Laimė – toks supratimas, kurio prasmė mums nuolat išsprsūta, vos tik bandome kuo tiksliai tai apibūdinti. Kiekvienas juk laimę suvokia savaip. Tačiau kas yra laimė žvelgiant iš mokslinės perspektyvos?

Laimė, kad ir kaip mes tai apmąstome ar suvokiame, pernelyg trumpalaikė. Mes negalime ja mėgauti ilgai ir didžiąją gyvenimo dalį praleidžiame ieškodami naujų galimybių tapti laimingi.

Kodėl taip?

Kvinlendo universiteto psichologijos profesorius William’as von Hippel’is ir jo kolegos tyrinėja laimės klausimą iš evoliucijos perspektyvos. Jie sieja laimę su sėkme, kurios siekiame visose savo gyvenimo sferose – profesiniame gyvenime arba kūryboje, meilėje, draugystėje.

Daugybė profesoriaus laboratorijoje atliktų apklausų liudija, kad laimės periodai, kurie dovanoja mums sėkmę, greitai būna pakeičiami nepasitenkinimu savimi ir naujų pasiekimų troškuliu.

Laimės istorija

Profesorius William’as von Hippel’is siekia rasti atsakymą į svarbiausią klausimą – kodėl laimė netrunka ilgai. Šiam klausimui jis net paskyrė visą savo knygą. Profesorius kelia hipotezę, kad viskas prasidėjo prieš 3 milijonus metų.

Tada žmonės išsikėlė į atviras teritorijas, kas juos privertė suvienyti savo jėgas su kitais žmonėmis. Šis vienijimasis turėjo ir kitų pliusų. Laikydamiesi kartu žmonės galėjo geriau apsiginti nuo laukinių žvėrių puldinėjimo, gamtos kataklizmų, kartu gamino maistą ir kūrė gyvenvietes.

Tačiau tuo pačių priklausymą bendruomenei reikėjo užsitarnauti. O būti išvytam iš bendruomenės buvo tolygu savanoriškai mirčiai. Tai ir vertė pirmykščius žmones sugalvoti vis naujų būdų, kaip įsitvrtinti panašių į save bendruomenėje. Tarp kitų priemonių, buvo pasitelktas ir melas, manipuliacija, stipriojo jėga. Ir tokiomis sąlygomis sėkmė grupės viduje garantavo laimę, o būti išvytam reiškė tapti nelaimingam.

Medžiotojai, kurie atnešdaavo grobį, tapdavo garbingais bendruomenės nariais. Tačiau jei tik kuriam iš jų staiga nepasisekdavo, jis labai greit prarasdavo savo privilegijuotą statusą. O tie, kurie nenuilsdami ėjo vis į naujas grobio paieškas, dar stipriau įtvirtino savo lyderiškas pozicijas.

Galbūt iš čia ir kilęs laimės trumpalaikiškumas – kad ją patirtum, reikia vis ir vis rizikuoti gyvenimu, tyrinėjant kitas teritorijas, ieškant maisto, „susikaunant“ dėl savo bendruomenės.

Ko siekiame šiandien

Šiuolaikinio žmogaus gyvenimas pasikeitė, bet, tiesą sakant, paklūsta tiems patiems įstatymas. Minėtas profesorius tvrtina, kad mes vis dar naudojamės nepaprastu savo išradingumu, kad iškovotume vietą visuomenėje. Manipuliacijos technikos pakitusios, tačiau jų tikslas tas pats – gauti valdžią.

„Žmonės – socialūs gyvūnai, – primena William’as von Hippel’is. – Mes pasirengę bet kam, kad tik įsirašytume į grupę, ir, esant būtinybei, matysime pasaulį tokį, kokį jį nori matyti grupė“.

Kita vertus, šiandien daugiau kalbame apie kiekvieno atskiro žmogaus teises, apie siekiamybę būti savimi, o ne tik kažkokios visuomenės dalimi. Taip yra todėl, kad šiuolaikinės išgyvenimo sąlygos reikalauja iš mūsų, greičiausiai, gebėjimo mokėti išgyventi savarankiškai.

Artumas prieš autonomiją

William’as von Hippel’is mano, kad prieštaravimas tarp poreikio turėti psichologinį kontaktą su kitu žmogumi ir siekiamybės išlikti autonomiška asmenybe, egzistuos dar labai ilgai.

Mes siekiame laisvės, tačiau kas nutinka, kai ją gauname?

Dauguma pradeda nuobodžiauti ir ilgėtis savo mažosios tėvynės, savo mažo miesto, iš kurio taip siekė pabėgti. Jiems trūksta šilumos ir artumo, dvasinio bendravimo, kai kiekvienas tau buvo pažįstamas ir artimas. Tačiau sugrįžęs atgal, žmogus supranta, kad šioje santykių sistemoje jau nebegali gyventi.

William’as von Hippel’is teigia, kad šį prieštaravimą galime išspręsti išsaugodami šiltus santykius su artimais žmonėmis net didelio miesto sąlygomis. Tyrimų rezultatai parodė, kad ilgiausiai laimingi mes būnama būtent su mylimaisiais, draugais, giminėmis. Taip, šie santykiai neretai suteikia ir daugiausia skausmo, tačiau tuo pačiu būtent jie leidžia mums pasijusti suprastais ir priimtais.

Parengė JLK

Comments are closed.