„Aštuntoji diena“ pradeda ciklą „Vizijos“, kuriame raginsime nukreipti akis ir mintis į ateitį ir kelti klausimą – kur mes keliaujame? Kiek ši kelionė yra laisvas pasirinkimas, kiek lemia aplinkybės, o gal viską lemia socialiniai, technologiniai ar ekonominiai veiksniai? Su kokiais svarbiausiais iššūkiais susidursime per artimiausią dešimtmetį, per šimtmetį? Kiek mes galime prognozuoti? Ar apskritai prognozės turi prasmę pasaulyje, kur vyksta tiek netikėtų pokyčių?

Pirmasis pašnekovas – filosofijos daktaras, rašytojas, politikas, Seimo narys, priklausantis naujam Seimo Ateities komitetui, Andrius Navickas.

Ar dažniau mąstote apie praeitį ar apie ateitį?

Esu filosofas ir yra tekę giliau mąstyti apie laiko fenomeną. Puikiai suprantu, kad praeitis, ateitis ir dabartis yra glaudžiai susiję fenomenai, kurie būtini vienas kitam. Tiesa, jog mes visada gyvename dabartyje ir tai vienintelis laikas, kai kažką galime keisti. Kita vertus, ta „dabartis“ visada iš kažkur išauga ir į kažkur juda. Praeitis ir ateitis įprasmina dabartį.

Kol nepaklausėte, nesusimąsčiau, apie ką daugiausia galvoju. Veikiau esu „istorikas“, nei „futuristas“ ar „vizionierius“. Man labai įdomu kodėl pasaulis yra toks, koks yra, kas subrandino būtent tokius santykius tarp tautų, kodėl ta pati idėja Prancūzijoje turi kiek kitokias reikšmes, nei Anglijoje ar Lietuvoje. Man dažnai atrodo, kad mes šiandien primename žmones, kurie suprato, kad daugelis dalykų, kurie atrodė amžini ir neginčijami, tėra susitarimai, kuriuos reikia reguliariai peržiūrėti ir atnaujinti. Ne, tai nėra pozicija, kad nėra objektyvios tiesos – veikiau tai įsisąmoninimas, kad turinys gali reikštis įvairiais pavidalais ir pastarieji gali keistis. Šiandien mums būtina susiorientuoti pasaulyje, kuriame labai daug neapibrėžtumo ir skirtybių.

Mes kalbame apie demokratijos problemas, tačiau retai susimąstome, kokiomis aplinkybėmis gimė demokratijos idėja, kaip ji vystėsi. Šiandien turime kelti klausimą – kaip išsaugoti demokratijos idealą, kai žmonės yra užlieti tokiu didžiuliu srautu informacijos, kai labai sunku atskirti faktus nuo pramanų? Kas nutinka demokratijai, kai visuomenėje vis didėja nelygybė, kai pradeda varžytis įvaizdžiai, o ne idėjos?

Pandemija parodė, kad esame trapūs ir turime permąstyti sveikatos apsaugos sistemą. Na, o švietimo sistema, ne tik Lietuvoje, yra virtusi nuolatinių eksperimentų objektu. Tai suprantama, nes vis labiau neaiškus mokyklos vaidmuo šiuolaikiniame pasaulyje. Koks turi būti „darbų pasidalijimas“ vaiko ugdyme ir auklėjime tarp šeimos ir valstybės?

Galima suformuluoti labai daug klausimų ir kiekvienu atveju akivaizdu, kaip praeitis, dabartis ir ateitis yra neatsiejamai susiję dalykai.

Grįžtant nuo filosofijos prie praktiškų dalykų…

Patikėkite, filosofija yra labai praktiška. Ji tik siūlo kiekvieno klausimo svarstymą pradėti, pradžioje kiek atsitraukus, jog išvystume kontekstą. Žinote, čia panašiai kaip baudinio mušimas futbole, kai žaidėjas atsitraukia kelis metrus nuo kamuolio, kad įsibėgėtų ir smūgis būtų stipresnis. Mūsų problema ir yra tai, kad mes galvojame, jog pamatiniai klausimai, drąsa pasakyti, kad ne viskas aišku, yra nuvertinami. Mes esame įpratinti, kad mąstymas yra labai sunkus ir varginantis dalykas, todėl geriau įsijungti televizorių ir „pailsėti“. Labai svarbu, jog atgautume mąstymo skonį, išdrįstume klausti ir patirtume klausimų kėlimo malonumą.

Nenoriu ginčytis, tik noriu suprasti, ko galima tikėtis iš Ateities komiteto Seime? Ko galima apskritai tikėtis iš ateities?

Sutinku, kad ateitis visada būna kiek kitokia, nei prognozuojama. Net nebūtinai dėl to, kad laikas nuo laiko „atskrenda“ Juodoji gulbė. Tai N. Talebo pasiūlyta metafora, kuri nurodo į visiškai netikėtą įvykį, kuris radikaliai pakeičia pasaulį. Pavyzdžiui, prieš metus praktiškai niekas negalėjo numatyti, kaip sutiksime  2021-uosius. Kaip tik skaičiau neseniai išleistą knygą su ateities prognozėmis ir ten svarbiausias dalykas – greitis. Tačiau pandemijos sąlygomis greitis nebeteko tokios reikšmės.  Per karantiną buvo apribotas judėjimas apskritai ir visai nesvarbu, kiek jis greitas. Kilo naujas klausimas – kaip apsiginti nuo pandemijų globaliame pasaulyje?

Aišku, yra iššūkiai, kuriuos galima numatyti. Pavyzdžiui, visuomenės senėjimas ar klimato kaita. Čia nepakanka vien laukti, bet reikia proaktyvių veiksmų.

Na, o Ateities komitetas dar yra klausimų stadijoje. Daug kas priklausys nuo to, kaip jo darbą įsivaizduos pirmininkas R. Lopata. Nes būtent pirmininkas turi didžiausią įtaką formaliai komiteto darbotvarkei. Tačiau jau vien tai, jei pradėtume mąstyti ilgesniais, nei viena kadencija, rėžiais, būtų puikus dalykas.

Šios kadencijos Seimas darbą pradėjo, keldamas klausimą apie nuotolinių plenarinių posėdžių galimybę – tai žingsnis į ateitį?

Pandemija privertė įvesti daug apribojimų. Kartu ji privertė ieškoti kūrybingų sprendimų. Sakoma, kad krizės yra geriausios mokytojos. Bent jau nuima širmą nuo tikrovės. Paaiškėjo, kad nemažos dalies parlamentarų kompiuterinis raštingumas, švelniai tariant, nedidelis. Taip pat daug klausimų kelia ir techninis Parlamento aprūpinimas. Tikiu, kad visa tai problemos, kurias galime išspręsti.

Pabandykime paspėlioti: kaip atrodys Seimo nario darbas po dešimtmečio ar dviejų?

Pirmasis mano spėjimas – bus ir toliau plėtojamos virtualios komunikacijos priemonės. Jos tikrai tobulės. Nemanau, kad visas darbas pereis į virtualią erdvę, tačiau kompiuterinis raštingumas bus vienas iš svarbių Seimo nario kompetencijos kriterijų.

Yra toks posakis – prieš pagerėjant, turi dar pablogėti. Bijau, kad jis teisingas ir kalbant apie mūsų demokratiją ir parlamentarizmą. Demokratijai būtini piliečiai, kuriems rūpi bendri reikalai, tačiau šiandien vyrauja vartotojai, susitelkę išskirtinai ties savais interesais. Todėl viešoji erdvė aižėja ir  vis didėja praraja tarp valdžios ir likusios visuomenės. Politinis elitas vis labiau niekina „minią“, nenorėdamas pripažinti, kad visuomenėje yra visko, ne vien „minia“. Tuo pat metu rėksminga „minia“ politiką paverčia parodomųjų kivirčų vieta. Turėsime vis daugiau „valdomos ar parodomosios demokratijos“ ir vis daugiau diktatorių.

Neabejoju, kad iškils visai naujos politinės dilemos. Pavyzdžiui, kiek turi būti ribojamas robotų panaudojimas, ar jis nekelia grėsmės socialinei sistemai ir saugumui? Jei nebus esminių mąstymo permainų, vis garsiau gali skambėti idėjos apie tai, kad nemaža visuomenės dalis tėra našta, nes, žvelgiant merkantiliškai, neprisideda prie bendros gerovės kūrimo.

Deja, išliks klimato kaitos problema. Veikiausiai teks patirti vis destruktyvesnius jos padarinius, tačiau pakeisti situaciją reikės daug laiko ir pastangų.

Esate pesimistas?

Nenorėčiau būti nei optimistas, nei pesimistas, tik realistas. Matau grėsmingus iššūkius, nesumažinu jų pavojaus, tačiau netikiu, kad ateitis yra apspręsta ir nieko negalime pakeisti. Kova už ateitį šiandien – tai kova už mąstymą, empatiją ir kūrybiškumą. Stengiuosi bet kurioje situacijoje išlaikyti viltį, tačiau ji nereiškia naivaus optimizmo.

Manau, kad COVID-19 pandemija tikrai nebuvo paskutinė, neabejoju, kad ateityje teks kęsti intensyvesnius žemės drebėjimus ir panašius kataklizmus, labai sunku bus išvengti globalios ekologinės katastrofos. Tačiau tikiu, jog žmogus, kai pagaliau įsisąmonina, kad viskas rimta ir tikrai reikia kūrybiškų sprendimų, sugeba juos atrasti.

Esu krikščionis ir todėl rimtai priimu Apreiškimą Jonui. Ten rašoma, kad bus labai sunku ir daug išbandymų, bet galiausiai tų, kurie liks ištikimi, kurie nepasiduos baimei, išlaikys viltį, laukia nuostabi pabaiga.

Kada jos laukti?

Šventajame Rašte parašyta, kad niekas nežino nė dienos, nei valandos, kad ateitis visada nustebina.  Mėgstu sau kartoti: „Mes nesirenkame epochos, kurioje gimėme ir gyvename, bet galime pasirinkti, kaip toje epochoje gyventi.“

Pandemija yra didžiulė nelaimė ir ji labai nepatogi, tačiau tuo pačiu tai pamoka, kurią dar privalome suprasti ir išmokti. Gydytojas Aleksandras Alekseičikas teigia, kad, kai susergame, turėtume neskubėti pasveikti per greitai, nes tuomet neišmoktume ligos pamokos, nesuprastume, nuo ko ji saugo. Mano įsitikinimu, koronavirusas mus pristabdė, saugodamas nuo bėgimo į nežinią, o gal ir link skardžio. Puiki galimybė permąstyti savo kelią, įsiklausyti į pamatinius poreikius ir troškimus.

Tačiau Lietuva išliks po šimto metų?

Manau, kad taip, nors nežinau, kokiu statusu, kuria kryptimi vyks geopolitinės permainos. Gali būti, kad kurį laiką matysime sienų atstatymo tendenciją, tačiau taip jau įprasta, kad mes tam tikrais intervalais statome sienas ir paskui jas iškilmingai nugriauname.

Netikiu, kad Europos Sąjunga, tokia, kaip dabar, išliks dar šimtmetį. Tačiau galimi labai skirtingi scenarijai: skirtybių Europa su daug nedidelių valstybių, unitarinė Europos valstybė, kuri bando atsispirti Kinijos ir JAV dominavimui. O gal apskritai politinės valstybių ribos praras prasmę ir turėsime didžiulę bendruomeninio gyvenimo pavidalų įvairovę.

Klausinėjo D.N.

Comments are closed.