1783 m. birželio 24 d. Karakase gimė Simonas Chose Antonijus de la Santisima Trinidadas Bolivaras Palasijosas. Jis buvo jauniausias turtingoje kreolų, išeivių iš baskų krašto, šeimoje. Tuo metu Karakasas buvo svarbiausias Ispanijos kolonijos Venesuelos, mokančios didelius mokesčius savo metropolijai, miestas.

Sunku buvo net įsivaizduoti, kad  pasakiškai turtingoje šeimoje Pietų Amerikoje, kurios didžiąją dalį turtų sukrovė vergų darbas, gali išaugti vienas žymiausių visų laikų revoliucionierius ir karvedys, kurį laiką vadovavęs didesnei teritorijai nei visos Jungtinės Valstijos. Beje, simboliška, kad Simonas Bolivaras gimė, baigiantis JAV Nepriklausomybės karui, o po kurio laiko prasidėjo Didžioji Prancūzijos revoliucija. Tad galima sakyti, kad XVIII a. pabaiga – XIX a. pradžia buvo  ryškių revoliucionierių laikas.

Turtingas vergvaldys

Simono Bolivaro tėvas mirė, kai berniukui tebuvo treji. Tiesą sakant, tik tada šeima pradėjo suprasti, kokius turtus valdo.  Kakavos plantacija, daugiau nei tūkstantis vergų, cukraus fabrikai, rūdos kasyklos, tikras dvaras Karakase ir keli prabangūs namai kitose Venesuelos vietose ir t.t. Tiesa, turtai negali garantuoti laimės ir neretai tampa net kliūtimi santykiams šeimoje.  Kaip teigė pats Simonas Bolivaras, tikrąja savo mama ir artimiausiu žmogumi jis visą gyvenimą laikė juodaode verge, kuri buvo jo žindyvė, o vėliau auklė ir mokytoja. Ji mokė berniuką iki vienuolikos metų, o paskui jo auklėtoju tapo Simonas Rodrigesas, didelis Žano Žako Ruso pedagogikos gerbėjas, kuris šios pedagogikos idėjas taikė Simono auklėjimui.

1799 m. jaunuolis Simonas Bolivaras buvo išsiųstas tęsti mokslus į Europą, Madridą. Jo giminaičiai buvo artimi Ispanijos karaliaus dvarui ir, kaip teigiama, jaunuolis Simonas žaidė kamuoliu su donu Ferdinandu, būsimu Ispanijos karaliumi ir būsimu aršiu savo priešu.

Kurį laiką praleido porevoliucinėje Prancūzijoje. Paskui vėl grįžo į Ispaniją, čia vedė ir su žmona grįžo į Karakasą, Deja, Pietų Amerikos klimatas buvo nepalankus žmonai, ji susirgo karštlige ir netrukus mirė. Tapęs našliu devyniolikos, Bolivaras daugiau niekada nevedė, nors turėjo ne vieną aistringą romaną.

Po keletos metų Simonas vėl susiruošė į Europą, daugiausia laiko praleido Prancūzijoje, kur klausėsi Apšvietos filosofų paskaitų. Kaip tik tuo metu Napoleonas Bonapartas pasiskelbė imperatoriumi. Tai sukrėtė jaunuolį iš Karakaso. Ji rašė laike bičiuliams, kad gerbia Napoleoną už tai, kad šis talentingas karvedys, bet negali susitaikyti su tuo, kad jam rūpi tik garbė ir valdžia.

Kovotojas už Nepriklausomybę

Europoje siautėjo Napoleonas. Jis susodino savo giminaičius į svarbiausių monarchijų sostus. Ispanijos karaliumi buvo paskelbtas Juozapas Bonapartas, tačiau ispanai priešinosi tokiems planams. Prasidėjo tikras pilietinis karas tarp buvusio Ispanijos karaliaus rėmėjų ir Napoleono statytinio Juozapo. Pietų Amerikos kolonijų gyventojai negalėjo apsispręsti, kurią pusę Ispanijoje palaikyti.

Galiausiai buvo nuspręsta pasinaudoti situacija ir pasekti JAV patirtimi. 1810 m.

Karakase buvo sukurta Patriotinė chunta, prie kurios prisijungė Simonas Bolivaras ir jo brolis Chuanas. Patriotinė chunta sumažino mokesčius, paskelbė tarptautinės prekybos laisvę ir uždraudė vergų prekybą. Simonas buvo pasiųstas, kaip pasiuntinys, į Londoną, o jo brolis į JAV. Misija nepavyko. Brolis žuvo laivo katastrofoje, o Simonas Londone pajuto daugiau nuoskaudų dėl JAV netekimo, nei noro „pakiaulinti“ Ispanijai.

Grįžęs į Tėvynę, Simonas  karštai agitavo bendražygius nedelsti ir 1811 m. liepos 5 d. buvo paskelbta Venesuelos nepriklausomybė. 1812 m. kovo 26 d., per Didįjį ketvirtadienį,, kai dauguma Venesuelos gyventojų buvo bažnyčiose, Karakase įvyko baisus žemės drebėjimas, Tūkstančiai gyventojų atsidūrė po griuvėsiais. Dar baisiau, jog pasklido gandas, kad Dievas taip baudžia už Jo pateptojo monarcho, Ispanijos karaliaus, išdavystę. Chuntai teliko įvesti tvarką diktatoriškais metodais ir naujuoju Venesuelos diktatoriumi buvo paskelbtas Pranciškus de Miranda, o jo „dešiniąja ranka“ tapo Simonas Bolivaras.

Tačiau labai greitai pirmoji Venesuelos respublika žlugo, o Miranda buvo įkalintas. Bolivarui pavyko pabėgti ir viena iš versijų, kad Bolivaras paaukojo Mirandą.

Antroji Venesuelos respublika

Simonas Bolivaras pasitraukė iš Venesuelos, bet ne iš kovos už savo Tėvynės nepriklausomybę. Jis persikėlė į  Kartacheną, tuometinėje Naujojoje Granadoje. Būtent čia Bolivaras paskelbė pirmąjį savo politinį dokumentą – Manifestą iš Kartachenos. Jis čia paskelbė, kodėl viskas įvyko būtent taip ir kądaryti toliau. Bolivaras ragino susitelkti bendrai kovai prieš Ispaniją.

Netrukus Bolivaras su nedidele grupe bendražygių pradėjo partizaninį karą Naujojoje Granadoje. Labiausiai pagarsėjo, kai su savo kariais persikėlė per Andų kalnus ir netikėtai užsipuolė ispanų kariuomenę. Už tai jis pelnė Naujosios Granados valdžios pagarbą, taip pat jam buvo padėta surinkti kariuomenę grįžimui į Venesuelą.

Kariauti jam sekėsi sėkmingai ir jis užėmė Karakasą. Galiausiai jam priklausė visi Venesuelos vakarai. Jis tapo tikrai Venesuelos legenda. Įalies rytus kontroliavo Satjago Marinjo, kuris taip pat atėjo į valdžią kartu su partizaniniu judėjimu. Bolivaras vkietė vienytis, tačiau Marinjo atsisakė ir, deja, antroji Venesuelos respublika buvo trumpalaikė, nes netrukus prieš Bolivarą buvo sutelkta kariuomenė, kuriai vadovavo Chosė Tomas Bovesas

Taip pat situacija pasikeitė ir pačioje Ispanijoje. Po Napoleono sutriuškinimo karaliumi tapo Ferdinandas VII. Jis pasiuntė generfolą Pablo Moriljo nuraminti kolonijas ir Bolivaras dar kartą buvo priverstas pasitraukti iš Venesuelos.

Biografų tvirtinimu, jis buvo visai sugniuždytas ir kartojo, kad istorija žino tris kvailiu: Jėzų, Don Kichotą ir Bolivarą.

Pergalingas sugrįžimas

Nežinia, kaip Bolivaro likimas būtų susiklostęs toliau, jei ne Haičio prezidentas Aleksandras Petionas, kuris buvo pirmosios Pietų Amerikos respublikos prezidentas. Jis suteikė Bolivarui visokeriopą paramą, taip pat davė vertingą patarimą – pradžioje išlaisvinti vergus.

1816 m. birželio 2 d. Bolivaras paskelbė apie vergijos panaikinimą ir tuo pat metu paragino visus juos įsijungti į savo kariuomenę. Taip pat jis sukvietė į kariuomenę savanorius, kuriems pažadėjo žemės po pergalės, Taip pat iš Europos tiesiog plūdo savanoriai, nes po Napoleono karų liko daug bedarbių karų.

