminantis elgesys taps nepriimtinas, kūrimo. Ne dėl to, kad toks elgesys būtų neteisėtas, bet todėl, kad jis neteisingas ir nepriimtinas šioje kultūroje. Ar žinote, kas atsitiktų, jei seksistiškai ar smurtingai merginų ir moterų, o taip pat ir kitų vyrų, atžvilgiu besielgiantys vyrai dėl tokio savo elgesio tarp bičiulių netektų anksčiau turėto statuso? Pamatytume radikaliai sumažėjusią prievartą ir smurtą. Tipiškas smurtautojas ar žemintojas nėra ligonis ar iškrypėlis. Visais kitais atžvilgiais jis yra normalus vaikinas.

Tarp daugelio puikių žodžių, kuriuos per savo trumpą gyvenimą yra pasakęs Martinas Liuteris Kingas, buvo ir tokie: „galų gale, labiausiai skaudina ne mūsų priešų žodžiai, bet mūsų draugų tyla“. Vyrų kultūroje buvo be galo daug pribloškiančios tylos apie mūsų akyse tebevykstančią tragediją: vyrų smurtą prieš moteris ir vaikus. Be galo daug pribloškiančios tylos… Noriu pasakyti, kad mes turime nutraukti šią tylą, o tam reikia daugiau drąsių vyrų balsų.

Tai lengviau pasakyti, nei padaryti. Nėra lengva vyrų kultūroje vyrui mesti iššūkį kitam vyrui, todėl požiūryje į su lytimi susijusį smurtą siekiant esminio pokyčio, svarbu suprasti, kad tai – ne tik vyrų problema, tai – vyrų lyderystės problema. Moteris ar vyras, kuris meta iššūkį savo aplinkai, yra tikras lyderis. Atsakomybė dėl pokyčių neturėtų gulti ant berniukų, paauglių ar studentų pečių. Ji turėtų tekti galią turintiems suaugusiems vyrams, kurie anksčiau paminėtoms problemoms ir jų sprendimų paieškoms suteiktų pirmenybę nacionaliniu mastu. Tačiau tokių vyrų neturime. O gal jų jau atsirado?

Ugdyti lyderystę, o ne jautrumą

Jau ilgą laiką dirbu su JAV kariškiais. Prieš keletą metų buvau pakviestas pietų, kurių metu viena moteris manęs paklausė: „Kiek laiko užsiimate jūrų pėstininkų jautrumo ugdymu?“ „Su derama pagarba, ponia, – atsakiau, – aš neugdau jūrų pėstininkų jautrumo, jūrų pėstininkams aš vedu lyderystės ugdymo programą.“ Suprantu, mano atsakymas buvo šiek tiek pasipūtėliškas, tačiau padarytas patikslinimas yra svarbus. Nes mums reikia ugdyti ne jautrumą, o lyderystę. Mano manymu, sakydamas įžeidžiamus dalykus apie kitus žmones bei jų lytį, rasę, etniškumą, seksualumą, tu pirmiausia „susikerti“ kaip lyderis. Jei galios turintys vyrai ir moterys, dirbantys įvairiose institucijose bei valdžios įstaigose, suprastų lyderystės reikšmę, kuri siejasi su galimybe įveikti ar bent mažinti smurtą, susijusį su lytimi, žmonių galvose įvyktų esminis pokytis. Skaudūs atvejai, kai būdavo seksualiai išnaudojami vaikai, mums signalizuoja apie lyderystės, ir, visų pirma, sprendimus priimančių vyrų lyderystės krizę. Bendraamžių vyrų kultūroje egzistuoja stiprus tarpusavio spaudimas ir suvaržymai, todėl mes turime padrąsinti vyrus jų nusikratyti.

Vienas iš būdų tai padaryti yra atkreipti vyrų dėmesį, kad yra nepaprastai daug vyrų, kuriems rūpi smurto, susijusio su lytimi, problema. Žinau tai, nes dirbu su vyrais, su paaugliais, esu dirbęs su dešimtimis tūkstančių, šimtais tūkstančių vyrų… Net baisu pagalvojus, kiek metų tuo užsiimu. Tačiau vien rūpesčio nepakanka. Mums reikia daugiau vyrų, turinčių drąsos, pasižyminčių ištverme ir moraliniu principingumu, kurie galėtų nutraukti bendrininkavimo tylą ir stotų drauge su moterimis, o ne prieš jas.

Išties, mes esame moterims tai skolingi. Nėra jokių abejonių. Bet taip pat skolingi ir savo sūnums. Taip pat tiems jauniems vyrams, gyvenantiems įvairiose pasaulio šalyse, kurie, priešingai nei mes, negalėjo pasirinkti vyriškumo sampratos ir priėmė dominuojančios vyrų kultūros padiktuotą sampratą. Tai nebuvo jų pasirinkimas. Tikiuosi, kad vyrai ir moterys, dirbdami kartu, paskatins pokyčius, kad ateities kartoms netektų susidurti su tokio masto tragedija, su kuria susiduriame mes. Aš žinau, mes galime tai padaryti. Ir žinau, kad galime padaryti daugiau.

Parengė Zigmas Vitkus

Žurnalas „Kelionė“, 2019 Nr. 4

Pagrindinėje nuotraukoje Edvardo Racevičiaus darbas

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *