Austrų psichoterapeutas Alfredas Langlė (Alfried Langle) yra vienas garsiausių Viktoro Franklio mokinių, Tarptautinės logoterapijos ir egzistencinės analizės bendrijos kūrėjas. Skelbiame jo interviu žurnalui „Psychology“.

Tęsiate psichoterapeuto Viktoro Franklio darbus ir akcentuojate jo tezę, kad viena iš svarbiausių šiandienos problemų yra prasmės trūkumas. Gal galite plačiau paaiškinti?

Viktoras Franklis, logoterapijos kūrėjas ir mano mokytojas, dar XX a. trečiajame dešimtmetyje atkreipė dėmesį į prasmės klausimą. Tuo metu Austrijoje buvo labai sudėtinga situacija: augo bedarbystė, žmonės badavo. Jaunas psichoterapeutas V. Franklis pirmasis prabilo apie tai, jog bedarbiai, į krizinę situaciją patekę žmonės pirmiausia kenčia dėl to, kad prarado prasmės jausmą. Jie pradeda į savo gyvenimą žiūrėti kaip į beprasmį, nes, kol turėjo darbą, galėjo padėti šeimai.

Psichoterapeutas atkreipė dėmesį, kad prasmę pernelyg siejame su nauda. Mes teigiame gyvenantys prasmingą gyvenimą tada, kai jaučiamės kam nors naudingi. Prasmė tokiu atveju tampa sėkmės sinonimu. Gaila, bet per beveik šimtmetį situacija nelabai pasikeitė.

Beje, buvo ir dar viena aplinkybė, į kurią V. Franklis atkreipė dėmesį: žmonės tapo vis mažiau religingi, daugėjo nebepriklausančių jokiai konfesijai ir to padarinys – orientyrų trūkumas. Žmonės rečiau imdavo kelti klausimą: kokia jų egzistencijos prasmė? Jie nustojo orientuotis į tai, kas pranoksta kasdienybę, nustojo gręžtis į Dievą.

Galima sakyti, kad XX a. žmogus buvo paliktas pats sau ir privalėjo pats atrasti gyvenimo gaires. Tokia situacija išlieka ir šiandien. Turime pripažinti, kad religijos vaidmens mažėjimas veda prie to, kad vis daugiau žmonių nebeturi supratimo, kokia jų gyvenimo prasmė.

Vis dėlto yra ir kitas aspektas. Atsivėrė labai daug naujų galimybių. Ar jos nesuteikia naujų prasmių gyvenimui?

Iš tiesų, mes turime daugiau galimybių nei mūsų protėviai, galime laisviau rinktis savo gyvenimo kelią. Gyvenimas siūlo neregėtą veiklų įvairovę, daugybę būdų patirti malonumą. Tačiau būtų didelė klaida sakyti, kad vartojimas gali kompensuoti prasmės alkį. Vartotojiška visuomenė mums pasiūlo įvairiausių prasmės pakaitalų, bet jie visi dirbtiniai.

Dar daugiau, situacijoje, kai vis gausėja galimybių ir pagundų, prasmės alkis tik auga. Šių laikų žmogus labai skaudžiai išgyvena neautentiškumo jausmą, kuris tampa nuolatiniu gyvenimo palydovu.

Ar galima sakyti, kad mums tenka kur kas didesnis spaudimas nei mūsų protėviams?

Taip, ir reikia prisiminti dar vieną svarbią aplinkybę. Mes, šiuolaikiniai žmonės, gyvename kur kas mažiau intensyviai nei mūsų protėviai, kurie susidurdavo su įvairiomis sudėtingomis grėsmėmis. Seniau prastas derlius reiškė badą. Stipri audra galėjo palikti be stogo virš galvos, o peršalimas galėjo baigtis mirtimi. Šiandien tokių pavojų nebėra. Seniau kiekvienas jautė mirties artumą: praktiškai kiekvienoje šeimoje mirdavo ne tik seneliai, bet ir vaikai. Šiandien mirtis praktiškai pašalinta iš mūsų akiračio, ir jos realumo įsisąmoninimas tapo itin skurdus.

Pradėjome mažiau dirbti fiziškai. Mums talkina technika, kuri neleidžia pervargti. Visa tai veikia mūsų gyvenimą, mūsų emocijas.

Šiandien mūsų egzistencija yra atsidūrusi tarsi vakuuminėje pakuotėje. Paprastai nejaučiame tikro alkio, retai susiduriame su realia grėsme gyvybei. Mes nustojome jausti, kokia laimė paprasčiausiai gyventi, vis menkiau suprantame gyvybės vertę apskritai. Ypač jei gyvename ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse.

XXI a. pradžioje Austrijoje buvo vykdyta apklausa, kuri parodė, kad daugiau nei pusė gyventojų bent kartą pajuto prasmės trūkumą. Tik kas dešimtas apklausos dalyvis teigė, kad jaučiasi gyvenantis visavertį, intensyvų gyvenimą.

Tačiau daugelis žmonių sako, kad jie nėra filosofai, kurie kelia pamatinį klausimą apie savo būties prasmę, ir jiems pakanka susigaudyti kasdieniuose praktiniuose dalykuose.

Iš tiesų, kai kalbame apie prasmės praradimo tragediją, nesakome, kad žmogus turi kas akimirką kelti prasmės klausimą. Santykis su prasme pasireiškia per kasdienius veiksmus, pasirinkimus. V. Franklis siūlė kiek kitaip pažvelgti į prasmės klausimą ir savęs paklausti: ne „ko aš noriu iš gyvenimo?“, bet „ko gyvenimas nori iš manęs, ko konkrečiai iš manęs reikalauja ši konkreti situacija?“ Prasmė atsiskleidžia ne žodžiuose, bet veiksmuose. Tam tikra prasme tai yra tarsi gyvybinė energija, kuri leidžia žmogui veikti.

Teigiate, kad kiekviena situacija turi kažkokią prasmę, ir mūsų uždavinys – ją atpažinti?

Ne. Negaliu tvirtinti, kad kiekviena smulkmena turi prasmę. Tačiau neabejoju, kad kiekvienoje situacijoje mes galime pasielgti taip, jog pripildytume ją prasmės.

Franklis yra nurodęs keletą būdų, kaip įsisąmoninti būties prasmę. Pavyzdžiui, išgyventi kažką nuostabaus: paklausyti geros muzikos, praleisti laiką mylimų žmonių draugijoje, pasigrožėti saulėtekiu. Kitas kelias – sukurti kažką vertingo: gerai atlikti savo darbą, iškepti skanų pyragą.

Tačiau tai ne visada įmanoma, nes, pavyzdžiui, sunkiai sergame. V. Franklis labai daug rašo apie tai, kaip atrasti prasmę, regis, beviltiškose situacijose. Labai svarbu atrasti deramą vidinę nuostatą dėl problemos ar kančios. Pasak jo, visada, net ir pačiose sunkiausiose situacijose, yra galimybė rinktis mylėti gyvenimą. Ir būtent toks mūsų pasirinkimas leidžia skausmingą situaciją priimti ištvermingiau ir lengviau.

Kalbate apie subjektyvios prasmės atradimą kiekvienoje situacijoje, o kaip yra su globalia prasme – kokia apskritai yra žmogaus prasmė?

Tai sudėtingas filosofinis ir religinis klausimas. Kokia yra žmogaus būties prasmė, kodėl mes gimstame? Kodėl egzistuoja kančios? Kodėl būtent mums tenka būtent šie išbandymai, ir ar jie turi prasmę?

Psichologija negali atsakyti į pamatinius filosofijos ar religijos klausimus, ir būtina tai pripažinti. Tai jau tikėjimo, vilties sritis. Vis dėlto galima kalbėti apie egzistencinį posūkį, kuris labai svarbus. Žmogus negali tenkintis vien abstrakčiais globaliais klausimais, bet turi nukreipti juos į konkrečią savo situaciją ir pabandyti suprasti, kaip aš galiu atsakyti į iššūkius, su kuriais susidūriau, kaip man dera elgtis sudėtingoje situacijoje. Kai žmogus sugeba pereiti į tokių klausimų lygmenį, galime teigti, kad jis įveikė prasmės stygiaus problemą. Tačiau, deja, labai dažnai nuo tokių klausimų bėgama. Vienas iš pabėgimo būdų – nenoras išlįsti iš globalių teorinių klausimų labirinto.

Parengė Dominyka Navickaitė, Evgenios Levin nuotrauka

Žurnalas „Kelionė“ 2019 m. Nr. IV

Publikaciją parėmė 

Comments are closed.