JAV gyventojų apklausos rodo, kad daugumos amerikiečių politiniu idealu yra XIX amžiuje du kartus rinkimus į Baltuosius rūmus laimėjęs Abraomas Linkolnas.

Žvelgiant formaliai, jis buvo mažiausiai išsilavinęs politikas, tapes tokios galingos valstybės prezidentu, nepaisant to, Linkolnas vertinamas, kaip intelektualiausias prezidentas, ieškojęs bet kurios progos telkti labai susiskaldžiusius amerikiečius. Dar reikėtų pridėti, jog sunku atrasti geresnį Amerikietiškos svajonės pavyzdį.

Abraomuiu Linkolnui reikėjo pradėti :nuo nulio”, jis puikiai žinojo, ką reiškia gyventi skurdžiai ir didžiąją gyvenimo dalį pragyvenimui užsidirbo iš savo rankų darbo. Prezidentu jis tapo išskirtinai dėl savo pastangų, o ne dėl ypatingos kilmės, giminystės ryšių ar turtų, kuriuos galima būtų konvertuoti į politinę įtaką.

Gyvenimas iki politikos

Būsimasis JAV prezidentas ir politinė legenda gimė 1809 m. vasario 12 d. mažame miestelyje skurdžioje šeimoje, kuri kasdien kovojo už išgyvenimą. Nuo kitų dienų skirdavosi tik sekmadieniai, nes priesako “švęsk šventadienį”, šeima laikėsi, nors ir retai pavykdavo apsilankyti bažnyčioje, nes iki artimiausios buvo tikrai toli.

Abraomo vaikystė buvo dramatiška. Mirė jaunesnysis broils, dar po kurio laiko nelaimingo atsitikimo metu žuvo mama. Prieš tai dar šeima, ieškodama geresnio gyvenimo, pervažiavo į Indianą. Gyvenimas kiek stabilizavosi, kai atsirado pamotį, kuri nuoširdžiai rūpinosi vaikais, sutvarkė buitį.

Iš kitų fermerių vaikų Abraomas išsiskyrė tik didžiuliu pomėgiu skaityti. Jis garsėjo tuo, akd galėdavo nueiti ilgą kelią vien tam, jog pasisklointų knygą. Kita vertus, turėjo puikią reputaciją, jog visada gražina tai, ką pasiskolino – ar tai būtų knyga, ar pinigai.

Kaip teigė pats Abraomas, jo formalus išsilavinimas tęsėsi ne daugiau nei metus ir buvo labai “skylėtas” Paprasčiausia teko, kartu su tėvu, darbuotis įvairiose srityse, nes kitaip šeima nebūtų išgyvenusi. Tačiau, kai tik atsirasdavo menkiausia glaimybė, Abraomas nesiskyrė su knygomis ir, aplinkinių nusotabai, netrukus tapo labai įdomus pašnekovas ir puikus pasakotojas.

Būdamas dvidešimt vienerių, Abraomas nusprendė, jog laikas pradėti savarankišką gyvenimą. Jis susirado laikiną darbą ir jam teko plaukti Misisipe bei aplankyti vergų turgų. Tai buvo sukrečiantis reginys, kuris visam laikui pavertė Linkolną griežtu vergijos priešininku.

Paštininkas tampa advokatu

1832 m. Abraomas Linkolnas nusprendė dalyvauti pirmosiuose gyvenime rinkimuose. Jis balotiravosi į  Ilinojaus įstatymų leidėjų tarybą, tačiau patyrė nesėkmę. Nieko keisto: jis neturėjo patirties, pinigų ir bendražygių. Vieninteliai jo ginklai buvo iškalba ir puiki iškalba.

Tada būsimasis prezidentas pradėjo dirbti įvairius darbus. Pavyzdžiui, buvo matininku ir paštininku. Pastaroji tarnyba jam labai patiko tuo, kad galėjo perskaityti visus laikraščius.

Būdamas dvidešimt šešerių jis visgi buvo išrinktas įstatymų leidėju Ilinojuje ir prisijungė prie vigų. Abraomas jautė, kad jam labai reikia teisinių žinių ir intensyviai savarankiškai studijavo. Po kelių metų jis jau galėjo išlaikyti advokato egzaminą.

Nuo pat naujo darbo pradžios jis įgavo didelį autoritetą. Pirmiausia jis buvo labai geras oratorius, taip pat labai saugojo nepriekaištingą reputaciją. Kaip tvirtina biografai, yra žinoma, kad jaunasis advokatas garsėjo tuo, kad atsisakydavo pinigų, jei į jį kreipdavosi į bėda patekęs varguolis.

Gyvenimas tvirtai žengė į priekį. Advokato karjera sekėsi gerai, asmeniniame gyvenime taip pat prasidėjo pozityvios permainos. Abraomas vedė Meri Tod, su kuria vėliau susilaukė keturių vaikų.

Vigų partijoje Linkolnas taip pat tapo vis svarbesniu autoritetu. Todėl netrukus Abraomas Linkolnas jau buvo Kongreso narys. Nors Vašingtone tuo metu jis buvo menkai žinomas, tačiau netruko pagarsėti griežtai neigiama pozicija JAV- Meksikos karo atžvilgiu. Jo įsitikinimu, amerikiečiai šiame kare buvo agresoriai. Tačiau pats karas buvo populiarus JAV ir Linkolno politinės pozicijos susvyravo. Jis net nutarė nebandyti kandidatuoti į Kongresą antrai kadencijai. Jis atsitraukė nuo politikos ir susitelkė į teisę, tapo vienu įtakingiausių Ilinojaus valstijos advokatu.

Ginčas dėl vergijos ir Baltieji Rūmai

Kai buvo sukurta Respublikonų partija, kaip ir dauguma vigų, Linkolnas prie jos prisijungė. Ši partija aktyviai kovojo prieš vergiją ir iškėlė Linkolną kandidatu į Senatą Jo konkurentas buvo demokratas Styvenas Duglas. Judviejų debatai apie vergiją pagarsėjo visose Jungtinėse Valstijose.

Duglas gynė tezę, kad vergo-šeimininko santykis yra ne tik itin svarbus daugelio JAV valstijų ekonomikos pagrindas, bet ir pakankamai atliepia juodaodžių vergų, atvežtų čia iš Afrikos, poreikius. Jie esą nesugebėtų tvarkytis savarankiškai.

Besąlygišku vergų išlaisvintoju nebuvo ir Linkolnas. Jis ieškojo kompromiso. Nors dėl moralinių priežasčių jis nepritarė vergijai, tačiau suprato, kad pastaroji labai giliai įsišaknijusi į  pietines JAV valstijas. Jei paprasčiausiai visi vergai būtų išlaisvinti,  esą prasidėtų chaosas. Svarbiausia Linkolnui buvo tai, kad vergija neplistų naujose teritorijose. Kaip ir absoliugti dauguma XIX a. amerikiečių, Linkolnas negalėjo įsivaizduoti, kad baltaodžiai ir iš Afrikos kilę juodaodžiai gali būti teisiškai ir morališkai lygūs. Linkolas ne tik gynė, bet ir finansiškai parėmė  iniciatyvą iš JAV į Afriką plukdyti laivus, kuriuose į Tėvynę būtų sugražinti juodaodžiai.

Duglas laimėjo rinkimus, pasinaudodamas tuo, kad daug žmonių gąsdino mintis, jog valstijos miestus gali užpildyti juodaodžiai, buvę vergai.

Nors pralaimėjo rinkimus, Linkolnas pelnė kovotojo už vergijos panaikinimą reputaciją, tapo žinomas už savo valstijos ribų. Todėl respublikonai nusprendė, kad jis galėtų būti tinkamas kandidatas per Prezidento rinkimus. Viltingai juos nuteikė tai, kad demokratai buvo labai susiskaldę ir dalis jų buvo nusiteikę prieš vergiją.

1860 m. rinkimuose dalyvavo rekordinis skaičius žmonių. Jie rinkosi ne tiek pagal partiją, bet pagal požiūrį į vergiją. Linkolnas tvirtai laimėjo šiaurinėse valstijose, bet Pietuose buvo sutriuškintas, jam pavyko laimėti dvejose apylinkėse iš beveik tūkstančio. Nepasaint to, Šiaurės balsų pakako ir Linkolnas tapo JAV prezidentu.

Pervažiavimas į Vašingtoną buvo tikras stresas Linkolnų šeimai. Ypač daug sunkumų patyrė Meri, kuri buvo kritikuojama, kad vis neatitinka Pirmosios ledi įvaizdžio,

JAV skyla

Svarbiausias Linkolno rūpestis per visą kadenciją – kaip išlaikyti vieningą valstybę? Prezidentas nenorėjo pilietinio karo, tačiau jis neišvengiamai artinosi.

Alabamoje įvyko kongresas, kuris paskelbė, jog susikūrė Amerikos Valstijų Konfederacija, kurios prezidentas yra Džefersonas Deivisas, o sostinė – Ričmondas. Šis kongresas buvo atsakas į Vašingtone vykusią Linkolno inauguraciją, o svarbiausia jo tezė buvo – valstijos turi teisę savarankiškai apsispręsti, kokiais įstatymais vadovaujasi.

1861 m. mūšiu dėl Samtero forto, Pietų Karolinoje, prasidėjo Pilietinis karas. Linkolnas ir dauguma Sąjungos politikų tikėjosi, kad karas bus trumpas, Generolas Vinfredas Skotas pasiūlė „Anakondos planą“, kuriame siūloma vengti didelių mūšių ir priešininkus priversti pasiduoti, taikant blokadą, perėmus Misisipės kontrolę. Tačiau Konfederacijos kariuomenė kovėsi sėkmingiau, nei tikėtasi ir karas įsismarkavo.

Prie persilaužimo prisidėjo ir Linkolno paskelbtas Emancipacijos aktas, kurio vienas iš punktų buvo raginimas Konfederacijos valstijų vergams pabėgti nuo šeimininkų ir jungtis prie Sąjungos kariuomenės. Nors šis Linkolno aktas yra labai vertinamas ir vadinamas vergovės panaikinimo simboliu,t ačiau dera atkreipti dėmesį, kad juo buvo išlaisvinti tik kiek daugiau nei trys milijonai vergų, o milijonas liko vergijoje, nes Aktas nebuvo taikomas penkioms valstijoms, kurios neprisijungė prie Konfederacijos: Delaverui, Kentukiui, Misūriui, Merilendui, Vakarų Virdžinijai.

Kiti Prezidento rinkimai vyko Pilietinio karto sąlygomis. Prieš juos Linkolnui iškilo dilema. Tiek respublikonai, tiek demokratai buvo vidujai susiskaldė dėl požiūrio į karą. Radikalieji respublikonai reikalavo aršiai sutriuškinti Konfederaciją ir pritaikyti maištininkams sankcijas, o dalis demokratų pasisakė už kuo greitesnę taiką su Konfederacija, pastarosios sąlygomis. Linkolnas apsisprendė dalyvauti rinkimuose, kaip Nacionalinės sąjungos partijos kandidatas. Realiai tai buvo tei demokratai ir respublikonai, kurie pritarė Linkolno požiūriui į vergovę ir karą. Demokratų kandidatas MakKelanas aršiai pasisakė už karo nutraukimą. Linkolnui pavyko laimėti, nors persvara nebuvo labai didelė.

Linkolno perrinkimas įkvėpė Sąjungos kariuomenę ir ji laimėjo kelis svarbius mūšius, dar po kurio laiko Konfederacijos generolas Li pasidavė. Tai laikoma Pilietinio karo pabaiga.

Apgaulinga ramybė

1865 m. atrodė, kad Linkolnas pagaliau gali atsipūsti. Jam pavyko išlaikyti vieningą valstybę, pamažu sprendėsi vergovės panaikinimo klausimas. Tačiau visa įtampa buvo labai nuvarginusi Abraomą Linkolną ir Meri dėl to nerimavo. Ji mate, kad vyras pervargęs, susirūpinęs ir įtikino jį prasiblaškyti. Atsipalaidavimu turėjo tapti už kelių kvartalų vaidinamas spektaklis “Mano amerikietis dėdė”.

Yra žinoma apie bent ketosis pasikėsinimus į Linkolną. Tačiau, kaip aiškėja, dar buvo nemažai tokių, apie kuriuos viešai nebuvo pranešta. Linkolną nužudyti norėjo tiek konfederatų simpatikai, tiek tie, kurie buvo įsitikinę, kad jis koloboravo su konfederatais ir todėl atsisako grieržtai bausti maištininkų vadus. Tačiau karas jau buvo pasibaigęs, įtampos, regis, atsdlūgo ir į teatrą Linkolnas išsiruošė su žmona, be apsauginių ir apsauginės liemenės.

Prasidėjus spektakliui, į Prezidento ložę įsiveržė aktorius Džonas Vilksas Bidas ir šovė Linkolnui tiesia į galvą. Taip esą jis norėjo atkeršyti Prezidentui už visus žiaurumus, kuriuos patyrė Pietų valstijų žmonės, Linkolnas mirė, taip ir neatgavęs sąmonės.

Jo laidotuvės tapo tikra politine manifestacija. Pustrečios kelionės specialiame sarkofage Prezidento kūnas buvo gabenamas traukiniu iš Vašingtono į Springfildą. Kai tik traukinys sustodavo kurioje nors stotyje, susirinkdavo minios žmonių, kurie norėjo atsisveikinti su didžiu Prezidentu.

Po vyro mirties, Meri, kuri jau buvo spėjusi palaidoti du sūnus, visai palūžo, jai sutriko psichika. Ji buvo paguldyta į psichiatrinę ligoninę, kur mirė.

Linkolno reikšmė

Neabejotinai, kad Linkolnas buvo vienas iš tų politinių veikėjų, kurie keičia istoriją. Jo nuosaikumas leido išvengti JAV skilimo. Taip pat, tikėtina, kad išmintinga buvo ir jo politika vergovės atžvilgiu, nes pabaigti viską vienu mostu, kaip tai siūlė radikalūs politikai, nebūtų pavykę, būtų sukilęs didelis pasipriešinimas.

Labai vertinama ir tai, kad, valdant Linkolnui, buvo daug pažengta, tobulinant valstybės teisinę sistemą, susiformavo aktyvaus Prezidento modelis. Galima drąsiai sakyti, kad nėra kito JAV prezidento, kuris buvo tiek mitologizuotas ir net „sudievintas“.

Parengė V.N.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *