Sausio 20 d. mirė Jurgis Gavėnis

Žodžio gynėjas kunigas Jurgis Gavėnis

1981 m. sausio 20 d. Šakiuose mirė Jurgis Gavėnis, evangelikų liuteronų kunigas, Suvalkijos diecezijos valdytojas, spaudos bendradarbis, visuomenės veikėjas, politinis kalinys.

Jurgis Gavėnis (Gavėnia, Gavėnė, Gawehn) gimė 1909 m. sausio 13 d. Kalnėnuose (Jurbarko vls., Raseinių aps.) pasiturinčių ūkininkų Jurgio ir Elžbietos Gavėnių šeimoje. Mokėsi Jurbarko gimnazijoje, buvo vienas iš tautinės lietuvių evangelikų liuteronų sąjungos „Pagalba“, veikusios 1923–1936 m., steigėjų, vėliau jos centro valdybos generalinis sekretorius, vienas iš sąjungos 1931–1935 m. Kaune lietuvių, vokiečių ir latvių kalbomis ėjusio dvisavaitinio laikraščio „Srovė“ leidėjų (nuo 1933 m. laikraščio redaktorė buvo Elžbieta Gavėnienė).

1928 m. Jurgis Gavėnis pradėjo studijas Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultete Kaune, toliau aktyviai dalyvavo visuomeninėje srovininkų veikloje, buvo išrinktas pirmuoju 1929 m. lapkričio 30 d. įsteigtos studentų evangelikų „Donelaičio“ draugijos pirmininku. Dar studijuodamas pradėjo dvasininko tarnystę, nuo 1931 m. gruodžio 25 d. tarnavo Garliavos evangelikų liuteronų parapijoje su filija Prienuose, buvo šios parapijos administratorius. 1932 m. Garliavos evangelikų liuteronų parapija kreipėsi į Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistoriją, kad Jurgis Gavėnis būtų ordinuotas ir paskirtas jos kunigu, tačiau dėl Konsistorijoje tvyrojusių įtampų prašymas nebuvo patenkintas, o nuo 1933 m. vasario 15 d. teologijos studentas Jurgis Gavėnis paskirtas Sudargo evangelikų liuteronų parapijos administratoriumi.

Nuo 1934 m. rudens Jurgis Gavėnis laikė per Kauno radiofoną transliuojamas pamaldas, buvo subūręs chorą. 1935 m. Garliavos parapija ir „Pagalbos“ sąjunga pakartotinai kreipėsi į Konsistoriją dėl Jurgio Gavėnio įšventinimo. Kadangi tuo metu Jurgis Gavėnis dar nebuvo baigęs studijų, prašymas atidėtas. 1935 m. Lietuvos Respublikos valdžiai pareikalavus atsistatydinti daliai Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistorijos narių, o 1936 m. pavasarį uždarius „Pagalbos“ organizaciją, Jurgis Gavėnis pasiprašė atleidžiamas iš pamokslininko tarnystės Garliavoje ir Prienuose.

Po to, kai 1936 m. rugsėjo 15 d. buvo sustabdyta VDU Evangelikų teologijos fakulteto veikla, kreiptasi į Lietuvos Respublikos Švietimo ministeriją, kad 1937 m. birželio 8–12 d. Jurgiui Gavėniui ir dar keliems kandidatams būtų leista laikyti baigiamuosius egzaminus.

1938 m. Jurgis Gavėnis buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą. Po jos 1939 m. birželio 1 d. apsigynė diplominį darbą „Kentėjimo problema Jobo knygoje“ ir 1940 m. rugpjūčio 24 d. gavo VDU baigimo diplomą. 1941 m. vasario 13 d. Jurbarko evangelikų liuteronų parapija Jurgį Gavėnį pašaukė savo kunigu vietoj iš sovietų okupuotos Lietuvos į Vokietiją „repatrijavusio“ kunigo Juliaus Stanaičio (1903–1973).

1941 m. kovo 1 d. Kaune diplomuotas teologas Jurgis Gavėnis vedė dantų gydytoją Moniką Navickaitę (1912–1989). Šeima susilauks trijų dukterų – Daivos, Dalios ir Salvinijos.

1941 m. kovo 2 d. Šakių evangelikų liuteronų bažnyčioje Jurgį Gavėnį kunigu ordinavo superintendentas, garbės senjoras kunigas Henrikas D. Sroka (1858–1941), po kelių dienų taipogi „repatrijavęs“ į Vokietiją.

Įsikūręs Jurbarke, naujai įšventintas kunigas Jurgis Gavėnis aptarnavo Jurbarko, Šakių, Sudargo ir Žvyrių-Skirsnemunės parapijas. 1943 m. rugsėjo 16 d. buvo oficialiai patvirtintas ne tik Jurbarko, bet ir Šakių, Sudargo, Žvyrių-Skirsnemunės bei Raseinių parapijų kunigu. 1943–1944 m. taip pat dirbo Jurbarko, Šakių ir Raseinių gimnazijų evangelikų tikybos mokytoju-kapelionu, toliau rengė pamaldų transliacijas Kauno radiofonui.

Kunigo šeimos namuose Jurbarke prieglobstį rasdavo tiek sovietų, tiek nacių valdžios persekiojami žmonės. Tačiau jau antrosios sovietų okupacijos pradžioje represijų sulaukė ir paties kunigo šeima. 1945 m. balandžio 22 d. su pirmąją masinių deportacijų banga į Tadžikistaną buvo ištremti kunigo tėvai, netrukus represuoti broliai. Sovietų valdžia kėsinosi uždaryti ir Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčią, kurią teigė buvus nacionalizuotą dar 1940 m. gruodžio 17 d., per pirmąją sovietų okupaciją. Kunigas Jurgis Gavėnis ir parapijiečiai atkakliai priešinosi parapijos uždarymui.

1948 m. birželį kunigo Jurgio Gavėnio šeima buvo jėga iškraustyta iš klebonijos motyvuojant, kad patalpos reikalingos sovietų pareigūnams. Kunigas neketino nusileisti tokiai valdžios savivalei ir pareigūnų veiksmus oficialiai apskundė Jurbarko vykdomajam komitetui, o nuvežęs žmoną su mažametėmis dukterimis į Barkūnų kaimą, pats apsigyveno bažnyčios zakristijoje, vos už poros dešimčių metrų nuo buvusiose parapijos patalpose įrengto MVD kalėjimo, iš kurio bažnyčią pasiekdavo kankinamų žmonių klyksmai.

Gavęs Konsistorijos įgaliojimą, kunigas Jurgis Gavėnis 1948 m. rugpjūčio 5 d. nuvyko į Vilnių ir dėl Jurbarko parapijos padėties asmeniškai susitiko su religijų reikalų įgaliotiniu B. Pušiniu. Šis turėjo pripažinti, kad pareigūnų veiksmai, į gatvę iškraustant kunigo šeimą ir globotinius, buvę nederami ir nurodė Jurbarko vykdomajam komitetui suteikti kunigo šeimai gyvenamąjį plotą, o taip pat kreipėsi į atitinkamas instancijas dėl šalia bažnyčios įrengto kalėjimo. Deja, šie veiksmai norimo rezultato nedavė. Jau nuo 1946 m. kunigą Jurgį Gavėnį akylai stebėjusi MGB ėmėsi dar aktyvesnių priemonių.

Apkaltintas partizanų rėmimu, agitacija ir kita antisovietine veikla, kunigas Jurgis Gavėnis 1948 m. spalio 15 d. buvo suimtas ir išvežtas tardyti į Vilnių. Nepaisant Jurbarko parapijos tarybos ir LELB Konsistorijos pirmininko, kunigo senjoro Eriko Leijerio (1906–1951) protestų, kunigas Jurgis Gavėnis 1949 m. vasario 12 d. buvo nuteistas dešimčia metų lagerio su turto konfiskavimu ir išsiųstas į Vorkutą, dirbo anglies kasyklose. Po Stalino mirties ir lagerių kalinių sukilimų Sovietų Sąjungos valdžiai nusprendus peržiūrėti kai kurių nuteistųjų bylas, 1956 m. spalio 13 d. kunigas Jurgis Gavėnis buvo paleistas iš lagerio ir grįžo pas šeimą į Šakius.

Grįžęs iš Sibiro, pirmąsias pamaldas kunigas Jurgis Gavėnis laikė 1957 m. gegužės 5 d. Kintuose. 1957–1959 m. talkino kunigo diakono Martyno Klumbio (1913–2001) aptarnaujamose Kintų, Ramučių, Saugų ir Šilutės parapijose, iki šiam su šeima „repatrijuojant“ į Vokietiją.

1960–1962 m. kunigas Jurgis Gavėnis buvo Šilutės evangelikų liuteronų parapijos klebonas. 1962 m. nubaustas už vaikų katekizavimą, iš Šilutės ištremtas į Šakius, dirbo ligoninėje kūriku. Šitaip galėjo dukras išleisti į mokslus. Vėliau kunigavo Sudarge, Saugose, Ramučiuose, Kintuose. Su grupe kunigų bei parapijų veikė savarankiškai, nepaisydami tuometinės LELB Konsistorijos, kurią laikė pernelyg nuolaidžiaujančia sovietinei valdžiai.

Antrajame pokariniame LELB Sinode 1970 m. rugpjūčio 23 d. Tauragėje kunigas Jurgis Gavėnis buvo išrinktas LELB Konsistorijos vicepirmininku, bet, protestuodamas prieš Bažnyčios persekiojimą SSRS okupuotoje Lietuvoje, pareigų atsisakė.

Sulaukęs septyniasdešimt dvejų, kunigas Jurgis Gavėnis mirė 1981 m. sausio 20 d. Šakiuose. Palaidotas Sudargo evangelikų liuteronų kapinėse, greta brolio, vargonininko Jono Gavėnio. Prasidėjus Atgimimui, 1989 m. sausio 16 d. reabilituotas.

1988 m. rudenį atsikūrus Vilniaus evangelikų liuteronų parapijai, vyriausioji kunigo duktė, gydytoja patanatomė Daiva Kriščiūnienė (1943–2009) buvo jos tarybos narė (1992–2005), talkino parapijos diakoninės tarnybos vaistinėje, o nuo 1993 m. rugpjūčio iki 1995 m. gegužės, parapijai neturint savo nuolatinio dvasininko, dažną sekmadienį laikydavo pamaldas parapijos salėje susirinkusiems tikintiesiems.

Kunigo Jurgio Gavėnio atminimas, minint jo gimimo 100 metų sukaktį, buvo pagerbtas iškilmingose pamaldose Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčioje (kun. Mindaugas Kairys) 2009 m. sausio 18 d.