Jei mūsų dėmesys visada yra išoriniuose įvykiuose, gyvenimo tempą diktuoja aplinka. Psichologui ir socialinių mokslų daktarui Artūrui Deltuvai atrodo itin svarbus gebėjimas atgręžti dėmesį nuo išorės į vidų. Tada įmanoma išoriškai judėti greitai, tačiau viduje išlikti ramiam. Vis dėlto tai įstengia ne kiekvienas. Dauguma mūsų turime sulėtinti išorinį tempą, jei norime atgręžti dėmesį į vidinius patyrimus.

„Pelno siekimas yra neišvengiamos lenktynės. Kas nori lėto laiko, neturėtų eiti į pelno siekiantį sektorių neturėtų eit“, – „Kitokių projektų“ konsultantas tvirtina tai sakantis ne todėl, kad neigiamai žiūrėtų į verslą. Jis mano, kad kiekvienas iš mūsų esame laisvi pasirinkti gyvenimo būdą. Kai kuriems žmonėms lenktyniauti gyvenime atrodo prasminga ir greitas tempas jam teikia malonumą. Labai svarbu nepražiopsoti momento, kai pasidaro per daug.

Tačiau kaip elgtis žmogui, kuris jau žino, kad tempą reikia lėtinti, bet bijo tai padaryti? „Sunku nugalėti baimę, nes tai yra išlikimo instinktas. Anksčiau pokyčiai visuomenėje būdavo lėtesni, žmonės galėdavo prognozuoti, kaip bus. Dabar gyvenam didesio neapibrėžtumo lauke. Čia pat didelė sėkmė, čia pat ir didelis praradimas“, – A. Deltuva tvirtina, kad skubėti daugelį skatina neapibrėžtumas.

Mes norime susikurti kuo didesnę gerovę, tačiau paradoksas – kuo daugiau turime, tuo stipresnis neužtikrintumo jausmas. Jei žmonės nieko neturi, jiems nebaisu, kad ką nors praras. Tačiau kai reikia didelių pastangų susikurti komfortiškas gyvenimo sąlygas, visuomet baisu tą prarasti. Gal tai reiškia, kad turėtume keisti gyvenimo būdą? A. Deltuva prisipažįsta skeptiškai žvelgiantis į žmones, kurie tiki, jog išvažiavę į kitą šalį ar pasirinkę kitą darbą galės ramiau gyventi. Jo manymu, pirmiausia savo tempą renkamės mes patys. „Nerimas, noras užsitikrinti pragyvenimą ir per didelės atsakomybės prisiėmimas – šie vidiniai mechanizmai veiks ir naujoje vietoje, – aiškina psichologas, – Dažnai atsiduriame dideliame tempa, nes turime įpročių, kuriuos tas tempas maitina“.

Parengė Ginta Gaivenytė

Comments are closed.