Niekas neegzistuoja apibendrintai, be detalių ir niuansų. Jei kažkas yra gražaus ar gero, tai pasireikš ypatingu būdu, konkrečiu metu – taip, kad mes galėtume tai atpažinti. Tas pats tinka kalbant ir apie mūsų gyvenimą. Jei savo laiką praleidžiame „apibendrintai“, bendrais bruožais, tuomet tai joks gyvenimas, o fantazija. Deja, tai, ką daugelis laiko arba vadina „tikru pasauliu“, vis labiau panašėja būtent į fantaziją.

…Vienuolis gyvena vienuolyne. Kiekvieną rytą jis atsikelia anksti, o savo dieną pradeda malda. Savo protą jis sutelkia į širdį ir pasineria į Viešpaties artumą. Jis meldžiasi už tuos, kurie to paprašo. Paskui pavalgo ir eina dirbti jam paskirtų darbų. Taip dirbdamas ir melsdamasis praleidžia visą savo dieną.

Kas nors gali paklausti: „O ką gi jis žino apie tikrą pasaulį?“ Tačiau ką reiškia šis klausimas? Vienuolis vaikšto žeme. Jis kvėpuoja tuo pačiu oru, kaip ir visi kiti. Jis valgo, miega kaip visi. Argi jo pasaulis gali būti mažiau realus nei bet kurio kito šioje planetoje?

…Vyriškis gyvena mieste. Jis pabunda ryte, įsijungia televizorių ir ruošiasi būsimai dienai. Stipriai vėluodamas pasileidžia į gatvę. Sėda į automobilį, klausosi radijo naujienų, paskambina darbo reikalais. Galų gale jis pasiekia savo biurą, kur kiekvieną akimirką darys tai, ką vadina savo darbu. Kurį laiką jis praleidžia tikrindamas elektroninį paštą bei socialinio tinklo paskyrą ir kartu sekdamas naujienas. Pietų metu jis pasineria į ginčą dėl to, ką reikėtų padaryti dėl mūsų planetos ir kam derėtų tuo užsiimti. Susierzinęs ir išmuštas iš vėžių, jis kelintą kartą nusivils savimi, nes jau ne kartą pats sau buvo pažadėjęs nesivelti į panašaus pobūdžio diskusijas. Galiausiai, jis sugrįžta prie savo kasdienių darbų. Po darbo užsuka į gretimą barą, išgeria kelis kokteilius ir nusprendžia pasižiūrėti per televiziją transliuojamas varžybas. Grįžta namo vėlai ir – tiesiai į lovą.

Tad kuris iš jų gyvena tikrame pasaulyje? Miesto žmogaus gyvenimas yra „tikras“, jis išties vyksta. Tačiau visos dienos metu žmogus yra šalia to, kas jį supa. Jis niekada neatkreipia dėmesio, kad kvėpuoja. Tik kai uždūsta. Jis valgo taip greitai, kaip tik gali. Net ir tas kokteilis bare tėra iš įpročio, o ne dėl noro palepinti save ar tiesiog pasimėgauti skoniu.

Jei šis vyriškis atsitolintų nuo įprasto dienos ritmo ir visų tų reikalų, draugai jo nesuprastų, o gal net pasišaipytų: „Tų ką, gal koks vienuolis?“

Tad kurgi yra tas „tikrasis pasaulis“, kuriame mums dera gyventi?

Šiuolaikiniame pasaulyje mes vis labiau pasineriame į abstrakcijas. Tačiau kadangi dažniausiai dalijimasis patirtimi vyksta per žiniasklaidą bei socialinius tinklus, šią „abstrakciją“ imame priimti už gryną pinigą, tartum tai būtų „tikra“. Kasdienis, kartais nepertraukiamas dėmesys šiai abstrakčiai „tikrovei“, tampa nuoširdžiu prisirišimu. Natūralu, kad bet kuris žmogus, atskirtas nuo šios kolektyvinės medijos patirties, jausis vienišas, tarytum būtų atsidūręs visiškoje izoliacijoje. Žinoma, trys dienos be žinių nieko nekeičia. Mano dėmesys tam, kas blaško, nėra tas pats, kas dėmesys pasauliui kaip tokiam. Kad ir kokia būtų realybė, ji nėra atskirų kadrų rinkinys, kokį mums siūlo įvairūs naujienų kanalai.

„Tikrovės“ patirtis, kurią skelbia žiniasklaida, turi daug „abstrakčių dalykų“ bruožų. Įpročiai, kurie mumyse formuojasi tuo metu, kai savo dėmesį skiriame šiai abstrakcijai, patys savaime yra migloti ir labai nekonkretūs. Mes dėl kažko nerimaujame, kažkuo „rūpinamės“, tačiau nėra nieko konkretaus, ką dėl to galėtume padaryti. Ilgą laiką dar jaučiamės suirzę dėl dalykų, kurie neapsakomai toli nuo mūsų pačių gyvenimų. Mūsų dėmesys tampa labiau pasyviu atgarsiu, nei kryptingu dvasios judesiu. Dažniausiai mūsų gyvenimai tampa paprasčiausiu manipuliacijos patirties išgyvenimu. Tik tiek, kad manipuliacijos objektai esame mes patys.

Krikščioniškojo gyvenimo vertybės yra visiškai priešingos tokiam pasaulio įsivaizdavimui. Žinoma, mūsų pastangas siekti dorybių taip pat lydi nusivylimas. Nė viena siela, kurios įpročiai susiformavo šiame išsiblaškymo kupiname šiuolaikiniame pasaulyje, negali akies mirksniu imti praktikuoti širdies maldos. Mes sėdime nejudėdami, bandydami melstis, o mūsų dėmesys klajoja tai šen, tai ten. Ir visiškai nenuostabu, kad blaškosi: juk jis ištreniruotas pasyviai sekti naujienų srautus. Tačiau sielos tyloje nėra naujienų srauto, todėl mūsų dėmesys atrodo prarastas ir tuščias.

Tai ir yra vienuoliško gyvenimo pamatas. Vienuolis gyvena taip, kaip gyvena siekdamas būti dėmesingas tikrovei: matyti ir klausytis, ragauti ir liestis prie to, kas yra tikra ir pasiekiama. Tai mažai kuo skiriasi nuo gyvenimo, kokį prieš du šimtus metų, iki masinės kultūros atsiradimo, gyveno didžioji dalis žmonijos. Ir tai tikra. Labai tikra. Ir būtent tai yra eucharistinio gyvenimo esmė.

Dievas mums dovanoja save, savo kuriančios malonės gyvenimą labai konkrečiu ir ypatingu būdu. Gyvenimas abstrakcijoje yra tolimas gyvenimui malonėje. Nėra slėpiningumo tame, kas abstraktu, miglota, apibendrinta. Vienintelis Buvimas – tai realus buvimas.

Jei turite poreikį melstis, turite gyventi taip, tartum būtumėte maldoje. Mes negalime gyventi abstrakčiame pasaulyje ir staiga atsidurti realybėje. Mes negalime „rūpintis“, o paskui staiga atsigręžti į meilę. „Gyventi“ – tai aktyvus veiksmažodis. Aistros, užtvindančios kolektyvinę patirtį, – tai visai kita.

Gyvenk. Mylėk. Valgyk. Kvėpuok. Melskis.

Parengė Gediminas Kajėnas

Žurnalas „Kelionė“

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *