Prieš daugiau nei penkiasdešimt metų – 1967 m. sausio 12 dieną mirė Jamesas Bedfordas. Iš karto po to, kai jam buvo diagnozuota mirtis, jis buvo užšaldytas ir iki šiol jo kūnas saugomas Alcor Life Extension Company patalpose. Bedfordas tapo pirmuoju pagal specialias technologijas užšaldytu žmogumi ir krionikos entuziastai nuo to laiko kiekvienais metais švenčia Bedfordo dieną.

Bedfordas buvo psichologijos profesorius Kalifornijos universitete, JAV. Jis sirgo labai sunkia inkstų vėžio forma ir 1965 metais sureagavo į krionikos specialistų pasiūlymą: buvo ieškomas savanoris, kuris po mirties atiduotų kūną užšaldymui. Vyko atranka ir joje Bedfordas nugalėjo.

Užšaldymas vyko Kalifornijos valstijoje. Jamesas Bedfordas testamentu paliko 100 tūkstančių dolerių tolesniems krionikos tyrimams. Tačiau tenka pripažinti, kad labai greitai paaiškėjo, jog kūno saugojimas, transportavimas į naują vietą per keletą metų išnaudojo visą paliktą sumą. Tai, kad eksperimentas tęsiamas toliau pasirūpino Jameso sūnus ir žmona.

Bedfordo kūnas buvo užšaldytas, prabėgus kelioms valandoms po jo mirties. Kūnas buvo pamerktas apsauginiame preparate, o paskui palaipsniui užšaldytas sausu ledu iki -79 °C. Po kelių dienų kūnas buvo perkeltas į pastovią saugyklą, kuri pripildyta skysto azoto. Dar po keleto metų Bendfordą vėl teko pervežti į kitą vietą, su modernesne įranga. Galiausiai 1977 m. Bedfordas buvo atiduotas sūnaus priežiūrai ir jis keturis metus laikė kūną skystame azote Pietų Kalifornijoje įrengtoje saugykloje. Vėliau priežiūrą perėmė Alcoras. 1991 m. šis Fondas ryžosi sudėtingai operacijai – Bedfordo kūnas iš Galiso kapsules, kurioje buvo saugomas, buvo perdėtas į standartinį keturvietį Alcoro kriostatą. Nepaisant to, kad Bedfordo kūnas buvo dažnai pervežamas, tyrimai parodė, kad jis išsaugotas be pakitimų.

Kas yra ta krionika? Krionika (gr. kryos – „ledinis šaltis“) – tai žmonių ir gyvūnų užšaldymas skystame azote, siekiant sustabdyti fizinį irimą ir tikintis, kad technologijų progresas ateityje leis užšaldytus kūnus atgaivinti, pašalinti juos kamavusias ligas. Terminą sugalvojo Karlas Werneris. Krionikos propaguotojai pateikia analogiją su klinikine mirtimi, kuri esą yra pirmoji visiškos mirties stadija. Jie tikina, kad svarbiausia išsaugoti tą gyvybinę informaciją, kuri yra smegenyse ir pašalinti priežastis, kurios neleidžia kūnui funkcionuoti. Jei dabar to padaryti neįmanoma, turime palaukti, kol technologijų pažanga leis tai padaryti. Tada užšaldytas žmogus į gyvenimą galės grįžti maždaug taip pat, kaip dabar grįžta žmonės po klinikinės mirties atvejo.

Prieš kurį laiką JAV vyko teisiniai ginčai, ar toks elgesys su žmogaus kūnu yra leistinas. Konstatuota, kad kiekvienas amerikietis turi konstitucinę teisę perduoti savo kūną po mirties krionikos eksperimentams. Tiesa, buvo atmesta idėja, kad galima būtų užšaldyti gyvą, kad ir labai sunkia liga sergantį, žmogų.

Tai, kad krionika taptų tikrove, yra dviejų žmonių: Roberto Ettingerio ir Evano Cooperio pastangų rezultatas. 1965 m. jie įkūrė pirmą šia veikla užsiimančią organizaciją ir paskelbė savanorio tapti pirmuoju eksperimento dalyviu paieškas.

1979 m. krionikos reputacija patyrė nemažą smūgį, kai devyni saugomi kūnai buvo aptikti atitirpę ir palikti likimo valiai dėl nutrūkusio finansavimo iš velionių giminaičių. Deja, bet krionikos technologijos ir jų palaikymas kainuoja didžiulius pinigus ir šios srities specialistai dažnai tenka atsidurti finansiškai sudėtingoje situacijoje.

Ar krionika nėra apgaulė, kuri manipuliuoja žmonių mirties baime? Kai jau atrodė, kad krionikos eksperimentai patiria nesėkmę, naują gyvybingumą jiems įkvėpė pasirodžiusi informacija apie molekulines nanotechnologijas, kurios, kaip teigiama, leidžia atkurti pažeistus audinius.

Užšaldymo eksperimentai prasidėjo JAV, tačiau šiuo metu krionikos centrai veikia taip pat ir Europoje bei Rusijoje.

Kai atsiranda žmonių, kurie susidomi tokių centrų paslaugomis, jiems siūloma tapti jų nariais, mokančiais nustatytą nario mokestį. Buvimas krionikos centro nariu suteikia privilegiją – kai bus diagnozuota mirtis, speciali medikų brigada nuveš kūną į krionikos centrą, kur bus pradėtas užšaldymas. Svarbu tai, kad iš karto po mirties į kūną būtų sušvirkšta speciali injekcija, neleidžianti kraujui krešėti. Jei Bedfordo kūnas buvo šaldomas iki -79 °C, tai dabar paprastai siekiama žemesnės temperatūros – bent –130º C. Paskui kūnas patalpinamas į rezervuarą, kuris pripildomas skystu azotu. Kūnas į rezervuarą dedamas žemyn galva, nes manoma, kad tai saugiausia svarbiausiam saugomam dalykui – žmogaus smegenims.

Emmanuelio Levino gimtadienis

1906 m. sausio 12 d. gimė vienas įtakingiausių XX amžiaus filosofų – Emmanuelis Levinas. Į filosofijos istoriją jis įrašytas kaip prancūzų filosofas ir, tenka pripažinti, tai visiškai teisėtas vertinimas. Ne tik dėl to, kad didžiąją gyvenimo dalį Levinas praleido Prancūzijoje, bet ir dėl to, kad buvo įaugęs į prancūzų intelektualinę tradiciją ir pats ją nemažai formavo. Nepaisant to, kai dėstau studentams filosofijos įvado ar etikos kursus, visada pabrėžiu, kad bent vienas gerai visame pasaulyje žinomas filosofas yra kilęs iš Lietuvos. Šiuo atveju net nereikia, kaip kalbant apie Immanuelį Kantą, aiškinti, kad Karaliaučius, nors tiek jo gyvenimo metu, tiek dabar nepriklauso Lietuvai, bet tai yra Mažoji Lietuva, kuri istoriškai glaudžiai susijusi su Didžiąja Lietuva.

Emmanuelis gimė Lietuvos žydų šeimoje tuo metu, kai Lietuva buvo carinės Rusijos provincija. Vargu, ar berniukas, ar bent jo tėvai, kalbėjo lietuviškai – veikiau jie buvo rusakalbiai, nors mokėjo ir hebrajiškai.

Deja, Kaune būsimo filosofo šeima gyveno neilgai, netrukus persikėlė į Charkovą, kur Emmanuelis mokėsi vietos licėjuje. Tiesa, 1920 m.visa šeima grįžo į Lietuvą, veikiausiai dėl nenoro gyventi šalyje, kur tarpsta porevoliucinis teroras. Čia Emmanuelis praleido tris metus ir per juos išmoko kalbėti taip pat ir lietuviškai.

Septyniolikmetis jaunuolis linko į filosofijos studijas ir išvyko studijuoti į Prancūziją, Strasbūrą. Gabus jaunuolis godžiai ieškojo kiekvienos galimybės įgyti naujų žinių, bendrauti su didžiais mąstytojais. 1928-1929 m. jis gilino filosofijos studijas Vokietijoje, Freiburgo universitete, pas vokiečių filosofijos gigantus Husserlį ir Heideggerį.

E. Levinas 1930 metais sugrįžo į Prancūziją, gavo šios šalies pilietybę, parašė disertaciją apie Husserlio filosofiją. Persikėlęs į Paryžių, dirbo Visuotinės izraelitų asociacijos mokyklinės veiklos administracijoje, vėliau – šios Asociacijos mokyklos direktoriumi. Ten pat dirbo jo žmona muzikologė Raisa.

Deja, bet filosofo artimųjų, likusių Lietuvoje, likimas buvo tragiškas. Jie (tėvas ir du broliai) buvo sušaudyti nacių okupacijos metu prie pat savo namų. Mama pateko į Kauno getą ir buvo nužudyta per jo likvidavimą.

Pats E. Levinas per karą buvo patekęs į nelaisvę. Bet jam pavyko išgyventi.

Nuo 1964 metų jis profesoriavo Poitiers, nuo 1967 metų – Paris Nanterre, nuo 1973-ųjų – Sorbonos universitetuose.

1976 metais išėjo į pensiją, tapo Sorbonos universiteto garbės profesoriumi, prancūzų kalba rašė ir leido knygas. Iš viso jų priskaičiuojama apie keturiolika.

E. Levino, kaip filosofo, populiarumas pradėjo augti XX a. septintajame dešimtmetyje. Vienas didžiausių jo nuopelnų buvo tai, kad būtent jis buvo tas žmogus, per kurį Prancūzų filosofinė terpė buvo praturtinta Heideggerio įžvalgomis. E. Levinas buvo tiltas tarp vokiškosios fenomenologijos, egzistencializmo ir Prancūzijos universitetų. Svarbu ir tai, kad jis kritiškai perteikė didžiųjų vokiečių mąstytojų mintis ir pats plėtojo savitą ir labai įspūdingą praktinę filosofiją. E. Levinas buvo įsitikinęs, kad ne metafizika, bet etika mūsų laikais yra pirmoji filosofija, svarbiausia jos dalis.

Nors E. Levino mąstymui neabejotinai didžiulę įtaką padarė fenomenologija ir egzistencializmas, nebūtų teisinga jį sutapatinti su šiomis filosofinėmis mokyklomis. Esminis skirtumas – E. Levino filosofijos atspirties taškas – kitas (Autre) ir jo kitoniškumas. E. Levinas dialogao filosofijos ir asimetrinės etikos kūrėjas.

Filosofinis mąstymas, duotame Philippe‘ui Nemo‘ui interviu teigi. Skaitant knygas šie pirminiai sukrėtimai virsta klausimais. Rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio frazė: „Visi esame kalti dėl visko, už visus ir aš visų kalčiausias“, tapo E. Levino etikos principu.

6 Comments