Gyvybę paaukojęs kunigas Jonas Mizaras
1901 m. sausio 21 d. Iškonyse (Biržų vls., Panevėžio aps.) gimė Jonas Mizaras, evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų kunigas, pedagogas, visuomenės veikėjas, politinis kalinys.
Jonas Mizaras gimė pasiturinčių ūkininkų Mykolo ir Marijos (g. Sprindytės) Mizarų šeimoje, kurioje augo su seserimi Kotryna ir broliu Petru. Pirmasis pasaulinis karas lėmė, kad mokyklą lankyti pradėjo vėliau, Biržų gimnaziją baigė 1923 m.
Gimnazijoje apsisprendęs tapti kunigu, Jonas Mizaras 1924–1927 m. studijavo teologiją Škotijoje Edinburgo universitete, grįžęs studijas tęsė Lietuvos universiteto Evangelikų teologijos fakultete Kaune. 1927 m. birželio 26 d., kasmetiniame Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios Sinode Biržuose, buvo įšventintas diakonu ir paskirtas talkinti superintendentui Povilui Jakubėnui (1871–1953) Biržų, Švobiškio, Aukštelkų, Salamiesčio ir Rygos evangelikų reformatų parapijose. Kunigu Jonas Mizaras ordinuotas 1929 m. birželio 25 d. ir tų pačių metų rugpjūčio 18 d. iškilmingai įvestas Biržų evangelikų reformatų parapijos antruoju dvasininku. 1927–1930 m. taipogi dirbo Biržų gimnazijos tikybos mokytoju. 1930 m. tapo Kėdainių evangelikų reformatų parapijos kunigu, tačiau po metų pasiprašė iš tarnystės atleidžiamas.
Nuo 1931 m. Jonas Mizaras dirbo muitinės inspektoriumi Virbalyje. 1933 m. persikraustė į Kauną, įsidarbinęs buhalteriu bei vertėju „Pieno centre“. Tais pačiais metais vedė Emiliją Žuveckaitę, šeima susilauks dukters Irenos ir sūnaus Algirdo.
Antrojo pasaulinio karo metais Kauno evangelikų liuteronų parapijai likus be nuolatinio kunigo, Jonas Mizaras 1943 m. sausio 17 d. kreipėsi į Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios Konsistoriją, siūlydamas savo pagalbą. Sausio 29 d. Konsistorijos pirmininkas, kunigas senjoras Erikas Leijeris (1906–1951) pakvietė Joną Mizarą tarnauti Kauno evangelikų liuteronų parapijos pamokslininku ir įgaliojo mokyti tikybos Kauno mokyklose. 1943 m. rugsėjo 15 d. LELB Konsistorija patvirtino Joną Mizarą evangelikų liuteronų kunigu bei paskyrė Kauno parapijos administratoriumi, jam taipogi pavesta pasirūpinti bažnyčios archyvu. Drauge su kitais kunigais Jonas Mizaras rengė ir pamaldų transliacijas Kauno radiofonui.
Lietuvą vėl okupavus sovietams, 1944 m. rudenį kunigas Jonas Mizaras su šeima turėjo išsikraustyti iš valdžios nusavintos klebonijos ir išvykti iš Kauno. Pabėgėlius Jurbarke priglaudė kunigas Jurgis Gavėnis (1909–1981). Čia kunigas Jonas Mizaras kunigą Jurgį Gavėnį retkarčiais pavadavo Jurbarko ir Skirsnemunės-Žvyrių parapijose, rūpinosi pastarosios bažnyčios remontu, savo ruožtu kunigas Jurgis Gavėnis, kartu su broliu kantorium Jonu Gavėniu, laikė pamaldas Kauno parapijoje.
1948 m. birželį valdžiai nusavinus Jurbarko parapijos kleboniją, kunigo Jono Mizaro šeimą priglaudė našlaujanti žmonos sesuo Lapakritos kaime, Biržų rajone. Pats kunigas Jonas Mizaras apsistojo pas brolį Kaune ir bandė ieškoti teisybės. 1948 m. birželio 26 d. religijų reikalų įgaliotiniui B. Pušiniui parašė griežtą laišką, kuriame piktinosi bažnyčiai skirtais didžiuliais mokesčiais ir valdžios savivale.
Dar 1947 m. rugpjūtį kunigas Jonas Mizaras buvo pradėjęs rašyti memorandumą „Lietuvių tautos ir Lietuvos Respublikos šio meto opiausieji klausimai“. Jame nuosekliai lygino ekonominio, politinio, socialinio ir religinio gyvenimo padėtį esamu metu sovietų okupuotoje ir prieš dešimtį metų Nepriklausomoje Lietuvoje, smerkė trėmimus, kolektyvizaciją ir sovietizaciją, ragino išvesti iš Lietuvos sovietų kariuomenę ir leisti surengti laisvus rinkimus. Šį memorandumą kunigas Jonas Mizaras baigė 1948 m. rugsėjo 25 d., o lapkričio 3 d. jį papildė „Priedu prie Memorandumo“, kuriame pateikė dar daugiau faktų ir skaičių, pasitelkdamas turimus duomenis apie 1948 m. gegužę vykdytus masinius trėmimus. Memorandumas laikytinas vienu ryškiausių lietuvių tautos neginkluoto pasipriešinimo pavyzdžių.
Su Memorandumo turiniu kunigas Jonas Mizaras pirmiausia siekė supažindinti Lietuvos evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų bažnyčių bei Kauno universiteto vadovybę, o 1948 m. lapkritį jį išsiuntė LTSR Aukščiausiajai tarybai, Sovietų Sąjungos Užsienio reikalų ministrui, Jungtinių Tautų generaliniam sekretoriui, keletui tarptautinių bažnytinių organizacijų bei užsienio valstybių atstovybių. Deja, pastarųjų adresatų Memorandumas nepasiekė. Lapkričio 24 d. kunigas Jonas Mizaras Memorandumą nusiuntė ir religijų reikalų įgaliotiniui B. Pušiniui.
1949 m. sausio 16 d. Lapakritoje, atvykęs aplankyti šeimos, kunigas Jonas Mizaras buvo suimtas ir išvežtas tardyti į Vilnių. 1949 m. kovo 9 d. suėmimo terminas pratęstas, o 1949 m. gegužės 14 d. Maskvoje susirinkusi MGB ypatingoji komisija pripažino Joną Mizarą kaltu dėl visų jam pateitų kaltinimų ir skyrė dešimties metų lagerio bausmę. Birželio 23 d. atėjo įsakymas Joną Mizarą išsiųsti į Irkutsko srities Taišeto rajono spec. lagerį „Oziornyj“. 1950 m. šeimą galiausiai pradėjo pasiekti kalinio laiškai, juose jis nuolat prašė atsiųsti maisto. 1951 m. vasarą laiškai liovėsi, tačiau jokio oficialaus pranešimo šeima negavo…
Tik 1990 m. kunigo duktė Irena Briedienė iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros gavo pažymėjimą, kuriame konstatuota, kad J. Mizaras buvo neteisėtai represuotas, kalėjo „Osoblage Nr.7“, kuriame ir mirė 1951 m. birželio 25 d.
Kunigo palaidojimo vieta nežinoma, spėjama, kad jo, kaip ir daugelio tūkstančių Bratsko hidroelektrinės užtvanką stačiusių kalinių, kapą užliejusi Bratsko jūra. 1996 m. birželio 25 d. minint kunigo Jono Mizaro mirties 45-ąsias metines, Biržų Liepų gatvės kapinėse greta kunigo žmonos Emilijos Mizarienės ir sūnaus Algirdo Mizaro (1944–1989) kapų prigludo simbolinis Jono Mizaro kapo kauburėlis.
One Comment