Agnes Callard – Čikagos universiteto filosofijos profesorė, knygų autorė. Ji kviečia pažvelgti į intelektualo vaidmenį visuotinės krizės akivaizdoje. Ar idėjos, apie kurias diskutuojama intelektualų pokalbiuose, turi bent kokią vertę, kai susidūrus su krize tenka spręsti sudėtingus klausimus? Ar apskritai reikalingi žmonės, kurie daugiausia dėmesio skiria diskusijoms dėl sąvokų bei idėjų?
Postūmiu šiam tekstui tapo Austrijos žydo, filosofo ir rašytojo Jeano Améry pasakojimas apie koncentracijos stovyklas ir Antrojo pasaulinio karo baisumus. Atpasakodamas patirtus išgyvenimus bei įvykius filosofas teigė nusivylęs savo silpnumu ir baime bei tuo, kad jam niekuo nepadėjo ilgametės humanitarinės studijos. Tačiau ar tikrai? O gal J. Améry nepastebėjo savo išsilavinimo reikšmės, nes jo vaisių ieškojo ne ten?
Universitetai yra sienomis aptverti sodai. Auditorijos, kuriose studijuojame, – labiausiai pasislėpusi šio mikrokosmoso dalis, kur grupė žmonių susirenka draugėn – dalis jų tai daro nelabai noriai – ir dalinasi mintimis apie Horacijaus poemą ar Aristotelio idėjas.
Per karantiną, kurį išprovokavo COVID-19 virusas, universitetai ištuštėjo ir visi mokomės namuose, trindami ribą tarp vos ne sakralaus mokslo pasaulio ir neklotos lovos banalybės. Paskaitos bei pamokos vyksta nuotoliniu būdu ir sunku nepastebėti tų buitiškų vaizdų už kalbančiojo silueto. Daugelis mokymo įstaigų bando prisitaikyti prie šios sudėtingos situacijos, bet drauge neatsisako įprastos programos, į namus „pakviesdamos“ taip pat ir Horacijų ar Aristotelį.
Galbūt tokios problemos pasirodys itin nereikšmingos. Negi mes šiuo metu neturime didesnių problemų nei Aristotelio filosofijos detalės ar loginės lygtys? Net ir ramiu periodu humanitarai yra pašiepiami dėl to, kad nesukuria nieko apčiuopiamo. O krizės atveju, kai gydytojai, siuntų išvežiotojai bei kiti darbuotojai dūzgia it bitės, kad suteiktų žmonėms visas būtiniausias paslaugas, niekas neturi kantrybės dorotis su kvietimu dar daugiau mąstyti. Kokį vaidmenį atlieka Aristotelis ar jį kruopščiai studijuojantis žmogus krizės akivaizdoje?
Pesimistiškiausią atsakymą turbūt galėtume atrasti Austrijos žydo Hanso Chaimo Mayerio, žinomo kaip J. Améry, esė, kuriose jis teigia, kad humanitarinis išsilavinimas jam netgi pakenkė, susidūrus su Antrojo pasaulinio karo baisumais. Pajutus brutalią koncentracijos stovyklų tikrovę, jam visi intelektualai pradėjo atrodyti ne daugiau nei homines ludentes, kurie žaidžia savo malonumui ir tiek. Jeanas lygino save su kitais kaliniais, kurie įsikibę laikėsi tam tikrų politinių ar religinių dogmų: marksistai, Jehovos liudytojai ar ortodoksai judėjai. Pasak J. Améry, priklausymas kažkuriai didesnei vieningai grupei daug kam padėjo išgyventi ir išlaikyti dvasios ramybę, kiek tai buvo įmanoma tokiomis aplinkybėmis. O štai tokiems kaip jis – intelektualams, filosofams, skeptikams – buvo gerokai sunkiau. Jie pasidavė visa ko beprasmybei ir kančios galybės akivaizdoje nebetikėjo racionalaus pasaulio egzistavimu. Visos teorijos pasirodė esančios bevertės ir makabriškos.
J. Améry juto, kad prasmę atrado tik tie intelektualai, kurie sugebėjo įgyvendinti praktinę misiją: iš tikro kovojo dėl savo idėjų ir moralinių nuostatų, elgėsi herojiškai. Frederickas Douglassas, Martinas Lutheris Kingas, Karlas Marxas, Mahatma Gandis, Jėzus, Mahometas, Mary Wollstonecraft, Susana B. Anthony – visi šie žmonės kovojo už žmonių lygybę, gynė jų teises bei orumą.
Bet J. Améry nesijautė priklausąs šiai kompanijai. Jį kankino gestapas ir jis norėjo jiems pasakyti viską, ką žinojo. Tyla apsišarvavo ne iš drąsos ar kilnumo, bet tik todėl, kad nežinojo to, ką kankintojai siekė iš jo išgauti. Jis nesitapatino su tais, kurie kankinami galėdavo sąmoningai pasirinkti tylą ar verčiami tylėti garsiai kalbėdavo pasauliui. Tokiais kaip Galilėjus, Sokratas, Bruno ar Spinoza. Kai kurie net kankinami regi aukštesnį tikslą ir nepasiduoda kančiai.
Tačiau daug intelektualų iš tiesų neturi jokio tikslo kautis, jokio priešo, kurį siektų nugalėti. Pasak J. Améry, tokie intelektualai ne tiek silpni fiziškai, kiek paprasčiausiai nesugeba bendrauti su tais, kurie nepriklauso bendraminčių ratui, negeba komunikuoti su išoriniu pasauliu. Jeanas tikėjosi, kad šie žmonės parodys savo herojiškumą ištikus nelaimėms, net jei tai kels jiems fizinį pavojų, tačiau jo paties pavyzdys parodė, kad tai nebuvo tiesa.
J. Améry skepsį galima suprasti, tačiau ar jis tikrai teisus, manydamas, jog intelektualų talentai, ištikus krizei, tampa beverčiai? Tvirtai manau, kad būtent dabartinė pandemija yra labai palankus laikas įsitikinti, koks svarbus gali būti intelektualų ir idėjų vaidmuo.
Pandemijos pradžioje bei jos metu šalių vyriausybės savo gyventojų paprašė atsisakyti aktyvaus gyvenimo būdo, paspausti pauzės mygtuką. Tai buvo siūlymas atsitraukti nuo viešojo gyvenimo ir saugiau įsipatoginti savo kiaute. Daugeliui tai pasirodė esąs sudėtingas iššūkis.
Jei niekaip nedalyvaujate tiesioginiame mūšio su virusu lauke, neturite vaikų, su kuriais galėtumėte nuolatos žaisti ar mokytis, neturite galimybių papildomai užsidirbti iš namų, greičiausiai stačia galva pasinersite į darbus. Produktyvumas gali tapti būdu susidoroti su esama kritine situacija. Taip pat galite pasinerti ir į kokią nors prablaškančią veiklą: kompiuterinius žaidimus, kurie sukuria regimybę to, ko negalime patirti realiai, filmus ar serialus, nukeliančius į kitonišką erdvę, kurioje mažiau nežinomybės ar nuobodulio. Galbūt panirstate į alkoholį, norėdami užglaistyti nerimo daigus… Tačiau darbinis produktyvumas mus numarina ir atbukina vienokiu būdu, o pramoginės veiklos – kitokiu. Bet kai abi šios dorojimosi su nauja, priverstine patirtimi taktikos nesuveikia ir nesuteikia trokštamo efekto, mes dar giliau panirstame į nerimą, kurį gausiai maitina mus nuolatos pasiekiančios naujienos.
Nerimas ar atbukimas: ar tik tokius pasirinkimus teturime? Intelektualai humanitarai pirštu rodo į dar vieną. Aristotelis atskyrė du poilsio būdus: vieną jų, kai atsitraukiama nuo veiklos, į kurią žadama sugrįžti vėliau, pavadindamas tai anapausis, bei tikrą poilsį – scholē, turintį aukštesnį tikslą – theoria arba kontempliaciją. Akademinė kultūra egzistuoja būtent dėl kontempliacijos, ir net angliškas žodis school, reiškiantis mokyklą, yra akivaizdžiai giminingas graikiškajam scholē.
Kontempliacijos negalime tiesiog įgrūsti į sąvokos apibrėžimą ar išreikšti argumentų kalba. Ji veikiau primena meilės ir pagarbos vertą objektą, kuris sugeba suteikti pilnatvės jausmą. Kontempliacija intelektualams nėra tikslas – tai jų pašaukimas.
Jei tik įmanoma esamoje situacijoje tuščiai bėgančias valandas skirti tokiam pašaukimui, tuomet, kaip sako liaudies išmintis, šiaudus galima paversti auksu. Tokiomis aplinkybėmis humanitarai turėtų tiesiog klestėti. Būtent dabar gauname unikalią galimybę įvertinti žmonijos elgesio pasekmes ir prasmę. Tai laikas, leidžiantis apmąstyti dabartį, brėžiant praeities paraleles. Nors ir esame socialinėje izoliacijoje, galime dar labiau įvertinti žmogiško artumo svarbą. Todėl dauguma mūsų turėtų sugebėti šį žavesį perteikti kitiems ir padėti jiems išsivaduoti iš abejingumo ar nerimo spąstų.
Greičiausiai pirmą kartą istorijoje globali krizė privertė visus sugužėti į begalinį, o kartu ir savaip skurdų, virtualų pasaulį. Ir vis tik, jei tai yra lauktas išbandymas visiems mąstytojams, galiu tik nuogąstauti, kad pati nežinau, kaip jį įveikti.
Pastarosiomis savaitėmis vis fantazuoju apie tą patį. Užmiegu, o nubudus pamatau, kad pandemijos laikas pasibaigė. Mano protas liepia miegoti, norėdamas užglaistyti juntamą kaltę, kad nežinau, kaip padėti kitiems. Visi, kas nesiskundžia sveikata, tiesiog keletą mėnesių guli lovoje ir tiek. Jie laimingi nubunda, kai jau viskas pasibaigia, ir toliau gyvena savo gyvenimus. Bet aš neužmiegu. Tiesą sakant, nesustodama naršau ir ieškau naujausios informacijos apie esamą situaciją. Mane erzina mažiausi nesusipratimai bei trukdžiai.
J. Améry buvo kankinamas gestapo pareigūnų. O aš patiriu panikos priepuolį, nes negaliu patekti į savo darbo kabinetą universitete. Sergantieji dabar sunkiai gaudo orą ir miršta, o aš nesugebu susikaupti savo netvarkingame kambaryje. Mane labiausiai slegia apsileidimas. Staiga vaikams leidžiame neribotai žaisti kompiuterinius žaidimus, retai persirengiame naujais drabužiais, nesistengiame gamindami maistą. Man atrodo, kad aš net mąstau mažiau nei įprastai. Esu apimta nevilties, kuri visai neprimena ryžtingo žmogaus, stojančio akistaton su sunkumais ir keliančio sau aukštus reikalavimus. Dar niekuomet nesijaučiau mažiau didvyriška nei dabar.
Rodos, krizės akivaizdoje mūsų vertinamos stiprybės turėtų iškilti į paviršių ir klestėti, tačiau kažkodėl nutinka atvirkščiai. Galbūt kitiems gyvuoti sekasi geriau, bet savo kailiu pajutau, jog mano pačios įsitikinimai ir vertybės pasislėpė, išsigandusios situacijos, kurioje turėtų ryškiausiai pasirodyti. Tai man nesuteikė nei prasmės jausmo, nei psichologinio tvirtumo.
Ar tai streikas prieš intelektualus? Sakyčiau, ne. Veikiau tai sukilimas prieš krizes. J. Améry manė, jog Holokaustas atskleidė pats save: „Niekur kitur pasaulyje realybė dar neturėjo šitiek galios kaip koncentracijos stovykloje, niekur kitur realybė nebuvo šitokia reali.“ Siaubas ir skausmas privertė J. Améry patikėti, kad visas jo ankstesnis gyvenimas, kai Vienoje studijavo literatūrą ir filosofiją, kai parašė sėkmės sulaukusią knygą, kai tikėjo minčių ir prasmės ieškojimo svarba, tebuvo iliuzija, kvailas teatras, kuriame visi nieko kito nedarė, tik žongliravo žodžiais. Bet juk tai – netiesa. Siaubas nėra savaiminis argumentas, panaikinantis visa kita, kas nėra siaubinga.
Aš išgyvenu daug menkesnę krizę nei J. Améry, ir mano įsivaizdavimas mažiau deformavosi. Dar niekada nebuvau tokia užtikrinta scholē verte kaip dabar, kai jaučiu didžiulį to stygių ir ilgesį. Kai kurie geriausi dalykai yra subtilūs. Tai, kad juos galima sunaikinti, nėra joks argumentas, nuvainikuojantis šių dalykų vertę, o veikiau ženklas, kad tai reikia saugoti ir branginti. Taip, įmanoma šiaudus paversti auksu, tačiau, norint tai padaryti, reikia ir daug palaikymo.
Galiu išmokyti narplioti painius Aristotelio argumentus prieš atomizmą, sudominti antikiniais mąstytojais, bet tam reikia tinkamos aplinkos. Reikia uždaros erdvės su lenta, ant kurios galima rašyti. Turiu pažinti savo studentus, jausti, kad mes suprantame vienas kitą. Man reikia, kad trumpam uždarytume duris ir užtildytume visą likusį pasaulį. Faktas, jog susiklosčiusios aplinkybės trukdo, dar nereiškia, kad turime atmesti filosofiją kaip nevertą dėmesio. Tai veikiau įrodymas, kaip mums reikia įprastos tikrovės, mūsų kasdienybės, kurioje vėl galėtume padėti kitiems išvysti, koks gražus yra mąstymo pasaulis.
Greičiausiai dar vienas krizės pavojus, priverčiantis susimąstyti, yra tai, jog mes bandome išmokti per daug pamokų dar būdami krizės situacijoje. Dar nesibaigusios krizės neatveria edukacinių galimybių. Jos ištinka, gąsdina ir žeidžia mus. Jos sutrikdo viską aplink, kaip ir patį gebėjimą mokytis.
Ar turėtume tikėti intelektualiniu heroizmu, nors ir negalime jo iki galo pagrįsti? Be abejo. Bet, užuot ieškojus jo krizės epicentre, verčiau susikoncentruoti į šalia namų esantį sodą ir prisiminti paskutinį kartą, kai studentė, turinti daug įdomių ir vertingų minčių, kuriomis bijojo pasidalinti, pirmą kartą išdrįso pakelti ranką. Turėtume mąstyti apie tai, kas vyko po to, kai jos žodžiai pasipylė ir ji sužavėjo visus aplinkui, nors kalbėjo drebančiu balsu ir svaigstančia nuo baimės galva. Kiekvienas mokytojas žino, kad intelektualus heroizmas yra tikras. Taip pat žinome, kad jis dažniausiai būna nepastebimas net ir pačiam herojui. Ir būtent tokia pamoka mus sugrąžina prie J. Améry istorijos.
J. Améry parašė knygą apie savižudybę ir po kelių metų atėmė sau gyvybę. Savo karo meto patirtį jis suvokė kaip visa ko testą, parodžiusį, kas jis yra ir kaip mąstytojas, ir kaip estetas, ir kaip skaitytojas, ir tiesiog kaip žmogus. Jis nuteisė save kaip nevykėlį. Apie gestapo kankinimus J. Améry rašė: „Tai dar nesibaigė. Praėjus dvidešimt dvejiems metams aš vis dar tabaluoju surištomis rankomis ir alsuodamas kaltinu save.“
Vis dėlto J. Améry negalėjo išpranašauti, kad jo tekstai padės daug jautriau pažvelgti į skausmą, orumo stygių ir netektis. Jeanas kalba apie kančią kaip tas, kuris niekaip negalėjo nuo jos apsisaugoti. Jis atvirai analizuoja savo pažeidžiamumą, pasverdamas ir apgalvodamas kiekvieną žodį. J. Améry yra tik jis, tačiau drauge jis pavirsta kiekvienu pasaulio žmogumi.
J. Améry aprašo tiesą, bet ne visą. Jis nupasakoja savo patirtį, kaip intelektualios idėjos bei mąstymas nuvylė jį tuomet, kai jų labiausiai reikėjo. Tačiau jis nepastebi to, kad jam pavyko aprašyti patirtį, kurios, rodos, neįmanoma išreikšti jokiais žodžiais. O tai padaryti šiam mąstytojui padėjo galvoje saugomos idėjos.
Naikinamas kaltės J. Améry leido skaitytojams pažvelgti į sugriautą žmogų, kad galėtume suvokti tai, ką vengiame pripažinti: tas, kurį kankino, amžinai lieka kankinamas. Jis savo rankose laikė visą rinkinį užkeiktų žodžių – „koncentracijos stovyklos“, „brutalumas“, „tremtis“, „kankinimai“ – kurių mes tikimės niekada nevartoti, kalbėdami pirmuoju asmeniu. Sakau tai kaip keturių žmonių, išgyvenusių koncentracijos stovyklų realybę, anūkė. Mano seneliai niekada nenorėjo ir negalėjo perteikti to, ką pasakojo J. Améry. Jei prieš skaitydama jo tekstus aš kalbėjau apie kančią, tai tik kaip homo ludens, žaisdama žodžių dėlionę.
Tas, kuris kalba apie žmogaus dvasios sunaikinimą, negali tikėtis grįžtamojo ryšio. J. Améry suprato savo auditoriją: jo žodžiai tekėjo laiko, erdvės ir kultūros srove, sugebėdami universalia kalba perteikti tai, kas pažįstama tik vienai pusei. Tai komunikacinis triumfas, tačiau J. Améry neįvertino, kad tai ir buvo intelektualinis testas. Tačiau jis išlaikė jį, įrodydamas savo heroizmą bei gebėjimą mokyti, apie kurį, deja, pats net nenutuokė.
Parengė Dominyka Navickaitė
