Kalbėti apie mūsų dienomis vykusią dviejų jaunų žmonių – Kjaros ir Enriko – šeimos istoriją nėra lengva. Ji, kaip ir visų mūsų gyvenimai, kupina išbandymų ir netikėtumų, bet joje yra kažkas tikro, ko negali pamiršti ir apie ką norisi pasakoti kitiems.

Kjara Korbela ir Enrikas Petrilo neteko dviejų kūdikių, mirusių vos gimus, o laukiantis trečiojo užklupo netikėta žinia – Kjarai vėžys. Bet ji nedvejodama pasirinko gimdyti… 2012 m. birželį, būdama vos dvidešimt aštuonerių, Kjara gimė Dangui. 2018 m. ji paskelbta Dievo tarnaite ir pradėta beatifikacijos byla.

Taip trumpai būtų galima nusakyti skausmingą šios italų poros biografiją. Tačiau pažvelgę giliau, atrasime šį tą nepaprasto. Kjaros ir Enriko gyvenimo istorija gali pasirodyti tragiška ar net absurdiška, bet iš tiesų joje be galo daug džiaugsmo ir vilties, kuri kyla būtent iš kančios, tvirto tikėjimo bei pasitikėjimo.

Gyventi ir priimti meilę

Kjara su Enriku susipažino piligriminėje kelionėje į Medžiugorję 2002 m. Po šešerius metus trukusios sudėtingos, išsiskyrimų, nesusikalbėjimo ir barnių paženklintos draugystės galiausiai jie sugebėjo atleisti sau, vienas kitam ir pasiryžo tuoktis. Štai tada poros gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, o santuoka tapo palaiminimu. Po medaus mėnesio Kjara suprato, kad laukiasi. Jiedu netvėrė džiaugsmu, bet netrukus sužinojo, kad kūdikio sklaidos sutrikimai nesuderinami su gyvybe, ir jis mirs vos gimęs. Kjara tvirtai apsisprendė lauktis, gimdyti ir palydėti mažąją Mariją Graciją Leticiją į Amžinąjį gyvenimą.

Daugeliui medikų abortas tokiu atveju yra savaime suprantamas pasirinkimas. Deja, taip pat ir daugeliui Kjaros bei Enriko pažįstamų katalikų. Tai, kad Marija Gracija Leticija neturi kaukolės skliauto, taigi ir smegenų, kėlė klausimų, ar jos gyvenimas iš tikrųjų visavertis. Kiti svarstė, ar tokio nėštumo nutraukimas išvis laikytinas abortu, tarsi mažylė nė neegzistuotų. Kjarą ir Enriką labiausiai skaudino tai, kad aplinkiniai žmonės negailestingai teisė ir duodavo tokių patarimų.

Pasirinkę toliau nešioti vaikelį, Kjara ir Enrikas skleidė gyvybės idėją, kuri daugeliui buvo nepatogi. Bet kaip tik tokiam požiūriui pritaria Katalikų Bažnyčia. Tai idėja, kad gyvybė vertinga pati savaime, nepaisant intelektinių gebėjimų ar fizinio grožio. Kjara kalbėjo apie Mariją Graciją Leticiją, visiškai sąmoningai suprasdama situaciją, be dramatiškų gaidų. „Kiekvienas jos spyris man buvo dovana, – pasakojo Kjara. – Ji labai dažnai apie save pranešdavo… Tarsi norėtų priminti, kad yra čia, su mumis.“ Glostydama pilvą, Kjara drauge su mažyle meldėsi įvairiomis intencijomis, už žmones, kuriems reikia pagalbos. Malda buvo didžiausia jų jėga.

2009 m. birželio 10 d. gimus Marijai Gracijai Leticijai jiedu buvo pasirengę sunkesniam išgyvenimui, kitokiam mažylės grožiui. „Niekada nepamiršiu akimirkos, – pasakojo Kjara, – kai ją pamačiau: supratau, kad esame sujungti visam gyvenimui. Negalvojau apie tai, kad ji pabus su mumis trumpai. Tai buvo nepamirštamas pusvalandis. Jei būčiau pasidariusi abortą, nemanau, kad tą dieną prisiminčiau kaip šventę, kaip dieną, kai nuo kažko išsilaisvinau. Tai būtų buvusi diena, kurią būčiau stengusis pamiršti, didelės kančios diena. O štai Marijos gimimo dieną prisiminsiu kaip vieną gražiausių savo gyvenimo dienų ir galėsiu pasakoti savo vaikams, kuriuos Viešpats norės mums padovanoti, kad jie turi ypatingą sesutę, besimeldžiančią už juos Danguje. Mamoms, kurios prarado savo vaikus, noriu pasakyti štai ką: mes tapome mamomis, gavome šią dovaną. Nesvarbu, kuriam laikui: mėnesiui, dviem, kelioms valandoms… Svarbu, kad mes gavome šią dovaną… ir to negalima pamiršti.“

Nieko netobulo

Kjara su Enriku buvo atviri gyvybei ir nematė prasmės atidėti antrąjį nėštumą. Nors daug aplinkinių ragino neskubėti, tačiau jie sutiko tik su vienu dalyku – pasidaryti genetinius tyrimus. Praėjo pakankamai laiko, kad Kjaros kūnas atsigautų po pirmojo nėštumo. Ji ir Enrikas jautė, kad ilgiau delsti būtų tas pats, kas susitaikyti su melu ar atsisakyti malonės. Jie nesuprato: „Kodėl gi reikia laukti? Ar reikia verkti ir atsigauti nuo gedulo?“ Susilaukę Marijos Gracijos Leticijos, jie išgyveno didelį džiaugsmą, gavo paguodą, užgožusią liūdesį. Jie nenorėjo saugotis malonės, kurią Dievas nori suteikti.

Galiausiai Kjara pastojo antrą kartą. Pradžioje viskas atrodė gerai. Aplinkiniai kalbėjo, kad antrasis mažylis bus paguodos vaikas. Šie žodžiai Kjarą su Enriku be galo skaudino, ypač kai tai sakė artimi žmonės. „Tai tas pats, kas sakyti, kad Mariją reikia pamiršti“, – paaiškino Enrikas.

Vis dėlto įpusėjus nėštumui Kjara ir Enrikas sužinojo, kad Davidui Džovaniui trūksta vienos kojos, o kitos susiformavusi tik bigė. Šįkart kūdikiui buvo diagnozuotas neįgalumas. „Kur mus vedi?“ – klausė Dievo Kjara ir Enrikas, sužinoję, kad ir su Davidu ne viskas gerai. „Pirmąkart, kai laukėmės Marijos, – pasakojo Kjara, – Dievas mūsų paklausė, ar esame pasirengę palydėti vaiką tiek, kiek Jis prašo. Mes tai padarėme, ir buvo nuostabu. Antrąkart, kai laukėmės Davido, Jis mūsų paklausė, ar esame pasirengę priimti vaiką į savo šeimą, net jeigu jis turės rimtų problemų. Ir šį kartą mes ištarėme „taip“, tarsi atsakydami į malonės dovaną, kurią gavome prieš tai.“

Visgi tai buvo tik pirmoji žinia. Vėliau paaiškėjo, kad kūdikio apsigimimai daug didesni – trūko ir inkstų, dėl to plaučiai negalėjo išsivystyti tiek, kad mažylis galėtų savarankiškai kvėpuoti. Davido Džovanio apsigimimas buvo labai didelis. Nors po Marijos Gracijos Leticijos tiek Enrikas, tiek Kjara jautėsi pasirengę priimti vaiką su visais jo trūkumais, vis dėlto iš meilės sūnui meldė Dievo suteikti jiems jėgų nešti ir šį kryžių. „Mes negalime jo savintis, – sakė Enrikas. – Neturime teisės į kito žmogaus gyvybę, ir taškas. Viešpats dovanoja man kryžių, turiu jį priimti. Nes tas kryžius atskleis man kažką, ką Viešpats nori man pasakyti.“ Visą šį kelią, ypač ten, kur galėjo atrodyti absurdiška, vedė Dievo ranka. Tai Jo dėka Enrikas ir Kjara galėjo nešti šį kryžių kupini ramybės. Davido apsigimimas, daug retesnis nei Marijos Gracijos Leticijos, buvo kompleksinis sindromas, kuris neturėjo net pavadinimo. Šį nėštumą jie sutiko su tokiu pat dėkingumu ir ramybe, kaip ir pirmąjį. Jei kas klausdavo, kaip laikosi pilvelio gyventojas ir kokie jų planai vasarai, Kjara ir šįkart šypsodamasi atsakydavo, kad vos gimęs Davidas Džovanis keliaus į susitikimą Rojuje.

Frančeskas ir drakonas

Niekas kitas taip neparodo, kad nėra jokios sąsajos tarp dviejų kūdikių – Marijos Gracijos Leticijos ir Davido Džovanio – apsigimimų, kaip vienas paprastas dalykas. Labiau nei jų retumas, tai įrodo faktas, kad Kjara, palaidojusi Davidą Džovanį, vėl pastojo ir šįkart vaikas buvo sveikas. „Dar nežinojome, kas bus, – pasakojo Kjara, – o Enrikas pareiškė, kad pavadinsime jį Frančesku.“ Sutuoktiniai neslėpė, kad jaudinosi: jie gerai žinojo, jog visada tyko naujų apsigimimų pavojus. Tačiau išliko ramūs. Enrikas tuo metu nepraleido progos kokiu nors žodžiu ar juokeliu išsklaidyti nejaukią tylą. Kartą draugų namuose jis tarė: „Marijai trūko galvos, Davidui kojų… pažiūrėsime, ko trūks trečiajam…“ Ir prapliupo visiškai natūraliu juoku, išlaisvinančiu šalia esančiuosius.

Tuo tarpu Frančeskas augo mamos pilve, ir jam viskas buvo gerai. Prieš pat sužinodama, kad laukiasi, Kjara pastebėjo ant liežuvio opelę. Iš pradžių nekreipė į ją dėmesio, bet atlikus tyrimus paaiškėjo, kad jai karcinoma – vėžys, dažniausiai diagnozuojamas vyresnio amžiaus rūkantiems vyrams. Kjarai – 27-eri, ji niekada nerūkė. Nenorėdama pakenkti kūdikiui, ji atsisakė bet kokio gydymo iki gimdymo.

2011 m. gegužės 30 d. gimus mažajam Frančeskui, Kjarai buvo pradėtas intensyvus gydymas, tačiau netrukus paaiškėjo, kad vėžys labai išplitęs ir gydymas nebus sėkmingas. Kjara meldėsi: „Viešpatie, gali manęs prašyti bet ko, bet aš negalėsiu to padaryti apsupta tiek liūdnų veidų.“ Ji meldėsi už savo lankytojus, artimuosius, kad jos liga būtų ramybės ir džiaugsmo ženklas. Kjara sakė, kad „jei Viešpats mane pagydys, didesnis stebuklas bus, kad Jis padėjo mano šeimai ir man išgyventi šį išbandymą taikoje“. Tiems, kurie šią situaciją vadino tragiška ar liūdna, Kjara ir Enrikas sakydavo: „Kur parašyta, kad mirtis baisi ir netrokštama? Kad susilaukti vaikų, kurie išgyveno tik pusvalandį, yra tragedija“? Enrikas labai drąsiai sakė: „Jei mano žmona keliauja pas Tą, kuris ją labiau myli nei aš, kodėl turėčiau būti nusiminęs?“

Praėjus metams po Frančesko gimimo, Kjaros jėgos ėmė silpti, metastazės išplito daugelyje kūno vietų. Kjarai skaudėjo akį ir burną, dažnai būdavo sunku net išsižioti. Vaistus praryti padėjo vandenyje pamirkyta ostija. Be to, kankino stiprūs krūtinės skausmai. Nugarą tiek viršuje, tiek apačioje su kiekvienu atsikosėjimu varstė diegliai. Vėžio pažeisti bronchai sukeldavo kosulį, o vienas po kito einantys kosulio priepuoliai – netgi vėmimą. Tarsi to būtų maža, vis stiprėjo dusulys ir didėjo išsekimas. Beveik kasdien toje kūno vietoje, kur vakar jautė skausmą, iššokdavo naujas gumbas. „Žiūrėk, drakoniukas!“ – sakydavo Kjara. Taigi, artėjo mirtis.

Viename interviu Vatikano radijui Enrikas yra pasakojęs apie paskutines Kjaros gyvenimo valandas: „Aš praleidau daug valandų mąstydamas apie ištrauką iš Evangelijos, kurioje Jėzus sako „mano jungas saldus, mano našta lengva“. Kai pažvelgiau į mirštančią Kjarą, jaučiausi labai nusiminęs, bet sukaupiau visą drąsą ir likus keletui valandų iki jos išėjimo paklausiau: „Kjara, ar iš tiesų tas jungas, tas kryžius, kaip sako Jėzus, saldus?“ Ji, nukreipdama akis nuo tabernakulio į mane, šypsodamasi, vos girdimu balsu, tarė: „Taip, Enrikai, labai saldus.“

Malonė patirti malonę

2012 m. birželio 13 d. Kjara iškeliavo pas Viešpatį. Jos laidotuvės buvo tokia pat džiaugsminga šventė kaip ir jos vaikų šermenys. Enrikas giedojo šlovinimo giesmes, žmonės plojo ir liejo džiaugsmo ašaras. Jose dalyvavo daugybė žmonių – tarp jų ir ginekologė Daniela, lydėjusi Petrilus ne tik gimdymų, bet ir Kjaros operacijų metu, tapusi ne tik gydytoja, bet ir artima šeimos drauge. Taip pat tėvas Vitas – dvasinis abiejų sutuoktinių vadovas, pakrikštijęs vaikelius ir drąsinęs bei guodęs visą šį laiką. Mišias koncelebravo daugiau nei dvidešimt kunigų. Viena dalyvių pasakojo: „Žvelgiant iš žmogiškos perspektyvos, jųdviejų gyvenimas labai sudėtingas. Mes netgi galėtume sakyti: „Aš negalėčiau padaryti to, ką padarė Kjara.“ Bet iš tiesų tai, ką ji padarė, tėra kasdien nueiti kelis nedidelius žingsnius. Ji meldė, kad „galėtų priimti malonę“, kurią Dievas suteikė, kad eitų toliau. Nepaisant visų aplinkybių, mes turime melstis su dideliu tikėjimu – malonės būti atvirais sulaukti malonės, reikalingos viskam, su kuo susidursime gyvenime.“

Kjaros dvasinis testamentas

Pirmajam Frančesko gimtadieniui Kjara norėjo padovanoti dovaną, kurios vertė niekada nedingtų. Kjara sugalvojo parašyti jam laišką. Šis laiškas yra jos testamentas:

„Brangus Fransi,

Šiandien tau sukanka metai, ir mes galvojome, ką galėtume tau padovanoti, kas praverstų tau daugel metų, taigi, nusprendėme parašyti laišką.

Tu buvai didelė dovana mūsų gyvenime, nes padėjai mums žvelgti toliau, nei mes, kaip žmonės, galime įmatyti.

Kai gydytojai norėjo mus įbauginti, tavo gyvybė, tokia trapi, mums suteikė jėgų eiti į priekį.

Iš to, ką supratau per šiuos metus, galiu pasakyti tau tik tiek, kad Meilė yra mūsų gyvenimo pagrindas, nes gimstame iš meilės akto, gyvename, kad mylėtume ir būtume mylimi, ir mirštame, kad pažintume tikrąją Dievo meilę.

Mūsų gyvenimo tikslas yra mylėti ir visuomet būti pasirengusiems išmokyti mylėti kitus – taip, kaip vienas Dievas tegali mus išmokyti.

Meilė tave eikvoja, bet gražu yra mirti išeikvotam, kaip žvakei, kuri užgęsta tik tada, kai sudega pasiekusi savo tikslą.

Kad ir ką darytum, tai turės prasmę tik tada, kai savo darbą matysi amžinojo gyvenimo šviesoje.

Jei myli, pamatysi, kad iš tiesų niekas tau nepriklauso, kad viskas yra dovana.

Kaip sako šventasis Pranciškus, meilės priešingybė yra savinimasis!

Mes mylėjome tavo sesutę Mariją ir broliuką Davidą, mes mylėjome tave, žinodami, kad jūs mums nepriklausote, kad nesate skirti mums. Viskas taip ir turi būti gyvenime – viskas, ką turi, tau nepriklauso, nes tai dovana, kurią Dievas tau duoda, kad galėtum padaryti ją vaisingą. Niekada neprarask drąsos, mano sūnau, Dievas nieko iš tavęs niekada neatims, o jei atims, tai tik dėl to, kad nori tau padovanoti daugiau.

Marijos ir Davido dėka mes dar labiau įsimylėjome amžinąjį gyvenimą ir nustojome bijoti mirties, taigi Dievas juos paėmė iš mūsų, bet tik tam, kad padovanotų platesnę ir atviresnę širdį, kuri priimtų amžinybę jau šiame gyvenime.

Asyžiuje aš įsimylėjau brolių ir seserų vienuolių džiaugsmą. Jie gyveno tikėdami Dievo Apvaizda, todėl ir aš paprašiau Viešpaties malonės tikėti Apvaizda, apie kurią jie man pasakodavo, tikėti Tėvu, su kuriuo tau nieko netrūksta. Tėvas Vitas padėjo mums eiti tikint šiuo pažadu: mes susituokėme nieko neturėdami, tačiau į pirmą vietą iškeldami Dievą ir tikėdami meile, kuri reikalavo iš mūsų šio didelio žingsnio.

Mes niekuomet nebuvome šiuo žingsniu nusivylę, visuomet turėjome namus ir visko daug daugiau, nei mums reikėjo!

Pavadinome tave Frančesku dėl to, kad būtent šventasis Pranciškus pakeitė mūsų gyvenimą, ir tikimės, kad jis bus ir tau pavyzdys… Nuostabu yra turėti gyvenimo pavyzdžių, kurie tau primena, kad didžiausios laimės galima tikėtis jau čia, šioje žemėje, vedliu pasirinkus Dievą.

Žinome, kad tu esi ypatingas ir kad tau skirta svarbi užduotis. Dievas tavęs visą laiką norėjo ir Jis parodys tau kelią, kuriuo reikia eiti, jei tik atversi Jam širdį…

Pasitikėk, verta!

Mama Kjara ir tėtis Enrikas“

Pagal Cristianos Paccini ir Simone’o Troisi knygą „Gimėme ir jau nebemirsime. Kjaros Korbelos Petrilo istorija“ (Magnificat leidiniai, 2019) ir catholicexchange.com informaciją parengė Karolina Bagdonė

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *