Su kunigu Povilu Narijausku (g. 1974) susitinkame neįprastu būdu – „Skype“ pagalba. Ak, tas karantinas. Tačiau kunigo Povilo, šiuo metu tarnaujančio Gailestingumo šventovėje Vilniuje, veiklos jis nesustabdė, priešingai: derinimo, organizavimo, pasiruošimo pamokslams ir rūpinimosi Šventove tik padaugėjo.

Kai dabarties akimirka nelengva, galime atsigręžti į savo praeitį ir, žvelgdami į Viešpaties veikimą, pasisemti vilties. Tad ir kalbėjomės apie tai, kaip nuostabiai Dievas veikia, kaip išradingai, o kartu netgi įkyriai, šaukė Povilą, taip sėkmingai kūrusį muziko karjerą, kunigystėn, kaip toliau vedė naujais keliais ir kaip nuolat, taip pat ir šiandien, apipila netikėtomis dovanomis.

Tuomet, kai sunku, kai laikas nelengvas, galime atsigręžti į savo praeitį ir pamatyti, kaip Dievas veikė mūsų istorijoje.

Dažnai mus „užkabina“ kitų žmonių istorijos, liudijimai, bet kai atsiduriu sunkume, suspaudime, Dievo nepatyrime, atsigręžimas į tai, kas mano gyvenime įvykę, yra tos patirties sudabartinimas. Apie kito patirtį galiu pasakyti: „Čia jo interpretacija“, bet kalbėdamas apie savąją, žinau – tai tikra. Atmintis gali šlubuoti, bet, jei esu užrašęs savo patirtį, kaip Dievas mane išgelbėjo, kaip Jis mane veda, kaip atsiliepia, skaitydamas ją įgaunu vilties ir stiprybės. Juk jeigu Dievas veikė ir atsiliepė tada, tai Jis daro ir dabar.

Žvelgdamas į savo kelią matau: matyt, esu labai silpno tikėjimo, nes Dievas šalia tikėjimo davė žinojimą, ir kai man pritrūksta tikėjimo, turiu žinojimą. Ir į jį remdamasis galiu leisti tikėjimui vėl sugrįžti.

Jei pradėtume pokalbį apie Jūsų kelią su Dievu nuo pradžios… Kokį save atsimenat vaikystėje?

Su tėvais ir broliu. Vilnius, 1975

Turėjau mylinčią šeimą, bet tikrai nebuvau geriausias vaikas, tėvams kėliau išties nemažai problemų. Augau su broliu, jis buvo gerasis – paklusnus, gerai mokėsi, turėjo auksines rankas. O aš… Daug norėdavau, daug ką pradėdavau, bet nieko netęsdavau iki galo, vis numesdavau. Taip pat ir su mokslais: pirmoje klasėje mokiausi gerai, o paskui vis prastyn, kol galiausiai po devintos mane vos priėmė į dešimtąją. Buvau mokyklos statistiką gadinantis personažas.

Nemažai buvo tinginystės, bet kartu turėjau viešo kalbėjimo baimę. Atsimenu, pas mus buvo labai griežta chemikė, kurios visi bijojom. Ėjau pas ją taisytis pažymio iš 2 į 3. Tąkart su mama visą vakarą mokiausi reikiamą temą, iškaliau idealiai. Kitą dieną nueinu prieš klasę ir… žodžio negaliu pasakyti.

Ar tikėjimo praktikos, malda Jūsų šeimoje buvo įprasti dalykai?

Augau šeimoje, kurioje tikėjimo kaip ir nebuvo: šv. Mišiose niekad nedalyvaudavom, o matyti tėvų besimeldžiančių irgi neteko. Kalėdų atsiminimas toks, kad prieš tai visą dieną neduodavo valgyti, o vakare tik laukdavau, kol senelis kažką pakalbėdavo prie stalo, sulaukdavau, ir, būdavo, jau žiūri, kaip greičiau gauti aguonų pieno. Bet apie Kristaus gimimą – net minties nebuvo. Velykos, žinoma, kiaušinių šventė – galėjai valgyt kiaušinių kiek nori, bet jokios sąsajos su Kristaus Prisikėlimu.

Prieš mokyklos baigimą pradėjau dainuoti chore „Aidija“, kurio vadovas buvo Romas Gražinis. Jis – tikintis žmogus, tad dalis mūsų repertuaro buvo religinė muzika. Taigi, kartais ir koncertuodavom bažnyčiose, ir, kaip tada sakydavau, „dainuodavom“ Mišiose.

Atsimenu, kartą taip „dainavom“ Arkikatedroje per Mišias. Padainuoji, lauki, padainuoji, lauki… Žiūriu – apačioj žmonės susirinkę, ir galvoju: „Na, ir keistas koncertas. Bet gal vis dėlto čia yra kažkas daugiau negu koncertas?“ Juk tame, kas vyko, prasmės nemačiau, o bažnyčia kažkodėl pilnutėlė.

Kaip minėjote, pradėjus eiti muzikos keliu, religinio repertuaro ir „koncertų“ bažnyčiose išvengti tiesiog nebuvo įmanoma. Kaip Dievas per tai Jus kalbino?

Besimokant Lietuvos ir muzikos teatro akademijoje vienas dėstytojas man iškėlė tokį ultimatumą: „Arba meti chorą, arba Akademiją“. Mat operinis ir chorinis dainavimas skiriasi: skirtingas balso pastatymas, formavimas, ir jie abu vienas kitam trukdo – negali įsisavinti naujo, kol neatsisakei seno. Kadangi planavau eiti scenos link ir savo ateitį siejau su opera, nutariau atsisakyti choro. Pamenu, vadovas pasakė: „Suprantu, viskas gerai, bet turiu vieną prašymą. Rudenį bus vienas labai svarbus pasirodymas, ir reikia, kad jame sudalyvautum.“ Pažadėjau – juk choras man buvo tapęs kaip šeima.

Atėjo ruduo, pasipuošę naujais kostiumais rinkomės į Vingio parką. Tas pasirodymas – 1993 m. rugsėjo 5 d. popiežiaus Jono Pauliaus II aukojamos šv. Mišios. Tuo metu šis įvykis man visiškai nieko nereiškė – kažkoks dėdulė atvažiavo ir tiek… Jokio įspūdžio nepadarė tai, kad mane pakvietė giedoti popiežiui, bet jaučiausi tikrai svarbus, kad praleido pro vipinį įėjimą (juokiasi). Atgiedojom visas Mišias, jų pabaigoje popiežius kažką pakėlė – dabar jau žinau, jog tai buvo vieta, kai jis iškėlė Kristų, tardamas: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes“, – o tada mačiau tik kažką apvalaus ir balto, ir tuo metu supratau: man to reikia. Šis noras nebuvo toks paprastas, kaip tada, kai užsimanai kokios nors kelionės ar gardumyno. Tai buvo troškimas to, kas tau gyvybiškai svarbu, ko tavo egzistencijai, tavo gyvenimui būtinai reikia.

Kažkada seneliai bandė mane priversti ruoštis Pirmajai Komunijai, bet aš nepasidaviau. Tad tą akimirką Vingio parke atsiminiau, kad norint tai, ką popiežius laiko priimti, reikia pasirengimo. Po šio įvykio pasiruošti Pirmajai Komunijai man buvo gyvybės ar mirties klausimas. Pasiruošiau per mėnesį Šv. Onos bažnyčioje. Pamenu, iki tol nei „Tėve mūsų“, nei „Sveika, Marija“ nemokėjau. Tuomet išmokau pagrindines maldas, skaičiau Paltaroko katekizmą… Bet ryškiausiai prisimenu pirmą išpažintį.

Man – devyniolika, nuodėmių jau turėjau pakankamai. Šv. Onos bažnytėlė mažutė, o į klausyklą atėjo senučiukas neprigirdintis kunigas. Bandau jam kuo tyliau išpažint savo slapčiausias nuodėmes, o jis: „Ką?!!!! Su kuo?!!!!“ (juokiasi)

Tačiau ši patirtis neatgrasė nuo bažnyčios ir išpažinties?

Pažįstu nemažai žmonių, kurie po tokių įvykių nustodavo eiti išpažinties daugeliui metų. Labai džiaugiuosi, kad Dievas nuo to mano širdį apsaugojo.

Bet tai buvo ne paskutinė tokia išpažintis. Buvau girdėjęs, kad svarbu atlikti išpažintį prieš Kalėdas. Tempiau tempiau ir prisiruošiau tik gruodžio 24 d. Buvo 1993 m., bažnyčios perpildytos. Atėjau – koplyčia visiškai pilna, kunigo klausykloje nėra. Turėjau drąsos nueiti į zakristiją ir paklausti, ar kas nors klausys išpažinčių. Kunigas atėjo, atsisėdo, aš atsiklaupiau ir… kaip toj dainoj: „aš viską viską užmiršau“. Neprisiminiau nei vienos nuodėmės… Kunigas pradėjo ant manęs šaukti… Nors iškoneveikė kaip reikiant, prie nuodėmių atleidimo kažkaip priėjom.

Vis dėlto ir ši patirtis manęs neatbaidė nuo išpažinties. Tiesa, pas tą kunigą išpažinties dar kartą nuėjau tik jau būdamas kunigas, tam, kad pamatyčiau, ar nėra likę kokios nuoskaudos, ar tikiu, kad eidamas pas kunigą einu pas patį Kristų. Tuomet supratau, kad nuoskaudos nelikę.

Ar galima šias patirtis laikyti susitikimu su Dievu? Kaip Viešpats vedė Jus į artimesnį santykį?

Dar buvau tik pakeliui į susitikimą su tikruoju Dievu, ir ta kelionė truko ne vienus metus. Per tuos įvykius Kristų patyriau, bet, matyt, nebuvau Jo susitikęs, nes toliau ieškojau Dievo per įvairiausius dalykus, pavyzdžiui, per ezoteriką. Atrodydavo – jau suradau, o paskui pamatydavau, kad tiesos čia lyg ir yra, bet kažkas ne taip. O sekmadieniais, kaip nemažai tradicinių katalikų, eidavau į šv. Mišias, kai netingėdavau arba kai nebegalėdavau išsisukti, teisindamasis dėl pasirodymų ar nuovargio. Tėtis jau eidavo į bažnyčią reguliariai ir ragindavo eiti kartu.

Baigiau bakalauro studijas, pradėjau magistro. Dainavimas sekėsi vis geriau, atsirado vis daugiau svarbių koncertų. Tais metais dalyvavau pasirodyme su Sauliaus Sondeckio orkestru, o tai jaunam dainininkui – didelis iššūkis ir įvertinimas.

Koncerte Kongresų rūmuose. Vilnius, 2001

Kartą vieni mano draugai tuokėsi bažnyčioje ir pakvietė mane į Santuokos apeigas. Kadangi nežinojau, kiek laiko tai truks, o tuo metu buvau labai užimtas – mokslai, darbas mokykloje, renginių organizavimas, – dar prieš ceremoniją draugus pasveikinau, įteikiau dovaną ir įsitaisiau bažnyčios gale, kad galėčiau nepastebėtas išeiti.

Ceremonija vyko labai gražiai, tik staiga išgirdau, kaip kažkas iš už nugaros šaukia mane vardu: „Povilai, Povilai!“ Atsisukau – ten tik viena moteris, kuri valė bažnyčią, bet į mane nežiūrėjo. Pagalvojau – turbūt čia aidas, pasigirdo. Po kiek laiko vėl išgirdau, kaip mane šaukia, – ir vėl nieko nėra. Kai išgirdau mane šaukiant vardu trečią kartą, nežinau iš kur, bet labai aiškiai supratau, kad mane šaukia Dievas. Jis pasakė labai paprastą dalyką: „Povilai, tavo gyvenimas priklauso man.“ O aš Jam: „Gerai, gerai, bet aš dabar labai užsiėmęs, netrukdyk.“ Dievo balsą girdėjau ne savo širdyje, savo mintyse, bet fiziškai – savo ausim, dėl to ir Jam atsakiau balsiai. Dabar atrodo keistai, bet tuo metu man šis įvykis nepadarė jokio įspūdžio, išėjęs iš bažnyčios tuojau apie jį pamiršau.

Nepraėjus savaitei, būnant namuose, Dievas vėl atėjo. Jis vėl sakė tą patį, o aš Jam: „Ačiū, malonu, bet aš turiu savų planų.“ Vis dėlto Dievas yra įkyrus Dievas. Jis neatsitraukia. Taigi, pradėjo taip ateidinėti po tris keturis kartus per savaitę. Ačiū Dievui, Jis niekad pas mane neateidavo, kai šalia buvo žmonių, nes net neįsivaizdavau, kad galima Jam atsakyti mintyse. Kiekvieną kartą Dievas primindavo, kad mano gyvenimas priklauso Jam, ir kviesdavo pagalvoti apie kunigystę.

Tuomet atsirado problemų su balsu, ėmiau lankytis pas gydytoją. Ji vis keitė vaistus ir niekaip nesulaukdavo norimo efekto, situacija tik blogėjo. Kiekvieno pasirodymo išvakarėse Dievas ateidavo ir sakydavo: „Na, Povilai, ar pagalvosi?“ „Tu man sugrąžink balsą, o aš pagalvosiu.“ Iš ryto – jokios ligos, viskas gerai. Po pasirodymo vakare ateidavo Dievas ir sakydavo: „Na, kaip, Povilai?“, o aš Jam: „Kad gal ačiū.“ Kitą rytą liga jau būdavo grįžusi.

Kuo dažniau Dievas ateidavo, tuo grubiau su Juo kalbėdavau. Reikia pripažinti, kad per visą tą laiką su Dievu taip grubiai kalbėjau ir taip toli siunčiau, kaip jokio žmogaus nesu pasiuntęs. Jo kvietimas man buvo visiškai neįdomus, juk turėjau visai kitokią savo gyvenimą viziją, ir kuo dažniau šitai kartojosi, nors Dievas ir nevertė tapti kunigu, tik ragino apsvarstyti tokią galimybę, tuo labiau tai vedė mane iš kantrybės.

Dar buvo įvykis, kai visa Bažnyčia šventė Jubiliejinių metų uždarymą. Tose Mišiose turėjo giedoti dabar jau žymus dirigentas Modestas Pitrėnas, bet kaip tyčia tą dieną negalėjo ir paprašė manęs padėti. Nors jau turėjau problemų su balsu, pasitikėdamas, kad kūriniai bus nesudėtingi, sutikau. Atėjau į Katedrą, ten mane aprengė baltu drabužiu – alba, o kad nesušalčiau apsivyniojau kaklą baltu šaliku (po to kai kurie kunigai pasakojo, jog tada žiūrėjo į mane ir sakė: „kaip įdomiai tas kunigas apsivyniojęs stulą“). Taigi, ėjau giedoti, o tuo metu Mišių komentatoriai paskelbė: „Dabar diakonas gieda tūkstantmečio himną.“ Po to žmonės pradėjo klausinėti – gal aš neakivaizdiniu būdu mokausi seminarijoje? Tos kalbos mane nustebino – juk niekam dar nebuvau pasakojęs apie kvietimą į kunigystę.

Dievui teko gerokai padirbėti, kad rimtai pažiūrėtumėt į Jo kvietimą… Kaip įvyko tas lūžis?

Laisvės gynėjų dienos dešimtmečiui buvo sukurtas specialus Mantauto Krukausko muzikinis kūrinys „Gailestingumo Lietuva“, pritaikytas mano balsui. 1991 m. sausio 13 d., būdamas septyniolikmetis, dalyvavau įvykiuose prie Bokšto – atvykus tankams ir kareiviams stovėjau vienoje gretoje su kitais gynėjais ir gavau „paragauti“ kareivių smūgių. Tad tą specialų kūrinį turėjau galimybę gyvai atlikti televizijoje 2001 m. sausio 13 d.

Taigi, išaušo sausio 12-oji, atėjau pas profesorių Prudnikovą į paskutinę repeticiją ir jos metu… praradau balsą. Greit nubėgau pas gydytoją, o ji sako: „Pirmąkart gyvenime matau tokį atvejį – simptomai yra, o ligos ne, jau išbandėm visus įmanomus vaistus ir jokio poveikio. Tylėk, gal praeis.“

Balsas buvo mano gyvenimo pagrindas, o staiga jį praradau. Tada šaukiausi Dievo ir pykau, nes buvo kaip toj dainoj: „Šaukiau tave, o tu manęs neišgirdai.“ Kai Jam reikėjo, nepasivargindavo ateiti kiekvieną dieną, kai man Jo reikia – jokio atsakymo: šaukiu, kviečiu, prašau – tyla. Tada puoliau į depresiją: užsidariau namie, užmiršau egzaminus, niekuo nesirūpinau. Po dviejų savaičių, kai viskas šiek tiek aprimo, atėjo mintis: gal Dievas taip padarė, kad aš vis dėlto pagalvočiau apie kunigystę? Tuomet pasakiau: „Gerai, Dieve, susitarkim, aš pagalvoju apie kunigystę, bet jeigu suprantu, kad tai ne man, Tu palieki mane ramybėje.“ Dievas atsakė: „Gerai.“ Tai buvo paskutinis Jo tokiu būdu ištartas žodis mano gyvenime. O po trijų dienų balsas visiškai sugrįžo.

Kaip manot, dėl ko Dievas kalbėjo su Jumis tokiu ypatingu būdu?

Todėl, kad buvau labai kurčias. Manau, kad Dievas kvietė mane į kunigystę daugeliu būdų ir daug anksčiau, tik aš negirdėjau ir nenorėjau girdėti. Taigi, Jis ėmėsi ekstraordinarinių priemonių. Per tuos įvykius ir tokį kalbėjimą Dievas mane patrankė tarsi asilą, kad atsibusčiau, kad nukristų skydai, dengę mano akis, ir tada jau pradėjo bendrauti kaip ir su visais, o aš buvau laisvas apsispręsti.

Kaip tęsėsi ta pagalvojimo kelionė?

Supratau, kad mąstydamas apie pašaukimą turiu perskaityti Šventąjį Raštą, be to, tam atsirado didžiulis troškulys. Pradėjau skaityti kasdien, kur bebūdavau: Akademijoj, per pertraukas, troleibuse. Mane ištiko šokas, kai atėjau iki Samuelio pašaukimo pasakojimo. Atradau biblinę istoriją, kuri praktiškai žodis į žodį pasikartojo mano gyvenime. Tada supratau: jeigu man gali taip nutikti, tuomet visa, kas rašoma Biblijoje, yra tikra tiesa. Nuo to momento Šventasis Raštas man tapo tikra gyvenimo knyga. Buvau šokiruotas ir dar ilgai niekam nieko nesakiau.

Be to, pradėjau patarnauti šv. Mi­šio­se, besiruošdamas Su­tvirt­in­imo sakr­amentui. Dar tuomet, kai pykausi su Dievu, man buvo atsiradęs noras ruoštis Sutvirtinimui, o tai yra sakramentas, kai aš sąmoningai savo gyvenime pasirenku Dievą. Taigi, ruošiausi Sutvirtinimui, mokiausi, nors kartu su Dievu pykausi. Jei pagal šį mano gyvenimo siužetą būtų pastatytas filmas, sakyčiau – nesąmonė, tiesiog nelogiška šitaip elgtis, bet tuo metu man niekas nesikirto.

Teoriškai viską žinojau apie Sutvirtinimą: Šventosios Dvasios veikimas, pilnatvės vaisų atvėrimas… Galvojau – viskas čia yra tikėjimo dalykas. Tačiau patepimo metu staiga fiziškai patyriau, kad ant manęs kažkas nusileido – tartum naujas drabužis, net krūptelėjau – nesitikėjau, kad tai yra tikrovė, patiriama ir fiziniame pasaulyje, man tai buvo šokas. Drauge su tuo antgamtiniu patyrimu atėjo ramybė ir džiaugsmas.

Po to šventėme Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijos, kuriai priklausiau, įkūrimo dieną. Birželio 28 d. vedžiau jai skirtą renginį, o kitą dieną – šv. Petro ir Pauliaus šventė, tad bendruomenė nutarė pasveikinti mane su vardadieniu. Prie dovanos įteikė ir pal. Jurgio paveikslėlį, kurį dovanodama parapijietė pasakė: „Povilai, linkim, kad tu taptum toks pats šventas vyskupas, kaip ir vyskupas Matulaitis.“ O juk ten dalyvavo ir mano tėvai: ir man, ir jiems tik žandikauliai iki žemės… Come on, galvoju, juk nė gyvai dvasiai nebuvau sakęs apie savo mąstymus dėl kunigystės. Tačiau bendruomenei, pasirodo, žiūrint į mane buvo savaime aišku, kad aš – klierikas ir tikrai einu kunigystės keliu.

Patarnavote šv. Mišiose, skaitėte Šventąjį Raštą, aktyviai įsijungėte į parapijos gyvenimą, ar visa tai mintį apie kunigystę darė Jums artimesnę?

Vasarai prasidėjus eidavau patarnauti kasdien, o sekmadieniais – į visas šv. Mišias, kurių Matulaičio bažnyčioje – net septynerios. Bet iš tiesų tai dariau ne Šventosios Dvasios paskatintas. Vis dar norėjau pergudrauti Dievą: galvojau, kad jei visą vasarą taip vaikščiosiu į Mišias, persivalgysiu ir atsiras pasibjaurėjimas. Tada sakysiu: „Matai, Dieve, aš galvojau, bandžiau, bet, pasirodo, kunigystė – ne man, tad palik mane ramybėje.“

Tą vasarą dar nuvažiavau į Taizé. Susipažinau su mergina, su kuria pradėjom draugauti. Ją tikrai gerbiau ir mylėjau, galvojau, kad ji galėtų būti ta vienintelė. Vis dėlto atsirado problema: atėjus rudeniui supratau, kad Mišių nepersivalgiau, o artėjant Kalėdoms pradėjau suvokti, kad tai, ko Dievas prašo, iš tiesų gali būti mano kelias. Pirmas žmogus, kuriam apie tai pasakiau, buvo mano mergina. Tikrai ją mylėjau ir supratau, kad turiu išlikti tiesoje, todėl pakviečiau pokalbiui ir pasakiau, kad yra galimybė, jog mano kelias – kunigystė. Tai buvo vienas sunkiausių pokalbių mano gyvenime.

Vis dėlto, kurį laiką vis dar mačiau save kaip būsimą dainininką. Sausio pabaigoje, vieną rytą atsikėlęs supratau, kad Dievas taip stipriai perkeitė mano širdį, kad tai, ko norėjau anksčiau, – operos ir solisto karjeros – man tiesiog nebereikia, mano širdis trokšta kunigystės.

Kaip į Jūsų pasirinkimą reagavo aplinkiniai?

Po to ryto pirmiausiai visą šią istoriją papasakojau tėvams. Tėtis, kadangi yra tikintis, sakė: „Jei jau yra taip, kaip sakai, tiesiog nėra kito pasirinkimo.“ Mama nesutiko su mano sprendimu, bet kadangi mane myli, be to, man buvo jau 27-eri, šį pasirinkimą gerbė.

Baigiau studijas niekam Akademijoje nesakydamas apie savo planus. Norėjau, kad iš manęs dėstytojai reikalautų tiek, kiek iš būsimo solisto, ir nenuolaidžiautų. Tiesa, sunku tai, kad mano baigiamieji spektakliai buvo tokio pobūdžio kaip „Don Žuanas“. Tam, kad gerai vaidintum, reikia „persikūnyti“, o kai tavo moralinis žvilgsnis jau pasikeitęs, vaidinti suvedžiotoją – tikras iššūkis. Paradoksas, kad tame spektaklyje Don Žuano partijas dainavo būsimas kunigas, o Cerlinos – buvusi vienuolė…

Taigi, baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir įstojau į Vilniaus kunigų seminariją.

Ar galėtume tai pavadinti Dievo pergale?

Dievas toliau kasdien kovoja ir už mane, ir už kiekvieną iš mūsų. Pamenu situacijų, kai buvo taip sunku, kad gelbėjo žinojimas, jog Dievas tikrai mane pašaukė į kunigystę, net jei aplink būta daug geresnių kandidatų. Dievas nesirenka pačių geriausių, jis renkasi tuos, per kurių trūkumus ir silpnumus Jo šlovė galėtų geriausiai suspindėti.

Kelias į kunigystę buvo netrumpas… Nemažai metų praleidote studijuodamas Muzikos ir teatro akademijoje, tačiau veikiausiai ten išugdyti talentai praverčia ir dabartinėje tarnystėje?

Kai patiri, ką reiškia būti kunigu, kokia didelė tai dovana ir malonė, kartais ateina tokių minčių: kodėl negalėjau iš karto po mokyklos stoti į seminariją… Bet Dievas pašaukė tada, kada reikėjo. Davė išugdyti tuos talentus, kurių reikia, ir tada pašaukė. Visi esam unikalūs, tuo Bažnyčia ir ypatinga, kad kiekvienas čia reikalingas su skirtingomis dovanomis. Vieni tas dovanas, kurių reikia tarnystei, turi jau po 12 klasės, kiti gauna jas po ilgėlesnės kelionės. Mylintiems Dievą viskas išeina į gera.

Mokykloje bijodavau kalbėti prieš klasę, prastai skaičiau, dėl to užsikirtinėdavau. Akademijoje išsitobulino ir skaitymas, ir kalbėjimas. Vėliau pačiam teko ir seminarijoje dėstyti retoriką bei kalbos kultūrą. Kai įveiki savo baimes, tuomet lengviau kitiems pagelbėti iš tų baimių ar kompleksų išsivaduoti. Svarbu padėti žmogui patikėti savo jėgomis, mano atveju, tai padarė Akademija. Ten patikėjau, kad galiu, ir galėjau išvystyti savo talentus. Dabar net nejaučiu, kaip juos naudoju.

Kita vertus, visai kas kita eiti į sceną, vaidinti sugalvotą personažą, sakyti išmoktą tekstą ir išeiti prie altoriaus, kalbėti tai, kuo gyveni ir tiki. Kartais, kai būnu išsekęs, neįsivaizduoju, ką reikės pasakyti žmonėms, tada prašau: „Viešpatie, duok jėgų, įkvėpk, nes aš pats nieko nebegaliu.“ Ir duoda, ir įkvepia. Taigi, didelė veikimo dalis – Dievo, kuris laimina, globoja ir padeda. Savi gebėjimai ir pastangos – svarbūs, bet jei ne Dievo įkvėpimas, gali šnekėti tik iš tuščio į kiaurą.

Kunigystę priimat kaip didelę dovaną. Kaip skleidėsi tos dovanos pažinimas mokantis seminarijoje, per pirmuosius kunigystės metus? Ar radot patvirtinimų, kad tai tikrai yra Jūsų kelias, Jūsų vieta?

Aš žinojau, kad Dievas mane pašaukė. Ir tas žinojimas yra kaip faktas, kuriuo negaliu abejoti – tai ne jausmas, o labai konkretus įvykis. Žinoma, besirengdamas kunigystei ir jau būdamas kunigu, ne kartą Dievui uždaviau klausimą: „O kodėl aš?“ – juk aplink tikrai yra puikių žmonių, kurie tikrai būtų nuostabesni kunigai. Bet šis pasirinkimas yra Dievo reikalas, o aš tik dėkoju Jam, kad mane pašaukė.

Diakonato šventimai Vilniaus kunigų seminarijoje, 2007 m. sausio 20 d.

Žinoma, stodamas į seminariją turėjau visokių iliuzijų. Įsivaizdavau, kad ten – šventųjų bendrystė, ir tik aš vienas būsiu nuodėmingas ir netobulas. Bet seminarijoje supratau, kad papuoliau tarp kitų tokių kaip aš – normalių žmonių, o ne iš dangaus nukritusių. Žinoma, einant kunigystės link buvo svarbiausia nenumoti ranka į savo netobulumus. Kaip ir kiekvienas kunigas, ypač prieš šventimus, išgyvenau puolimą, kai piktasis labai aiškiai parodo tavo gyvenimo nuopuolius, silpnumą ir tarytum gąsdina tuo, kad nesi pasirengęs ar negalėsi išbūti savo pašaukime.

O nebuvo gundymų dėl palikto solisto kelio?

Ne, jų niekada neturėjau. Taip, man patinka giedoti, bet tai jau visai kas kita – ne karjera, ne scena, dabar ši dovana skirta Dievui. Šiuo metu pamažu vėl pradedu giedoti ir atrandu giedojimo džiaugsmą, bet tikrai nenorėčiau grįžti į sceną kaip dainininkas. Per šiuos dvylika kunigystės metų nė karto nesu gailėjęsis, kad apsisprendžiau atsiliepti į pašaukimą.

Papasakokite apie savo tarnystės pradžią, baigus kunigų seminariją.

Pirmas mano paskyrimas – Šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčia Vilniuje. Tai parapija, kurioje patyriau, ką reiškia stipri bendruomenė ir graži bendrystė tarp kunigų, ten būdamas diakonu tikrai jaučiausi komandos nariu. Ta bendruomenė yra reikli, bet kartu ji rūpinasi savo dvasininkais. Pavyzdžiui, bendruomenė kunigui suorganizuoja gimtadienio šventę – ne tik dovaną ir vaišes parengia, bet ir visą programą. Arba jei kas nors sunegaluoja, žiūrėk, jau eilutė parapijiečių rikiuojasi prie durų su uogienėm, bandelėm… Tuomet pajauti, kad esi šeimos narys.

Kokios tolimesnės Jūsų tarnystės?

Man dar tarnaujant Kalvarijų parapijoje, kard. Audrys Juozas Bačkis paklausė, ar sutikčiau būti Mykolo Romerio universiteto kapelionu. Tiesą sakant, galvojau, kad ši tarnystė ne man, bet jeigu prašo – tai reikia. Be to, tikiu, kad per vyskupus pasireiškia Dievo valia: jeigu vyskupas sako, vadinasi, Dievas mane tam kviečia. Pradėjau tarnauti, susibūrė nedidelė bendruomenė – ir studentų, ir dėstytojų. Kalbant apie vaisius, tai – ne masinių atsivertimų laikas, tačiau buvo žmonių, kurie iš naujo atrado tikėjimą, buvo porų, kuriuos toje nedidelėje bendruomenėje susipažino ir dabar jau yra sukūrusios šeimas. Dideli dalykai darosi, kai žengi mažais žingsneliais. Be to, po poros tarnystės metų universitete buvo atidaryta koplyčia, kuri, dėkui Dievui, gyvuoja ir šiandien.

Vėliau buvau paskirtas atsakingu už visą Vilniaus akademinę sielovadą, o dar po metų tapau nacionaliniu delegatu akademinei sielovadai prie Lietuvos Vyskupų Konferencijos. Taigi, palaikiau ryšį su kituose miestuose vykdančiais akademinę sielovadą. Kartą per metus dalyvaudavau Europos delegatų suvažiavimuose.

Dar neišbuvęs trejų metų kapeliono kadencijos buvau paskirtas „Marijos radijo“ programų direktoriumi. Taigi, tarnystės, kurią teko patirti, spektras platus, kiekviena buvo ir iššūkis, ir dovana.

Papasakokite, kuo Jums ypatingas laikas, praleistas darbuojantis „Marijos radijuje“.

Paskyrimas į „Marijos radiją“ šiek tiek siejosi su mano ankstesne veikla – esu dirbęs televizijoje, vedžiau laidas, garsindavau filmus. Tačiau kartu tarnystė radijuje – visiškai nauja patirtis, nes čia buvau atsakingas už turinį, laidų tinklelio sudarymą.

Vienas nuostabiausių dalykų radijuje – kolektyvas, kuris mane iškart priėmė kaip savą. O kita svarbi patirtis – pamatyti Lietuvos Bažnyčios tikėjimą. Kai tarnauji vienoje parapijoje, turi dalinį Bažnyčios patyrimą, o dirbdamas radijuje, per atlaidus aplankai daugybę skirtingų parapijų. Per metus jų aplankydavau apie 50. Tuomet pamatydavau ir didesnių miestų, ir kaimelių, šildomų ir nešildomų bažnyčių, sutikdavau išsilavinusių ir labai paprastų žmonių. Kartu važiuodavo savanoriai, kurie suteikia galimybę žmonėms savo auka paremti „Marijos radiją“. Taigi, būdavau su jais ir išklausydavau žmones, jų džiaugsmus, rūpesčius, pageidavimus, pagyrimus ir kritiką. Ta artima bendrystė ir pažinimas tų, su kuriais įprastai bendrauji per atstumą, man buvo didelė dovana.

Laikas „Marijos radijuje“ buvo labai gražus ir ypatingas. Daug nuostabių patirčių, bendrystės, palaikymo, ypatingų transliacijų. Ir nuotykių dėl techninių kliūčių, kuriozinių situacijų būta, kai, rodos, stebuklingais būdais transliuodavom: transliacija staiga pradingsta ir bandai išsisukti, prikišęs telefoną prie kompiuterio garsiakalbio transliuoji kažką. Juk technika yra technika, bet kada gali pavesti, o eteryje negali būti tylos. Nuolatinis mąstymas, kaip prasmingai ją užpildyti – ir iššūkis, ir sunkumas, ir dovana, ir malonė.

„Marijos radijuje“ išbuvot visą kadenciją – trejus metus. Tai buvo, kaip suprantu, labai intensyvus laikas…

Labai. Diena prasidėdavo 7 val. šv. Mišiomis, o baigdavosi 21 val. Švč. Sakramento uždarymu. Tempas buvo labai didelis. Nemažai kelionių, ne tik lankant parapijas, bet ir darant interviu, susitinkant su įvairiais žmonėmis. Nemaža ir atsakomybė – už kiekvieną savo ir kitų žodį eteryje esi moraliai atsakingas. Juk Marijos radiją žmonės priima kaip Bažnyčios balsą, tokia ir šio radijo misija – tarnauti Bažnyčiai.

Po tarnystės radijuje buvot paskirtas į Dievo Gailestingumo šventovę. Atsakomybė čia veikiausiai ne ką mažesnė, juk Šventovė svarbi ne tik Lietuvai, bet ir visam pasauliui… Kaip sutikot žinią apie šį paskyrimą?

Baigdamas kadenciją radijuje galvojau taip: gerai būtų patekti į parapiją, kurioje galėčiau kiek pailsėti. Bet Dievas, matyt, žino geriau, ir tikrai negavau tos tarnystės, kurioje būtų galima ilsėtis. Į Gailestingumo šventovę nukreiptos akys ne tik iš Lietuvos, bet ir viso pasaulio – iš čia vyksta nuolatinė tiesioginė transliacija, nepertraukiama adoracija. Taigi, iš vienos pusės – džiaugsmas, iš kitos – buvo ir baimės, nes paskutinius penkerius metus nedirbau parapijoje.

Ką Jums reiškia tarnauti Gailestingumo šventovėje? Kiek Jums buvo artimas Gailestingumo slėpinys iki šio paskyrimo ir jau tarnaujant čia?

Su Gailestingumo slėpiniu visi susiduriame, ypač per Atgailos sakramentą. O su šiuo pamaldumu, atsimenu, susipažinau seminarijoje. Tuo metu buvo planuojamas Šventovės įkūrimas ir paveikslo perkėlimas. Labiausiai „įsipraktikavau“ melstis Gailestingumo vainikėlį būtent „Marijos radijuje“. Be to, dirbdamas radijuje kartą per mėnesį vieną naktį praleisdavau Gailestingumo šventovėje per naktines adoracijas, o per Gailestingumo savaitę – visas naktis. Taigi, jau buvau prisilietęs prie Šventovės. Tas prisilietimas, priartėjimas, net man nesuprantant, buvo Dievo norėtas.

Šis paskyrimas man – Dievo dovanos ir malonės paliudijimas. Kai jį gavau, truputėlį pakirto kojas, nes nesijaučiau nei vertas, nei užsitarnavęs. Dabar, kai pasižiūriu į Gailestingojo Jėzaus paveikslą, vis pagalvoju, kokia dovana būti čia, kasdien aukoti šv. Mišias šalia tokio stebuklo – paveikslo, prie kurio pasimelsti žmonės plūsta iš viso pasaulio.

Dažnai šventovėje kabinate padėkos ženklus – votus, jų čia nuolat daugėja. Kokia jų reikšmė, kodėl svarbu tokiu būdu dėkoti Dievui?

Stengiuosi votus kabinti šv. Mišių metu, nes votas yra ženklas, kuris liudija, kad Dievas tikrai yra su mumis ir Jis veikia. Šiuo metu, kai pasaulis yra suspaudime dėl pandemijos, kai baimės bando įsiveržti į širdis, labai svarbu išgirsti – „Dievas yra čia, Jis mūsų nepalieka“. Kiekvienas votas yra padrąsinimas ir paliudijimas, kad Dievas tikrai veikia.

Dėkingumas už tai, ką gauname, turi būti išreikštas. Per dėkingumą ir liudijimą stiprėja mūsų tikėjimas. Taip, svarbu savo širdyje atsigręžti į Dievą ir tarti Jam „ačiū“, bet kad tai taptų dar ir liudijimu kitiems apie mylintį Dievą, kuris veikia ir kuris yra čia, kabinami votai. Ir žmonės, kad padėkotų už gautas dovanas, atvyksta iš viso pasaulio. Štai neseniai mama su dukra čia atkeliavo iš Amerikos vien tik tam, kad pakabintų Šventovėje padėkos votą.

Džiaugiuosi, kad Dievas davė man malonę ir galimybę dalyvauti šiame dėkingumo liudijime. Stebuklai vyksta nuolatos, reikia mokėti juos pastebėti ir už juos dėkoti.

Papasakokite apie savo kasdienybę pandemijos metu.

Pas mus, Gailestingumo šventovėje, toliau vyksta šv. Mišios ir jų transliacijos, tačiau dabar žiūrėti Mišių transliacijos prisijungia kokie 500–600 IP adresų, sekmadieniais net per 1000, o juk per vieną prisijungimo adresą transliaciją stebi bent po 2–3 žmones. Džiugu, kad daugybė žmonių transliacijos pagalba dalyvauja adoracijoje. Jei anksčiau prisijungusių būdavo 20–30, tai dabar vienu metu, net ir naktį, adoraciją stebi 200–300 žmonių.

Žmonės, būdami karantine, trokšta ir nori dalyvauti šv. Mišiose. Dėl to kiekvienam pamokslui ruošiuosi kaip sekmadienį, tai atima žymiai daugiau laiko ir pastangų. Šiuo metu Lietuvoje ir pasaulyje nemaža pesimistiškumo, tad ir per pačius pamokslus suprantu, kad turiu ne tuščiai guosti, bet kreipti žmones į Dievą ir padėti jiems patirti Viešpaties artumą. Be to, dalis veiklos, pavyzdžiui, bendruomenės grupelių susitikimai, persikėlė į internetinę erdvę.

Ar gali būti, kad pandemijos, karantino laikas tam tikra prasme mums yra ne tik iššūkis, bet ir dovana?

Šis laikas ir liga savaime nėra dovana, bet gali tapti dovana, jei per tai leisiu veikti Dievui. Labai gaila ir skaudu dėl šios pandemijos, tačiau tikiu, kad daugeliui žmonių durys, padedančios išeiti iš savo skausmo, bus Dievo pažinimas, santykio atkūrimas ir bendrystė su Juo, šeimos maldos atradimas.

Dabarties patirtis panaši į Didžiojo penktadienio išgyvenimą: „O Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Jausminė patirtis daugeliui žmonių sako, kad Dievas apleido. Kyla klausimas: „Jeigu Dievas yra, kodėl Jis tai leidžia?“ Žvelgdami į Jėzų ant kryžiaus matome tą patyriminį apleidimą, bet Jo tikėjimas, Jo artumas su Dievu yra toks stiprus, kad jausminė patirtis šiuo atveju nėra pirmoje vietoje. Jėzus ją išsako, tuo parodydamas, kad patyrimine prasme Jis pasiekė giliausias bedugnes, bet kartu parodo, kad ir tose bedugnėse Dievas nėra pasitraukęs. Kodėl Dievo nematau ir nejaučiu šiuo metu? Todėl, kad Jis yra ypatingai arti manęs. Kaip negaliu savęs matyti pats, nepažiūrėdamas į veidrodį, taip ir Dievo negaliu pamatyti, nes Jis yra taip arti, kaip iki šiol nesu Jo patyręs.

Šitoje situacijoje, manau, daugeliui žmonių tenka pripažinti savo silpnumą, savo ribotumą, savo pamato, ant kurio viską statė ir jautėsi garantuoti, nepatikimumą ir tada ieškoti to, kas yra patikima. Iš naujo pradėti statyti arba perstatyti, sutvirtinti. Labai džiugu, kad nors ir anksčiau buvo besimeldžiančių už gyvuosius, žmonės per šį laiką supranta, kad maldos reikia ne tik mirusiesiems, ir meldžiasi už savo artimuosius, už gydytojus, už politikus, vyriausybę, mokslininkus, dvasininkus, už tuos, kurie ieško, kovoja… Tokia malda labai stipriai vienija. Džiaugiuosi, kad žmonės neužsisklendžia vien savo rūpesčiuose ir sunkumuose, bet suvokia, kad be maldos ir tie, kurie sprendžia, ir tie, kurie kovoja, šio sunkaus laiko neatlaikys. Kai meldžiuosi, patiriu, kad einu ir kovoju prieš pandemiją kartu su tais, kurie yra priešakinėse linijose.

O kas Jums pačiam teikia stiprybės, kai būna nelengva, o ir kitus reikia palaikyti, įpūsti vilties žarijas?

Mano kunigystės kelionė dar nėra labai ilga – šiemet per šv. Velykas su kursu šventėme dvyliktąsias metines, bet išbandymų jau būta nemaža. Jeigu ne Kristus, nebūčiau nei tuo, kuo esu, nei ten, kur esu. Jis tikrai yra mano atrama. Kai jau, rodos, esu visiškai išsunktas ir nebeturiu nei jėgų, nei noro ką nors daryti, prie bendrų maldų pridedu atodūsį: „Viešpatie, juk dėl Tavęs darau visa, juk Tau viso to reikia.“ Ir Dievas tikrai neapleidžia, tą itin patiriu savo silpnume. Stiprybės teikia bendrystė su Kristumi ir, be abejo, asmeninė malda. Be to, svarbus ir žmonių palaikymas, bendruomenė – jų pagalba, savanorystė rodo, kad tikėjimas yra gyvas.

Kalbino Faustina Andrulytė SF
Straipsnis iliustruotas nuotraukomis iš kun. Povilo Narijausko asmeninio archyvo

Straipsnis publikuotas žurnale „Kelionė“ 2020 m. Nr. II

3 Comments