Jis labai norėjo būti dailininku. Kai Petras Geniušas eidavo su mama ir tėčiu pasivaikščioti, po kiek laiko jį apimdavo nenumaldomas noras „paišyti“. Berniukas norėdavo kuo greičiau eiti namo, kad galėtų išreikšti savo įspūdžius. „Tai buvo niekieno nepadiktuotas noras, tiesiog būtinybė“, – truputį keista, kai garsus pianistas taip kalba apie savo meilę piešimui. Tačiau virtuozu vadinamam Petrui Geniušui visai neatrodo keista, kad noras piešti virto noru groti. Svarbiausia, kad toks pasirinkimas įvyko niekam kitam neverčiant.  

Petrą Geniušą kalbina Ginta Gaivenytė

M. K. Čiurlionio mokykloje vaikai turi labai anksti pasirinkti kūrybos sritį. Papasakokite apie tą lemiamą akimirką, kai penktoje klasėje nusprendėte, kad vis dėlto ne piešite, o grosite fortepijonu. Ar tai buvo sunkus pasirinkimas?

Man atrodo, kad ir piešimas, ir muzikavimas turi panašią prigimtį. Gal kaip tik tuo momentu aš pasiekiau minimalią meistriškumo ribą, po kurios prasideda malonumas muzikuoti. Jau galėjau sugroti Bacho koncertą – pirmą kūrinį, kuriame pajutau laisvę ir neįtikėtiną malonumą. Kita vertus, tai buvo disciplinos ir tam tikros prievartos pasekmė. Tiesiog aš pasiekiau tam tikrą vietą, kur žmogus „pasikabina“. Ir nebegalėjau su fortepijonu išsiskirti. Negalėčiau netgi to pavadinti racionaliu pasirinkimu.

Rimas Geniušas, Petras Geniušas, Irena Žemaitytė-Geniušienė, Julius Geniušas

Kokia buvo tėvų pozicija? Ar jie nedarė įtakos pasirinkimui? Mama juk buvo dailininkė, tėtis – muzikas.

Absoliučiai jokio spaudimo. Mano tėvai nebuvo kategoriški, jie nevertė sekti jų pėdomis. Aš tikrai žinau – jei būčiau nutaręs būti matematiku, jie būtų mane labai palaikę. Tačiau jie parodė savo pasaulį. Dabar mes su žmona Kristina (dailininke Kristina Norvilaite) elgiamės panašiai – irgi rodome savo pasaulį. Ir mums ne taip jau svarbu, ar dukra norės groti, ar paišyti, ar dar ką kita daryti, tai nėra svarbiausia.

Dar prisimenu, kad mane tėvas vaikystėje ragino klausyti įrašų. Galbūt netgi muzikos klausimas lėmė, kad „pasikabinau“. Juk būtent toje penktoje klasėje aš ir pradėjau klausyti Bacho. Vėliau, jau pasirinkęs pianisto kelią, klausydavausi visų didžiųjų pianistų. Prisimenu, norėjau būti toks kaip Rudolfas Kereris.

Kaip idealus matėte didžiuosius pianistus, o ne šalia esančius mokytojus?

Šalia esantys mokytojai neabejotinai padėjo suprasti, kokie yra žingsniai į profesionalų grojimą. Tačiau jūs teisi, kaip idealą visuomet mačiau didžiuosius pianistus. O paskui atėjo etapas, kai vienas kitas iš tų didžiųjų man nustojo patikti. Norėjau jau groti kitaip.

Kaip mokykloje jums sekėsi kiti dalykai?

Ir gerai, ir blogai – labai plati amplitudė. Sekėsi tie dalykai, kurie man buvo įdomūs. Pavyzdžiui, matematika man labai patiko. Gal čia kalti genai – mano senelis buvo garsus matematikas Zigmas Žemaitis. Geografija ir istorija taip pat patiko. Mano kitas senelis Juozas Geniušas rašė istorijos vadovėlius. O štai chemija ir fizika – tikra katastrofa. Kažkas toje sferoje man nesusiėjo.

Kaip dabar manote, ar tai priklausė nuo disciplinos, ar nuo mokytojo gebėjimo perduoti žinias, sudominti mokinį dėstomu dalyku?

