Gegužės nakties triukšmas veržiasi į kambarį pro atvirus langus. Prižadina. Paukščiai kraustosi iš proto, lakštingalos pliekia kaip prieš mirtį, esame apsupti jų griaudinčios artilerijos. Visas oras mėnesienoje kilnojasi, vilnija. Tokią naktį negali miegoti, atrodo, kad praleisi ką nors labai svarbaus. Paukštija skuba išsirėkti, o tu guli panardintas į savo vaikystės žemę ir klausaisi, ir visas tas kerintis triukšmas rezonuoja tavyje; atrodo, dar truputis – pratrūksi rėkti su jais visais.

Bet juk esu kur kas daugiau negu kūnas, negu balsas, negu kūniškas riksmas. Mano sąmonė geba išartikuliuoti nemedžiagiškus dalykus, kurių paukščiai nė nesapnavo. Štai guliu ir galvoju psalmiškai: visa gyvūnija, pati to nesuvokdama, šlovina savo Kūrėją. Neprotingieji paukščiai įkvepia mane, protingąją, savo stichišku pavyzdžiu. Visa, ką Viešpats sukūrė, neišvengiamai kreipia į Jį. Tai veidrodis, į kurį pažvelgęs išvysti ne savo paties, o Kūrėjo atspindį. Ir taip galėtum mąstyti apie viską be galo, jei ne vis sukirbanti abejonė: ar ne per daug čia mano pačios vaizduotės?…

Iš tiesų, vaizduotė – pavojingas dalykas; ji atvira ir be ribų, galas žino, kas ją kartais paveikia, įkrauna. Neaiškios vaizduotės ribos – ji taip glaudžiai dalyvauja mūsų patiriamoje tikrovėje, kad kartais sunku susigaudyti, ar teisingai interpretuoji kitų žodžius ir elgesį, o gal suklydai, iškraipei, nejučia pagražinai (pabjaurinai), įžvelgei, ko visai nebuvo, tik trokšdamas, kad būtų buvę, arba siekdamas pateisinti save, pagražinti, pridengti trūkumus. Vaizduotėje jautiesi laisvas; bet tai juk – iliuzija: esi veikiamas pasąmonės tamsos, nuolat išskalaujančios į paviršių savo fantomus. Negana to, vaizduotė persmelkta savimeilės: čia esi vienvaldis, viskas priklauso tik nuo tavęs. Tad koks yra vaizduotės vaidmuo? Kodėl Viešpats ją mums įdėjo? Kodėl žmonėse vis nuaidi nepasitikėjimas ja (nuo knygų lentynos mane kaip tik skvarbiai nužvelgia Simone Weil). Jei nuoširdžiai patikiu save Šventajai Dvasiai, tikiu, kad ji panaudoja mano vaizduotę palaikyti santykiui su Dievu. Bet tai toks labilus, vidinės šviesotamsos kupinas procesas, kuriame dažnai iškyla abejonės, arba staiga prasiveržia per didelis pasitikėjimas savimi pačiu, ir tik po kurio laiko susigaudai kalbąs ne su Dievu, o viso labo pats su savimi, mažutėliu…

Antra vertus, sunkiai įsivaizduoju maldą be vaizduotės. Kad galėčiau kreiptis į neregimą Viešpatį, visų pirma turiu Jį įsivaizduoti. Toks jau yra žmogus – jam reikia vaizdinio. Žvelgiu į Kryžių arba į ikoną, suvokdama, kad tai apgailėtinai menkas Jo atvaizdas, bet vaizduotės jis nesustabdo; priešingai – kviečia jį išplėtoti, žengti gilyn į jo reikšmes, kontempliuoti; taip užsimezga santykis ir malda. Taigi be vaizduotės aš tiesiog nepajėgčiau Juo tikėti; be vaizduotės mano praktiškas protas matytų ir mąstytų tik tai, kas matosi; dvasiniai, juslėmis nepasiekiami dalykai man būtų nesuvokiami. Norėtųsi pasakyti ir labai skambiai: protas priklauso kūnui, o vaizduotė – sielai. Veikdami išvien, jie pasireiškia kaip asmens unikalumas.

Panašiai kaip maldą patiriame ir meno kūrinius, sukurtus mums asmeniškai nepažįstamų, dažnai – seniai mirusių žmonių. Juk meno kūrinys yra daug daugiau, negu vien jo materiali išraiška. Jis veikia vaizduotę: sužadina, pritraukia, kalba, provokuoja užmegzti su juo santykį, savotiškai pratęsti jį savyje, galiausiai net įkvepia patį ką nors sukurti. Romoje, įžengusi į seniausią barokinę Švč. Jėzaus Vardo bažnyčią (Il Gesu), tai patyriau ypač stip­riai. Kas buvo, žino, kad ant lubų ten verda aukščiausios įtampos gyvenimas: piešiniai virsta skulptūromis, visa dramatiškai juda, siaučia, prašosi būt išgyventa, išsiūbuoja tave, žmogelį, iki pat dugno: angelai, žmonės, žirgai, jų spalvos ir formos, jų sparnai, žaibai ir bangos, susipynę į vieną tirštą įvykio ugnį. Visa tai įtraukia ir užvaldo, „paima į dangų“. Visa tai gyvena! Nors sukurta prieš šimtmečius, nors žemėje seniai nebelikę autorių, tai gyvena ir gyvens dar ne vieną amžių. Man tai buvo ryškiausia barokinė patirtis: pagaliau ne tik supratau, bet visa esybe patyriau, kas yra barokas. Sąmonę lyg koks slaptas vėjas pertraukė virpulys: tu stovi prie ištakų, tūkstančiai prieš tave egzistavusių ir kūrusių gyvenimų įsigėrę į šias sienas lyg neišvėdinami smilkalai.

O kaip tos keletas Romos vietų, kuriose taip aiškiai ir giliai išgyvenau būties vienybę su kažkuo daugiau? Kaip galėčiau į jas sugrįžti, jei neturėčiau vaizduotės? Žinoma, ir atminties, kuri padeda atkurti vaizdus ir įspūdžius. Bet tik vaizduotė man leidžia ten pasivaikščioti vėl. Įsivaizduoti tas vietas, kokios jos yra šiandien, dabar, užėjus nakčiai, lietui, pasikeitus metų laikui. Jaučiu jas kaip savo pačios kūną: jų vėsą, karštį, kaip jomis per dieną keliauja saulė, kaip trakšteli ir palinksta lauro šakelė nutūpus ant jos žvirbliui. Prireikia akimirkos, ir aš jau ten. Trys šaltiniai, kur riedėjo nukirsta Pauliaus galva, o dabar stovi trys bažnytėlės – trys Kristaus pilys, nes bažnyčios ir imituoja pilis, jos yra Dievo pilys. Takas su pageltusiu fikuso lapu, kuris taip viltingai pažvelgė į mane nuo trinkelių, kad pakėliau ir parsivežiau į Vilnių. Tuščia, tamsi lyg akmeninis karstas trapistų bažnyčia su plono marmuro langais, kurioje staiga suvokiau skirtumą tarp vilties ir iliuzijos. Viltis visada ateina į žmogų iš Šventosios Dvasios, patys nesame pajėgūs jos susikurti, ji yra Dievo mana. Iliuzijas kuriame patys, jos yra ego burbulai, kuriuose slepiamės nuo bauginančios tikrovės. Kristaus žmogus turi atsisakyti iliuzijų ir kliautis tik viltimi. Į tikrovę jis žvelgia drąsiai, stengiasi pažinti ją tokią, kokia yra, vadina daiktus jų tikraisiais vardais, ir – kas sunkiausia – bet kokiomis aplinkybėmis išsaugo viltį. Štai iš kur tas negailestingas, gąsdinantis ir kartu taip traukiantis atšiaurumas, kurį kartais pajuntu dvelkiant nuo šventųjų. Visa tai, lyg tamsoje įžiebtas degtukas, nušvito man tąkart tuščioje trapistų bažnyčioje ir persmelkė, visa laimė, kad spėjau užsirašyti, kol tas staigus suvokimas neužgeso ir nesugrįžo amžių tamson.

Tokiu pat vaizduotės būdu jaučiu ir senelių žemę, mūsų vasarų žemę. Supulsuoja mus jungianti bambagyslė, ir tiesiai iš Vilniaus matau, kaip šią akimirką Gaidės name saulė eina iš kambario į kambarį, ratu, lyg Kukučio troboje. Jaučiu, kaip alsuoja klevas ir sodo vaismedžiai, kaip kvepia po lietaus žolė; girdžiu, kaip papsi lašai nuo stambių, tik prasiskleidusių bijūnų sruogų, panašiai papsi temstant per kiemą skuodžiantis ežiukas; girdžiu vėją, tarškantį skirtinguose medžiuose, beveik girdžiu kylančią milžinišką pilnatį, regiu mūsų žaltį, rastą tarp radiatoriaus šonkaulių ir paleistą atgal į rojų; regiu karvelį ulduką, susisukusį lizdą slyvoje, jis laikosi visad tos pačios taktikos: atnešęs jaunikliams kąsnelį iš pradžių apdairiai nutūpia kleve, palaukia, tada jau skrenda į lizdą – turbūt taip klaidina galimą priešą ir nužvelgia teritoriją, ar nėra grėsmės; kiek atsargumo tame neplėšrūnų gyvenime… Jaučiu, kaip hamake po obelimi įsisupa vėjas, kaip mūsų laukia tyčia ne vietoje palikti daiktai; ilgiuosi jų beveik kaip žmonių, net keista. Jei ne vaizduotė, ar būtų įmanomas šis paralelinis gyvenimas?

O ar būtų įmanomas ryšys laike beveik nesusitikusių žmonių? Štai močiutė ant kalno su žibaline lempa ir su lazda vilkams atbaidyti laukia mano mamos, tamsoje per sniegus grįžtančios iš mokyklos. Mobilusis telefonas dar neišrastas; močiutė gerokai sušalo belaukdama, parėjo namo į Gaidę apdengt beatauštančios vakarienės ir vėl sugrįžo, tamsoje tavaruodama žibintu. Kaip pasakoje, kaip kokiame nebūtame gyvenime; kuris vis dėlto buvo. Iš kur žinau? Mama pasakojo. Kartais ji pavėluodavo į autobusą ir tuos dešimt kilometrų iki namų grįždavo pėsčia. Toji mergaitė, tamsoje klampojanti per sniegus, kada nors susilauks manęs; jos to dar nežino, kol kas esu tik Dievo minty. Tad laikydama žiburį močiutė, pati apie tai nesusimąstydama, saugojo ir mane. Iš tamsos plonai kaukdavo vilkai (iš tiesų, pasak mamos, vilkus jos girdėjo tik kartą). Už paskutinio posūkio ant kalnelio suspindėdavo močiutės lempa, ir mano mamai atlėgdavo širdis: ta ištverminga, kantri šviesos rainelė laukia jos. Girdžiu, kaip jos susišūkauja: tik balsai; moteris ir mergaitė, pagaliau suradusios viena kitą žiemos tamsoje; vilkai nuščiūva.

Visa tai man yra papasakota; tik todėl galiu įsivaizduoti. Taip tikrovėje ne man atsitikę dalykai tampa ir mano praeitimi, taip aš juos „atsimenu“. Ir, nors tikslumo čia nėra: viskas juk buvo truputį kitaip, nei įsivaizduoju, išorinių detalių neatitikimas negali sugriauti santykio. O jis čia vienintelis svarbus.

Šiąnakt guliu seniai mirusių senelių name ir klausausi gegužės nakties. Tie, kuriuos myliu labiausiai, alsuoja aplinkui mane, bet nutolę, nugrimzdę kiekvienas į savąjį miegą. Šį akimirksnį esu viena ir laiminga. Jaučiu savo žemę it šikšnosparnis, kiekvieną jos virptelėjimą, ir žinau, kad esu tobuliausias iš kūrinių – Viešpaties padarytas pagal Jo paties paveikslą. Esu Ieva iš savojo Adomo, paimta iš brangiausios jo dalies – iš šonkaulio, saugančio širdį. Sukurta iš paties kūno ir kraujo centro ir atgal jam įdėta, giliai panardinta į rojų su visa jo kūrinija. Kiekvienas paukštis, kiekvienas gyvis, kiekviena žolelė patikliai pasisako man savo vardą; ir aš esu, kas esu. Tik tik prižadinta. Mano vardo rasa garuoja tiesiai į Dangų. Net jeigu viskas vyksta tiktai vaizduotėje…

Tekstas publikuotas žurnale „Kelionė“ 2020 m. Nr. II

Comments are closed.