1936 m. sausio 21 d. pirmasis Jorko kunigaikščio, būsimo karaliaus Jurgio V, sūnus Edvardas buvo paskelbtas Jungtinės Karalystės karaliumi. Tai, kad to dera tikėtis, buvo aišku nuo tos akimirkos, kai karaliumi tapo Jurgis V, kuris valdė dvidešimt šešeris metus. Jo pirmagimis privalėjo ruoštis monarcho pareigomis.
Edvardas viskuo labai skyrėsi nuo savo griežto ir kartu labai patikimo tėvo karaliaus. Jaunuolis kur kas lengviau atrasdavo bendrą kalbą su įvairiais žmonėmis, nebuvo įsitvėręs į protokolo taisykles. Galima drąsiai teigti, kad Edvardas buvo gerokai populiaresnis už Jurgį. Jį gerbė net ir darbininkų klasė, nes jis neretai apsilankydavo jų gyvenamuose rajonuose, išsakė atjautą dėl bendarbystės ir skurdžios buities.
Visai kitaip būsimą paveldėtoją vertino politinis elitas. Tuo labiau, kad Edvardas nevengė trumpalaikių romanų, alkoholio ir šokių. Pats karalius Jurgis V savo aplinkai sake, jog bijo pagalvoti, kokis karalius bus Edvardas, ir davė suprasti, kad jis kur kas labiau pasitiki antruoju sūnumi – Albertu. Beje, ir pats Edvardas nesiveržė būti karaliumi. Jam tai atrodė nuobodus ir varginantis užsiėmimas. Jam kur kas labiau patiko bendrauti su tokiais kontroversiškais veikėjais, kaip Fašistų judėjimo Didžiojoje Britanijoje lyderiu Osvaldu Mozliu.
Visgi didžiausias susikirtimas tarp politinio elito ir Edvardo buvo pastarojo noras vesti jau du kartu išsiskyrusią amerikietę Valis Simpson.
Iki pat 1936 m. gruodžio absoliuti dauguma britų nė nenutuokė, jog monarchija yra patekusi į gilią krizę. Ramiai ruoštasi Edvardo karūnacijai. Tiesa, premjeras Stenslis Boldvinas vis dažniau susikirsdavo su Edvardu ir įtampa tik augo. Lapkritį įvyko lemtingas abiejų vyrų susitikimas, kurio pagrindinė tema -a r karalius gali vesti Simpson? Premjeras oficialiai informavo, jog karalisu vedybos su išsiskyrusia moterimi negalimos. Tada karalius paskelbė, jog veikiau atsisakys sosto, nei mylimosios.
Dar po kelių dienų žibalo į ugnį įpylė pats Edvardas, kuris, lankydamasis Velse ir bendraudamas su bedarbiais, pareiškė, kad Vyriausybė turi kažką daryti ir veikti veiksmingiau. Premjeras tai įvertino, kaip precedento neturinčia kritika. Įsijungė Anglijos Bažnyčia ir vyskupas Alfredas Blantas. Savo protestą išsakė Parlamento nariai, pasirodė kritiškos reakcijos iš Sandraugos valstybių. Tačiau buvo ir nemažai žmonių, kurie stojo karaliaus pusėn. Beje, pati Simpson siūlė nutraukti santykius ir sutiko leisti savo mylimajam būti monarchu. Tačiau, panašu, kad pats Edvardas menkai norėjo karaliauti. Kaip teigia istorikai, dėl Edvardo sprendimo labiausiai graužėsi ne jis, bet brolis Albertas, kuris visai nenorėjo tapti monarchu.
Edvardas VIII karaliaus soste išbuvo tris šimtus dvidešimt penkias dienas, taip ir nesulaukė oficialios karūnacijos. Apie savo sprendimą atsistatydinti jis paskelbė per radiją. Jis išlaikė Vindsoro kunigaikščio titulą, bet buvo priverstas išvažiuoti į Prancūziją.
Iki šiol Edvardas vertinamas nevienareikšmiškai. Jis buvo populiarus, nes mokėjo betarpiškai bendrauti. Daug ką žavėjo tai, kad jis pasirinko meilę, o ne sostą. Kita vertus, karališkoji šeima jį laikė išdaviku. Taip pat, jau gerokai vėliau, buvo paviešinti dokumentai apie Edvardo simpatijas Hitleriui ir idėją, kad Vokietija ir Didžioji Britanija kartu perimtų dominavimą pasaulyje.