Bolivaro sugrįžimas buvo labai sėkmingas ir jis paskelbė trečią Venesuelos respubliką. Tačiau tuo neapsiribojo, vėl perėjo Andus ir užėmė Naujosios Granados sostinę Bogotą.

Matydamas tai, kad Bolivaras įgijo didžiulę galią, Ispanijos karalius nusprendė ne kovoti, bet derėtis su Bolvaru ir net pasirašė su juo sutartį. Ji tapo pagrindu Kolumbijos respublikai, į kurią įėjo Naujoji Granada, Venesuela ir Ekvadoras.

Dar po kurio laiko Bolivaras padėjo su ispanais kovoti visoje Pietų Amerikoe teritorijoje. Ypač svarbus buvo Ajakučio mūšis, po kurio buvo išlaisvinta visa Peru.

Neišsipildžiusi svajonė

Bolivaras turėjo svajonę įkurti Pietų Amerikos Valstijas ir parašė jai Konstituciją. Šią valstybę turėjo sudaryti Kolumbija, Peru, Bolivija, La Plata ir Čilė. Naująją valstybę turėjo valdyti prezidentas, kuris renkamas iki gyvos galvos. Šiuo atveju, jis sekė Haičio prezidento pavyzdžiu. Beje, PAV plotu būtų net didesnė, nei JAV.

Bolivaras sušaukė Panamoje kongresą, kuriame turėjo būti patvirtinta PAV ir jos Konstitucija. Tačiau į pasitarimą at važiavo aštuoni žmonės ir net tie nebuvo dideli entuziastai, Taigi idėja žlugo. Bolivarui tai buvo labai stiprus smūgis.

Deja, toliau prasidėjo dar sudėtingesni dalykai. Tiksliau, prasidėjo trintis ir skaidymąsis. 1829 m. Venesuela atsiskyrė nuo Didžiosios Kolumbijos. Bolivaras labai skaudžiai išgyveno ir jo sveikata labai sušlubavo. Jis atsistatydino iš prezidento pareigų ir išvažiavo į Kartacheną.

Mirė  1830 m. gruodžio 17 d. pas bičiulį, kuris jį priglaudė.

Paradoksalus karvedys

Teigiama, kad Bolivaras dalyvavo puspenkto šimto mūšių ir daugumą laimėjo. Kita vertus, dalis tyrinėtojų tvirtina, kad Bolivaro negalima vadinti nei didžiu strategu, nei talentingu karvedžiu. Jis nemokėjo organizuoti savo karių, tačiau visus trūkumus kompensavo atkaklumu, drąsa ir gebėjimu išlikti ramiu net ir sunkiausiose situacijose. Jis įkvėpdavo bendražygius savo pavyzdžiu, nes niekada nepasiduodavo.

Vis dėlto klaidinga būtų manyti, jog Bolivaras buvo didis karvedys. Jo sutriuškintos armijos nebuvo nei labai didelės, nei gerai organizuotos. Pats Bolivaras nebuvo nei talentingas strategas, nei puikus taktikas. (Tai nenuostabu, nes jis neturėjo karinio pasirengimo.) Tačiau visus Bolivaro trūkumus kompensavo jo atkakli, nepalenkiama dvasia kritiškose situacijose. Po kiekvieno pralaimėjimo prieš ispanus, kai kiti norėdavo pasitraukti iš mūšio lauko, Bolivaras iš naujo surinkdavo armiją ir tęsdavo kovą. Na, o ryškiausiai jo ryžtą atskleidė du perėjimai per Andus.

Nenuostabu, kad jis tapo legenda Pietų Amerikoje ir iki šiol išlieka žymiausia istorine figūra. Bolivaro vardas Pietų Amerikoje labai populiarus, Jo garbei net pavadinta Bolivija, o Venesuelos piniginis vienetas – bolivaras. Būtent Bolivaras yra svarbiausias herojus Gabrieliaus Garsijo Markeso knygoje „Generolas savo labirinte“. Galima drąsiai sakyti, kad jis labiau, nei bet kas kitas, pakeitė Pietų Ameriką.

Comments are closed.