Gal žmogus turi tam tikrus polinkius, užfiksuotus prigimtyje. Geresnis ar blogesnis mokytojas gali pakreipti abejojantį, neapsisprendusį žmogų. Vis dėlto aš, kaip ilgametis pedagogas ir profesorius, žinau, kad prigimtis yra svarbiau.

Jei nėra kūrybinės gyslelės, jos ir nebus. Niekaip to nepakeisi. Jeigu kibirkštėlė yra, tada galima padėti, tada galima liepsną įpūsti. Bet, pavyzdžiui, jei žmogus yra racionalus, kažin ar galima jį paversti kūrybišku. Gal jis galėtų būti geru buhalteriu. Ar daug pažįstate kūrybiškų buhalterių? Vargu. Tačiau ar norėtumėt, kad jūsų buhalteris būtų kūrybiškas? Gal geriau ne… Tegu jis būna atsakingas už tikslius dalykus.

Manote, kad yra tam tikra prieštara tarp kūrybos ir racionalumo?

Žmonijai būtinas ir racionalumas, ir kūrybiškumas. Pasaulyje visi reikalingi ir vienas kitą gali papildyti. Tačiau viename žmoguje šie dalykai sunkiai dera. Būna fenomenų: menininkas ir geras verslininkas ar organizatorius viename. Tačiau tai daugiau išimtys. Dažniau būna „arba – arba“. Arba esi administratorius, organizatorius, verslininkas, arba kūrėjas ir chaotiška asmenybė.

Aš esu tipiškas kūrėjas. Todėl kartais man norisi užstoti kūrybiškus žmones, nes į juos žvelgiama kaip į truputį kvanktelėjusius. Vis dėlto taip nėra. Jie vaidina absoliučiai gyvybiškai svarbų vaidmenį visuomenėje. Be jų irgi niekas nejudėtų į priekį.

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Grįžkime į jūsų vaikystę. Esate kūrėjas, veržli siela. Ir jums reikia daug laiko praleisti prie instrumento, iki tobulumo gludinti kūrinius. Ar pats prisiversdavote tai daryti, ar tėvai „paspausdavo“?

Aš kartais galvoju, kad tėvai galėjo vos vos daugiau spustelėti. Manau, kad grojant fortepijonu muštras reikalingas. Iš pradžių vaiką reikia „išdresiruoti“, o paskui jau įsijungia noras ir kūrybiškumas. Tada jis laimingas, nes jaučiasi laisvas. Mano gyvenime muštro turbūt buvo per mažai. Galbūt todėl paskui buvo sunkiau. Ačiū Dievui, paskui kažkaip viskas susibalansavo.

Kita vertus, sunku pasakyti, kaip būtų buvę, jeigu būtų buvę. Būna įvairiai. Pavyzdžiui, Bethoveną ir Mocartą vaikystėje labai muštravo, ir tai jiems išėjo į naudą. O kai kurie grojo savo noru ar net priešindamiesi tėvų valiai. Juk anksčiau muzikanto profesija buvo ypatingai neperspektyvi. Vyras netgi negalėjo vesti, nes merginų tėvai norėjo, kad jos rastų pasiturinčius vyrus – teisininkus, finansininkus.

Tačiau ir vienas, ir kitas modelis veikia. Todėl, matyt, reikia pripažinti, kad esmė visai ne čia, bet kažkur kitur. Arba žmogus turi potencialą, arba ne.

Bet vis dėlto motyvacija turi būti. Ypač paauglystėje, kai dažnai rūpi kiti dalykai. Noriu paklausti – o į gerus pianistus tais laikais žiūrėdavo merginos?

Taip. Aišku, ne tiek, kiek į „bitlus“. Pripažįstu, kad dėmesį užkariauti norėjosi. Paaugliui labai svarbu būti „kietam“. Laimė, turėjau gerus mokytojus, kurie sugebėjo mane įtikinti, kad jei aš gerai grosiu, tai ir būsiu „kietas“. Tai buvo papildomas variklis.

Natūralu, kad dominuoti norisi. Tai yra ne dvasinis, o biologinis dalykas, būdingas ir gyvūnams. Visi gyviai nori dominuoti, kaunasi dėl teritorijos, dėl patelių. Kartais pasižiūriu vieną kitą filmą apie gamtą – visi kaunasi, netgi reptilijos…. Tai yra užprogramuota mūsų prigimtyje.

Puškinas yra sakęs, kad viską darome tam, kad užkariautume damos širdį. Tačiau tai tik dalis tiesos. Ciniška yra viską suvesti tik į tai, kad visų pastangų priežastis yra dominuoti. Žmogus kuria ir todėl, kad nori pažinti, atrasti, išaugti, išsiskleisti.

Ar tą suvokėte tada, kai studijavote Maskvoje ir jus mokėti legendinė rusų pianistė Vera Gornostajeva?

Tose temose, apie kurias dabar kalbam, ji buvo labai „pasikausčiusi“. Ji mokėjo paaiškinti, kaip vyksta sublimacija, tam tikras energijos perkeitimas iš paprastesnių tikslų pereina į labiau pakylėtas formas. Sakydavo, kad jei energiją išbarstai, išnaudoji vakarėliams, tai to nesudėsi į savo meną.

Prisimenu, kaip ji man iškėlė ultimatumą. Paaiškino: „Noriu į tave investuoti, nes tu turi potencialą. Noriu tau padėti, kad tas potencialas išsiskleistų, žinau, kaip tai daroma. Bet tai yra rimta. Ir jei tu švaistysi savo jėgas, tada nieko nebus. Tada man irgi neįdomu“. Taigi, mokytoja pasakė, kad metus turiu gyventi kaip vienuolis. Pavyzdžiui, negerti alkoholio. Kai ji paklausė, ar tokiam eksperimentui „pasirašau“, atsakiau, kad taip. Ir tai buvo labai įdomus eksperimentas.

Dabar pats esu pats pedagogas. Ir įtariu, kad šiais laikais, ko gero, taip elgtis nelabai galima. Tai būtų kaip ir teisių pažeidimas, kišimasis į privatų gyvenimą. Tiesiog neetiška

Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Ar per tuos vienuoliškus gyvenimo metus jautėtės ką nors praradęs?

Ne, nelabai. Tada aš jau pats to norėjau. Supratau, kad dar spėsiu pasilinksminti. V. Gornostajeva akcentavo, kad yra „arba – arba“ momentas, kad žmogus turi pasišvęsti, koncentruotis. Mokytoja sakydavo, kad sąmonė turi nenutrūkti. Tai turi būti vienas procesas – ir miegant, ir atsibudus. Vienas tikslingas procesas. Kaip vienuolio malda.

Kokią reikšmę jums turėjo šis ryšys su Mokytoja?

Tai man buvo be galo svarbu. Kaip jau anksčiau kalbėjom, žmogus nori išsiskleisti. O mokytojas jam padeda to tikslo siekti, dėl to jis ir tampa be galo svarbus.

Bet turi būti du: mokinys ir mokytojas. Jeigu mokinys neturi gyslelės, jei jis nesiekia tos būsenos, jis gali jos net nepastebėti. Jam gali atrodyti: „Kas čia per nesąmonės?“ Ir taip – šie dalykai neaprašomi, neturi aiškaus loginio pagrindo.

Dabar pats esu mokytojas ir žinau, kad dalis mokinių turi tą alkį. Tuomet ir manyje atsiveria visiškai kitos galios. Atsiranda daug energijos, jėgų ir entuziazmo vesti tokį žmogų į priekį, palydėti jį.

Bet taip pat yra mokinių, kurie nori techninių „receptų“. Ypatingai kai užsienyje tenka dėstyti, yra nuostata „Make them happy“ – lietuviškai šią frazę versčiau nepažodžiui „Padaryk, kad klientas būtų patenkintas“. Tada mokinys –  užsakovas, o aš, profesorius – kaip paslaugos teikėjas. Tai daug mažiau įdomu. Ir vargina kur kas labiau.

Norite pasakyti, kad jei studentas trokšta gelmės, tada pats užsidegate?

Toje gelmėje yra labai daug energijos, labai daug jėgų, entuziazmo, liepsnos, tikėjimo… Todėl ir drįstu sakyti, kad tai yra aukštesni dalykai negu technika. Tai jie valdo techniką.

Beje, pastebėjau, kad aš pats jau nebemoku sugroti vien tik techniškai. Technika turi būti „pajungta“ aukštesniam tikslui. Ji yra kaip tiltas į mažiau pažintą tikrovę.

Aš pati jokio pianisto nedrįsčiau vertinti. Man atrodo, kad jei kas nors groja greitai ir tiksliai, tai jau groja gerai. Bet tai nereiškia, kad mėgstu to klausyti. O štai kai pats grojat, klausytis gera. Atsiveria kažkokia kita dimensija. Galbūt apie tai jūs ir kalbate?

Yra daug pianistų, kurie tiesiog greitai groja. Tai kaip sportas – greitai, mikliai, organizuotai kažkas daroma. Ir tai žmonėms irgi patinka. Bet būna, kad žmogus atsiduria tokiame evoliucijos taške, kad jam neužtenka materijos. Reikia dvasios.

Jūs sakot, kad jums tas įdomu? Man irgi įdomu tik tai.

Michailo Raškovskio nuotr.

Prisimenu, kaip kalbėjot, kad jums svarbu pajusti ryšį su auditorija. Ar čia irgi vyksta mokymasis? Jei žiūrit į anksčiau, į dabar?

Taip, tai bendravimas. Vyksta apsikeitimas. Vis labiau ir labiau pajunti žmones, užsimezga ryšys.

Kai buvau jaunas, labiau norėjau parodyti save. Buvo daugiau egoizmo, norėjosi įrodyti, kad galiu, sužavėti auditoriją ar kai kuriuos joje sėdinčius asmenis. Paskui viskas išsigrynina. Norisi būti ne prieš publiką, o kartu su publika. Norisi, kad jie žvelgtų į tuos pačius dalykus, į kuriuos žvelgi pats.

Būna tam tikrų pakylėtų, beveik rojaus būsenų. Tai labai stiprios, didingos būsenos, kurias, matyt, galima įvardyti menine ir dvasine tiesa. Kai tą patiri, nekyla abejonių, kad muzikoje yra kažkas daugiau. Tada norisi ten pasikviest kitus. Bet ne todėl, kad aš būčiau labai geras, „kietas“. Ne, tai yra iš būtinybės dalintis, tartum komunija. Tokia ir yra muzikanto siekiamybė, kad publika nebūtų kaip cirko žiūrovai, o juos galima būtų pasikviesti į tą misteriją.

O su studentais apie tai kalbat?

Aišku, kalbu. Nors kartais yra kliūčių, kurios neleidžia mene būti laisvam. Reikia vidinės pastangos, reikia mokytis, kad įvaldytum techniką. Pasišvęsti, kad atsirastų grožis, kuris yra kaip tiltas į dvasią. Tam reikalinga valdyti techniką.

Tačiau tam ir yra mokymasis, kad tas įrankis, kuriuo darai meną, neatšilptų. Nesvarbu, ar tai instrumentas, ar balsas kaip stygos. Pavyzdžiui, Virgilijus Noreika iki pat senatvės labai domėjosi balso stygų technologija ir dainavo. Pamenu, kaip jis sakė: „Kai buvau jaunas, rėkiau ir viskas. Savaime duota buvo gamtos“. O paskui jau pradėjo tą instrumentą šlifuot. Kadangi jis iki pat galo šlifavo, tai ir dainavo iki pat galo.

Svarbu mokytis visą gyvenimą?

Aš nuolat prieinu prie išvados, kad mokymasis yra geriausias dalykas, kuris gali su manimi atsitikti. Esu amžinas mokinys. Tai yra būtinybė, ne pridėtinis, bet esminis dalykas. Negalėčiau išgyventi, jei nesimokyčiau.

Juk jei nesimokyčiau, ar galėčiau pats mokyti studentus? Vis dėlto priežastis net ne ta. Mokymasis tiesiog man yra kaip oras.

Pabaigoje pokalbio man norisi paklausti, kaip pasibaigė su piešimu. Ar jis liko jūsų gyvenime bent kaip hobis?

Ne. Piešimas apmirė. Tačiau dabar piešiu vaikiškus piešinius savo dukrai. Dukra prašo „Nupaišyk arklį“, aš ir nupaišau – taip, kaip moku. O mano žmona dailininkė Kristina Norvilaitė – Geniušienė giria, kad fantastiškai paišau. Tada pasižiūriu – tikrai gaunasi gana meniškai, nors ir primityviai, lyginant su profesionalais. Vadinasi, kažkoks įgūdis iš vaikystės išliko. Sklando net idėja surengti parodą, nes yra šūsnys vaikiškų piešinių.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *