Allen Berger yra knygų, kuriuose analizuojamos dažniausios kliūtys, iškylančios, kai priklausomas žmogus pagaliau apsisprendžia žengti s veikimo keliu. Siūlome ciklą tekstų šia tema, parengtų pagal A. Berger knygą „Dvylika kvailysčių, kurios sujaukia sveikimą“.

 

Kai žengiame sveikimo keliu, pradedame kelionę, kuri turi radikaliai pakeisti mūsų gyvenimą. Natūralu, kad kyla klausimas, kuris kelias patikimiausias ir svarbiausias pasiekti blaivybę ir joje išlikti?“ Po kurio laiko neišvengiamai iškils ir kita abejone: „Ar tikrai jūsų pasirinktas kelias yra geriausias?“

Tai svarbūs klausimai. Tačiau nemanykite, kad egzistuoja paprasti, vienareikšmiški atsakymai į juos. Nieko keisto, jog trokštame atrasti guru at stebuklingą krikštamotę fėją – ką nors, kas stebuklingu būdu nurodys mums geriausią kryptį, tačiau tai nerealu. Nes įsitikinimas, kad kas nors gali už mus atlikti svarbiausią pasirinkimą, yra ne kas kita, kaip tų lūkesčių, kurie laikė mus įkalinę priklausomybėje, atkartojimas. Tokie lūkesčiai nepasiteisino praeityje, nepasiteisins jie ir dabar ar ateityje. Taip pat dera žinoti dar vieną skaudžią tiesą – priklausomas žmogus, pradėjęs eiti sveikimo keliu, neturi galimybės mokytis iš savo patirties. Tokie bandymai paprasčiausia veda prie tų pačių problemų, kurios buvo tapusios neatskiriamu palydovu aktyvaus vartojimo metu.

Kodėl priklausomas žmogus negali mokytis iš savo patirties? Nes mokymasis vyksta, kai mes galime aiškiai susieiti konkretų veiksmą ir jo padarinius. Vaikas išmoksta nekišti rankos prie įkaitusios laidynės, nes, jei kartą palietė, nudegė. Vaikas valgo skanius ledus ir nori dar, nes jam tai skanu ir teikia malonumą. Jei suvalgo per daug, jaučia blogumą, suserga ir gali išmokti nustatyti ribą, kada kitą kartą reikia liautis. Skausminga patirtis, sukelta per didelio kiekio ledų, yra vertinga pamoka vaikui.

Priklausomi žmonės praranda savo gyvenime paprastumą. Kiek kartų alkoholikas ar narkomanas turėjo nemalonumų dėl to, kad vartojo? Labai daug kartų, tačiau, nepaisant to, jog tai sukėlė labai daug skausmo jam pačiam ir artimiesiems, vis vien jis vėl ir vėl griebėsi kvaišalo. Priklausomas žmogus daugybę kartų ignoravo savo vidinį perspėjantį balsą ir tai galiausiai nebeleidžia mokytis iš patirties. Kitaip sakant, priklausomas žmogus nebemoka klausytis savo vidinio balso.

Anoniminių alkoholikų susirinkimuose galima išgirsti tokį beprotybės apibrėžimą: „daryti tuos pačius veiksmus, tikintis kitokio rezultato“. Tiesą sakant, mano įsitikinimu, problema dar didesnė – mes darome tuos pačius veiksmus ir tikimės geresnio rezultato. Geresnio? Juokaujate? Mes, priklausomi žmonės, meistriškai save kvailiname. Akivaizdu, kad iš patirties mes nesimokome. Kyla klausimas: „kas užblokuoja mūsų gebėjimą matyti akivaizdžius dalykus, suprasti, kad mūsų veiksmai savidestruktyvūs?“

Mes kvailiname save atbukindami suvokimą, Tai prasideda dar vaikystėje. Dar būdami maži, dauguma iš mūsų pradeda stengtis būti ne savimi, bet kažkuo, kuriuo, kaip esame įsitikinę, privalome mus. Mes norime įtikti savo tėvams, mokytojams, giminaičiams, draugams ir dažniausiai užgniaužiame vidinį balsą, kuris praneša mums, ko mes patys norime, kas mus džiugina. Net jausdami, kad tokia situacija skaudina, mes vis vien joje liekame, vildamiesi, kad visa tai kompensuos kitų žmonių pagyros, Mes išmokstame save užgniaužti, o paskui alkoholiu ir narkotikais bandome slėpti nuo savęs tiesą apie save. Taip pat ir tiesą apie tai, kokius padarinius mūsų gyvenime turi kvaišalai. Deja, daugelis iš mūsų, net ir sveikimo kelyje bandome išlaikyti tokį elgesio modelį. Mes viliamės atrasti magišką visų problemų sprendimą ne savyje, bet aplinkoje, mes nenorime patys prisiimti atsakomybę už suvokimą, kas mums tinka, o kas – ne.

Tai sukelia pavojų būti pasyviais, o tai mirtinai pavojinga sveikimo metu. Labai pavojinga užsisklęsti vaikiškame tikėjime, kad tėra vienas visų problemų sprendimas, kad vienas asmuo ar veiksmingas receptas gali padėti išspręsti visas problemas.

Kai esame pasyvūs, mes sumenkiname mūsų tikrojo „aš“ vaidmenį. Mes, regis, norime būti savojo sveikimo stebėtojais. Pasyvumas užgniaužia tą gyvybinį potencialą, kuris yra kiekviename žmoguje. Nepaisant to, kurį sveikimo kelią pasirinksime, būtina, jog būtume aktyvūs. Kaip taikliai sako Earnie Larsen: „Jei niekas nesikeis, tai niekas ir nepasikeis“. Jei mes nepakeisime savo pasyvaus santykio su savuoju gyvenimu, sveikimas tebus imitacija.

Pasyvumas gundo paprasčiausiai laukti, jog kažkas atsitiks ir mes pasveiksime. Tačiau tuos pokyčius turime mes patys išprovokuoti. Dar kartą pabrėžiu: mūsų aktyvus dalyvavimas, ieškant geriausio sveikimo kelio, yra būtina sėkmės sąlyga.

Iš savo patirties galiu pasakyti, jog buvau pasyvus ir prireikė nemažai laiko suprasti, kodėl taip sunku žengti sveikimo keliu. Aš žvelgiau į ateitį, kaip į tai, kas turi kompensuoti praeities skausmą ir praradimus, o ne kaip į galimybę atpažinti ir išskleisti tikruosius mano poreikius ir norus.

(Bus daugiau)

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *