Siūlome Dominykos Marijos Navickaitės parengtą ciklą, kuriame svarstomas klausimas, koks vaidmuo tenka medijoms visuomenėje? Grįžti prie šio klausimo labai svarbu, nes šiandien tenka vis labiau sudėtingu tampantis uždavinys: kaip atrasti nešališką ir atsakingą informacijos filtrą, kuris nepažeistų žodžio laisvės, tačiau galėtų užkirsti kelia melagienos nuodams? Jei norime patys sau atsakyti – kaip šiandien turime kovoti už žodžio laisvę? – pirmiausia turime įdėmiai svarstyti, kiek teisėti lūkesčiai, kad žiniasklaida paprasčiausiai tėra nešališkas tarpininkas tarp mūsų ir pasaulio?

Medijų vaidmuo visuomenėje: veidrodis, kulka ar rėmai?

Žymus medijų teoretikas Denis McQuailas  yra atkreipęs dėmesį, kad medijų vaidmens ir poveikio visuomenei analizė turi savo natūralią istoriją, kurią turėtume suprasti ne tiek kaip linijinį progresą, kaupiamąjį procesą, bet kaip skirtingų požiūrių kaitą.

Medijų vaidmens ir poveikio visuomenei analizė turi savo natūralią istoriją, kurią turėtume suprasti ne tiek kaip linijinį progresą, kaupiamąjį procesą, bet kaip skirtingų požiūrių kaitą.

Žurnalistika gimė kaip būdas gauti informacijos apie įvykius, kurių tiesioginiais liudininkais negalime būti. Kūrybingi žmonės vykdavo į potvynio ar kito kurio nors svarbaus įvykio vietą ir užrašydavo tai, ką matė savo akimis, ką išgirdo iš patikimų liudininkų.  Tokie tarpininkai išlaisvino nuo gandų įtakos, leido gerokai pagausinti žinias.

Laikraščių, žurnalų, kur žurnalistai skelbė savo informaciją, atsiradimas gerokai praplėtė skaitytojų akiratį ir, kaip teigia tyrinėtojai, labai prisidėjo prie to, kad vis daugiau žmonių siekė išmokti skaityti ir pradėjo labiau domėtis bendrais reikalais.

Kita vertus, pakankamai greitai visi įsitikino, kad laikraščiai gali būti ne tik svarbi informacijos priemonė, bet ir galingas ginklas, veikiantis žmonių nuostatas.

Unsplash nuotrauka, Alex Motoc

Jau XIX amžiuje prasidėjo tyrimai, kurie analizavo komunikacijos priemonių įtaką minios elgesiui. 

Vystantis technologijoms ir prasidėjus Pasauliniam karui ypač padaugėjo svarstymų, kaip žiniasklaidos priemonės gali mobilizuoti žmones bei paveikti jų nuostatas. Visos svarbiausios Pasaulinio karo dalyvės aktyviai naudojosi propagandinėmis priemonėmis ir tai tik sustiprino tezę, kad masinės komunikacijos priemonės yra vienas veiksmingiausių modernių ginklų.

Stebuklingos kulkos teorija

Nors, kaip atkreipia dėmesį MacQuilas „medijų visagalybės“ tezė nebuvo pagrįsta moksliniais tyrimais, tačiau ji rėmėsi laikraščių bei naujųjų medijų, tokių, kaip radijas ir kino filmai, populiarėjimu. Tai paskatino susiformuoti požiūrį, kuris dažnai vadinamas  „stebuklingos kulkos teorija“. Šio požiūrio atstovai buvo įsitikinę, kad masinės komunikacijos priemonių pranešimai veikia kaip stebuklingos kulkos, įsiskverbiančios į žmonių protus ir akimirksniu sukuriančios asociacijas tarp stiprių emocijų ir tam tikrų sąvokų. 

masinės komunikacijos priemonių pranešimai veikia kaip stebuklingos kulkos, įsiskverbiančios į žmonių protus ir akimirksniu sukuriančios asociacijas tarp stiprių emocijų ir tam tikrų sąvokų

XX a. antrajame ar trečiajame dešimtmetyje sąvoka „propaganda“ neturėjo neigiamos konotacijos, o propagandistai vaidino vis svarbesnį vaidmenį galingiausių valstybių politiniame gyvenime ir būtent jie aktyviausiai propagavo poziciją, kad rūpestingai kontroliuodami „stebuklingas kulkas“ galime net ir bailius ar pasyvius piliečius paversti savosios valstybės patriotais.

„Stebuklingos kulkos“ teorijų populiarumas gali būti siejamas su biheviorizmo „aukso amžiumi“ psichologijoje ir socialiniuose moksluose. Pasak bihevioristų, žmonių elgesį galima kontroliuoti per deramai parinktus išorinius dirgiklius. Žmonės bejėgiai pasipriešinti manipuliacijai. Nesvarbu, koks jų socialinis statusas, ir koks išsilavinimas, stebuklingos propagandos kulkos pramuša jų apsaugą ir keičia mintis bei veiksmus. Žmonės neturi galimybės pasirinkti ir kritikuoti pranešimų. Pastarieji įsiskverbia į jų pasąmonę, transformuoja mintis ir jausmus. 

Nuosaikus medijų poveikis

Kai JAV buvo pradėti empiriniai medijų poveikio tyrimai, tikėtasi, kad jie patvirtins „auksinių kulkų“ teoriją. Tačiau tyrimai medijų „visagalybės“ neužčiuopė ir teko konstatuoti, kad medijų vaidmuo yra kur kas nuosaikesnis.  Medijų visagalybės sampratą pakeitė riboto, nuosaikaus poveikio samprata. Pasak jos, žiniasklaida yra „veidrodis“, kurio atvaizdas galbūt nėra malonus, kuris skatina reaguoti. Tačiau „veidrodis“ tegali būti motyvas, pretekstas, bet ne svarbiausia priežastimi elgtis vienu ar kitu būdu.

Tyrimai medijų „visagalybės“ neužčiuopė ir teko konstatuoti, kad medijų vaidmuo yra kur kas nuosaikesnis.
Medijų visagalybės sampratą pakeitė riboto, nuosaikaus poveikio samprata.

Niekas negalėjo ir nesiekė paneigti, kad masinės komunikacijos priemonės turi poveikį, tačiau buvo ginčijama, jog galima šias priemones nėra esminis žmonių elgesio motyvas, jos pačios veikia tik įvairių veiksnių tinkle. Kitaip sakant, analizuodami medijų įtaką, turime nepamiršti, kad jos pačios yra veikiamos socialinių struktūrų, santykių, konteksto, veikia konkrečių lūkesčių rėmuose. Pasak „nuosaikumo“ teorijos, medijos ne tiek sukuria žmogaus elgesio motyvų, kiek juos artikuliuoja, veikiau tarpininkauja, perduoda, nei kuria impulsus.

Pačios medijos yra veikiamos socialinių struktūrų, santykių, konteksto, veikia konkrečių lūkesčių rėmuose. 

Panašią išvadą XX a. šeštajame dešimtmetyje padarė ir sociologas Paulas Lazarsfeldas, kuris pripažino, kad masinės komunikacijos priemonės tėra vienu iš veiksnių, kuris veikia šiuolaikinę visuomenę. Ne pats svarbiausias, tačiau veikiantis kaip reikšmingas katalizatorius, galintis gerokai sustiprinti kitus veiksnius. Taip pat Lazarsfeldas suformulavo idėją, kad masinės komunikacijos priemonės visuomenę veikia per dvi pakopas ar srautus. Žiniasklaida pirmiausia pasiekia aktyviausius piliečius, nuomonių lyderius, t. y. aktyvią ir kūrybingą mažumą, kuri vėliau paskleidžia informaciją visai visuomenei, t. y. pasyvesniems piliečiams.

Unsplash nuotrauka, Julius Drost

Šaltojo karo laikotarpis vėl sustiprino propagandinės priešstatos tarp dviejų politinių blokų svarbą. Taip pat vystėsi naujos masinės komunikacijos priemonės ir visa tai, McQuailo teigimu, keitė požiūrį į masinės komunikacijos vaidmenį visuomenėje.

Nors buvo atsižvelgiama į anksčiau atliktus empirinius tyrimus, tačiau buvo vykdomi ir nauji, kiek keičiant tyrimų kryptį. Vis labiau įsisąmoninta, kad tyrimuose turime ne bandyti atrasti staigų masinės komunikacijos priemonių kanalais skleidžiamos informacijos poveikį, bet veikiau analizuoti ilgalaikius padarinius, taip pat tirti, kaip komunikacijos priemonių techninis progresas keičia žmonių santykį su pasauliu ir pačiais savimi.

Įtarpintas pasaulis

XX a. antroje pusėje buvo konstatuota, kad masinės komunikacijos priemonės ne tik nėra mažai reikšminga šiuolaikinio pasaulio dekoracija, bet veikiau tas įtarpinimas, kuriame mums atsiskleidžia pasaulis. Panašiai, kaip Apšvietos epochoje Imannuelis Kantas tvirtino, kad žmogus gali suvokti pasaulį tik laike ir erdvėje, taip XX a. pabaigos medijų teoretikai tvirtino, kad mes gyvename medializuotame, įtarpintame pasaulyje.

Masinės komunikacijos priemonės ne tik nėra mažai reikšminga šiuolaikinio pasaulio dekoracija, bet veikiau tas įtarpinimas, kuriame mums atsiskleidžia pasaulis.

Pasak vokiečių teoretiko Norberto Bolzo, svarbiausia šiuolaikinio pasaulio problema yra dėmesio vadyba nuolatinėje informacijos tėkmėje. Įvairaus tipo medijos šiandien yra alternatyvų neturintis būdas struktūruoti ir, bent kažkiek, išlaikyti savastį.

Įvairaus tipo medijos šiandien yra alternatyvų neturintis būdas struktūruoti ir, bent kažkiek, išlaikyti savastį.

Įrėminimo teorija

XX a. buvo išplėtotos įvairios medijų vaidmens teorijos, pradedant nuo dienotvarkės nustatymo teorijos, kuri tvirtina, kad žiniasklaida neprimeta žmonėms mąstymo turinio, bet skatina mąstyti apie vienus klausimus, ignoruojant kitus, baigiant postmoderniomis teorijomis, kad apskritai anapus medijų įvaizdžių nėra jokios objektyvios teorijos (pavyzdžiui, Baudrillardo „simuliakrų“ samprata.) Savotišku „aukso viduriu“ galima vadinti „įrėminimo“ [framing] teoriją. Ji susiformuoja, kūrybiškai įliejant į medijų tyrimus kitų socialinių teorijų įžvalgas, ir išlieka atvira įvairioms interpretacijoms.

Unsplash nuotrauka, Adeolu Eletu

Žiniasklaidos kaip rėmų samprata leidžia išvengti „stebuklingos kulkos“ ir „veidrodžio“ kraštutinumų. Tuo pačiu būtina permąstyti ir žiniasklaidos objektyvumo bei šališkumo (iškreiptumo, melo sinonimo) dichotomiją. Tačiau prieš  pristatant „įrėminimą“, svarbu susipažinti su sociologo Erwingo Goffmano išplėtotą sociologinę rėmų analizę, nes būtent ją galima vadinti atramos tašku į praktiškai visus socialinius mokslus pasklidusioms „įrėminimo“ sampratoms.

(Laukite tęsinio)

One Comment

  1. Pingback: Medijų vaidmuo visuomenėje. Rėmai kaip tikrovės gramatika: Goffmanas (II dalis) – 8 diena

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *