1925 m. sausio 1 d. Anykščių rajone, stambaus ūkininko Juozapo Baltakio šeimoje gimė antrasis berniukas. Bent jau taip įrašyta metrikuose, nors vėliau buvo sakoma, jog berniukas gimė trimis savaitėmis anksčiau, tačiau tik pirmą naujų metų dieną šeima susiruošė įregistruoti šį džiaugsmingą faktą. Beje, vėliau Baltakiai susilaukė net vienuolikos vaikų ir visi jie paliko gražų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Na, o antrąjį berniuką pakrikštijo Pauliumi Antanu ir jau nuo mažumės tikėjosi, kad jis pasirinks dvasininko kelią. Tiesa, šeima buvo pasiturinti ir galėjo į mokslus leisti visus vaikus, kas tuo laiku buvo ne toks jau dažnas atvejis.

Paulius Antanas, galvodamas apie dvasininko pašaukimą, išvažiavo mokytis į Kretingos pranciškonų gimnaziją, Tačiau, kai tik prasidėjo karas, ši gimnazija buvo uždaryta ir jam teko grįžti į Anykščius, kur 1944 m. pabaigė Anykščių gimnaziją ir patraukė savanoriu į generolo Povilo Plechavičiaus buriamą Vietinę rinktinę. Nors pastaroji susilaukia skirtingų vertinimų, tačiau, bent jau, jaunasis Baltakis į ją jungėsi išskirtinai iš meilės Tėvynei ir noro priešintis okupacijai. Vokiečiai netrukus pajuto, jog negalės laisvai manipuliuoti P. Plechavičiaus suburtais kariais ir pabandė išsklaidyti Vietos rinktinę. Didžioji dalis jos narių su ginklais pasitraukė į mišką. Deja, vokiečiai netrukus suėmė nepaklusnius vyrus ir Paulius Antanas buvo išvežtas darbams į  Suomiją. Po kurio laiko atsidūrė Švedijoje, o paskui – Belgijoje.

Būtent čia jaunuolis galėjo atsiduoti trokštamomms teologijos ir filosofijos studijoms, o  1952 m. buvo įšventintas kunigu ir priėmė Mažesniojo brolio (pranciškono) įžadus. Pastarasis faktas jį paskatino persikelti pas lietuvius pranciškonus, gyvenančius Šiaurės Amerikoje ir  P.A. Baltakis pradėjo pastoracinę veiklą Toronte. Čia darbavosi daugiau, nei dešimtmetį, kol buvo perkeltas į Niujorką, kur tapo Šv. Kazimiero vienuolyno vyresniuoju. 1979–1984 m. ėjo provincijos ministro pareigas.

1984 m. visus pasaulio lietuvius katalikus pradžiugino žinia, kad popiežius Jonas Paulius II paskyrė pranciškoną Baltakį išeivijos lietuvių vyskupu. Karetu tai buvo labai svarbus ženklas okupuotai Lietuvai. Labai svarbus įvertinimas buvo ir tai, kad JAV Vyskupų konferenciją P.A. Baltakį OFM priėmė, kaip visavertį vyskupą.

Išeivijos lietuvių vyskupas labai nuoširdžiai ir aktyviai ėmėsi pareigų, aplankė praktiškai visas lietuvių katalikų bendruomenes ir parapijas pasaulyje, rūpinosi net

140 lietuvių katalikų parapijų ir misijų, beveik milijono užsienio lietuvių katalikų sielovada, palaikė glaudžius ryšius su Lietuvos vyskupais ir tikinčiaisiais, išgarsėjo kaip aktyviausias Lietuvos tikinčiųjų teisių ir laisvių gynėjas bei užtarėjas pasaulio katalikų bendruomenėje.

2003 m. popiežius Jonas Paulius II priėmė užsienyje gyvenančių lietuvių katalikų vyskupo P. A. Baltakio atsistatydinimą iš šių pareigų dėl amžiaus. Tačiau vyskupas emeritas ir toliau aktyviai darbavosi Niujorke, vadovavo labai svarbiai organizacijai, dar  1986 m. įkurtai Lietuvių katalikų religinė šalpa, kuri teikė pagalbą pogrindinei Bažnyčiai Lietuvoje, rūpinosi Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos platinimu išeivijoje. 2018 metais P.A. Baltakis OFM persikraustė į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, kur ir mirė kitais metais.  Palaidotas Kretingos senosiose kapinėse prie kitų vienuolių pranciškonų.

Šis trumpas gyvenimo aprašas tik menkai perteikia labai svarbų P.A. Baltakio vaidmenį Lietuvos išeivijai ir Katalikų Bažnyčiai Lietuvoje. Nemažą laiko dalį būtent vyskupas Baltakis buvo svarbiausias dvasinis autoritetas, į kurį kreipdavosi taip pat ir okupuotos Lietuvos kunigai. Jis labai prisidėjo prie to, kad lietuviai pranciškonai išliktų Šiaurės Amerikoje ir tęstų svarbią evangelizacinę misiją.

Deja, tenka pripažinti, kad Lietuvoje vyskupas Baltakis daugiau žinomas tik bažnytiniuose sluoksniuose, jo vaidmuo XX a. istorijoje dar nėra pakankamai įvertintas ir įtaigiai atskleistas.

Parengė A.N.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *