1920 m. sausio 20 d. Riminio mieste, Italijoje, gimė vienas originaliausių XX amžiaus režisierių Frederikas Felinis. Berniukas gimė vidurio klasės šeimoje fašistų triumfo Italijoje išvakarėse. Pats režisierius tvirtina, kad iki pat aukštosios mokyklos gyveno labai ramiai ir gyvenime nieko reikšmingo neįvyko. Tuo pat metu jis yra sukūręs daug sunkiai įtikinamų pasakojimų apie savo vaikystęė ir labai sunku atskirti tiesą nuo fantazijos. Pavyzdžiui, jis tvirtino, kad per gyvenimą perfskaitė tik tris knygas, tačiau yra žinoma, kad režisierius labai mėgo skaityti. Jis pasakojo aplinkiniams, jog lankė vienuolyno mokyklą, kur buvo taikomos labai žiaurios fizinės bausmės, tačiau, kai biografai bandė aiškintis, pasirodė, kad tokia mokykla neegzistuoja. Jis labai įtaigiai pasakojo, kaip buvo pabėgęs iš namų su pravažiuojančiu cirku ir su juo gastroliavo, nors ir šiuo atveju labai abejotina, kad tai buvo tiesa.
Jį visada labai žavėjo ir traukė Roma, į kurią pagaliau nuvyko, sulaukęs devyniolikos, Čia jis piešė karikatūras nedideliame savaitiniame žurnale, taip pat rašė numerius vietos aktoriams ir komediantams. Visai atsitiktinai susitiko su režisieriumi Roberto Roseliniu, kuris pasiūlė bendradarbiauti, kuriant scenarijų filmui „Roma – atviras miestas“. Tai buvo pirmasis italų neorealistinis kino filmas ir jis sulaukė didžiulės sėkmės. Roseliniui patiko bendradarbiauti su Feliniu ir jie kartu dar kūrė scenarijus keliems filmams. Taip pat ir gerokai vėliau Felini pabrėždavo, kad yra labai daug už ką skolingas Roseliniui, nes pirmą kartą suprato, kaip kuriami kino filmai.
Pirmieji jo paties darbai buvo „Varjetė šviesos“ ir „Baltasis šeikas“ Jų publika neatmetė, tačiazu didelio populiarumo jie neatnešė. Tiesa, kritikai buvo labai palankūs ir tai pasktaino Felini toliau tęsti kūrybinį darbą kine.
Tikru perilaužimu režisieriaus karjeroje tapo kino juosta „Kabirijos naktys“, kuris pelnė „Oskaro“ apdovanojimą. O už filmą „Mamos sūneliai“ jis net gavo pagrindinį Venecijos kino festivalio prizą. Tačiau tai dar nebuvo viskas – dar po keletos metų jis sukūrė „Saldų gyvenimą“, kuris buvo apdovanotas Kanų festivalio pagrindiniu prizu ir dar pelnė už kostiumus „Oskaro“ apdovanojimą. Tai buvo metas, kai Felinis valdė visą kino pasaulį.
Kiekviena jo kino juosta sulaukdavo didžiulio dėmesio. Tiesa, vėl „Oskaro“ apdovanojimą pelnė tik po daugiau nei dešimtmečio pastatytas filmas „Amarcord“. Dar būtina paminėti jo groteską „Ir laivas plaukia“.
1993 m. F. Felinis apdovanotas „Oskaro“ premija už viso gyvenimo kūrybą.
Kritikai tvirtina, kad Felinis sugebėjo išlaisvinti Italijos kiną iš neorelizmo rėmų. Jo filmuose išnyksta riba tarp tikrovės ir fantazijos, jo filmuose labai daug metaforų, simbolių. Na, o jo genialumo atskleidžia vien jau tas faktas, kad kino teorijoje dažnai įvardijamas „feliniška“ pasaulėjauta ir kūrybos būdas. Tai reiškia, kad režisierius sugebėjo sukurti visiškai savitą pasaulio perteikimo galimybę.
