Medijų vaidmuo visuomenėje.
Tęsiame Dominykos Marijos Navickaitės parengtą ciklą, kuriame svarstomas klausimas, koks vaidmuo tenka medijoms visuomenėje? Pirmą dalį rasite ŠTAI ČIA.
Antroje dalyje analizuojama socialiniuose moksluose išpopuliarėjusi „rėmų“ sąvoka ir tai, kaip ją suprato vienas įtakingiausių XX a. sociologų Erwingas Goffmanas.
Rėmai kaip tikrovės gramatika: Goffmanas
Socialiniuose moksluose formaliu lūžio tašku, po kurio tapo populiaru kalbėti apie „įrėminimą“ tapo 1974 m. paskelbta fundamentali Kanadoje gimusio sociologo Erwingo Goffmano studija Rėmų analizė [Frame Analysis]. Tiesa, pats Goffmanas rašė, kad „rėmų“ sąvoką perėmė iš psichologo Gregory Batesono, kuris tyrinėjo aukštesniuosius primatus ir jų komunikacijos ypatumus. Tačiau Goffmano darbe Batesono užrašyti teoriniai eskizai virsta plačiu, nuosekliu tyrimu, kuriame, beje, vienas įtakingiausių XX amžiaus sociologų gerokai perkeičia savo ankstesnę poziciją, paprastai įvardijamą kaip socialinio interakcionizmo atmaina.
Jei iki tol svarbiausios Goffmano sociologijos sąvokos buvo „socialinė sąveika“ bei „situacija“, kurios buvo analizuojamos, pasitelkus dramaturginę analizę, t. y. darant prielaidą, kad socialinis pasaulis gali būti analizuojamas iš teatro srities pasitelktomis sąvokomis, tai Rėmų analizėje tvirtinama, kad pati dramaturginė analizė tėra tik viena „rėmų analizės“ versija, tačiau ne vienintelė ir net ne pagrindinė.
Pasak sociologo, socialiniam interakcionizmui būdinga perteklinė socialinės tikrovės psichologizacija, neatsižvelgiant, kad individas ne spontaniškai socialiai konstruoja tikrovę, tačiau visuomet yra tam tikrų struktūrų kurias galima įvardinti, kaip „rėmus“ viduje. Jei socialinėse sąveikose individas, sąmoningai ar nesąmoningai, turėjo strateginę derybų dėl norimos socialinės situacijos interpretacijos tikslą, tai Rėmų analizėje, Goffmano tvirtinimu, pačios socialinės sąveikos įmanomos tik dėl „pirminių rėmų“ struktūros.
Pasak sociologo, socialiniam interakcionizmui būdinga perteklinė socialinės tikrovės psichologizacija, neatsižvelgiant, kad individas ne spontaniškai socialiai konstruoja tikrovę, tačiau visuomet yra tam tikrų struktūrų kurias galima įvardinti, kaip „rėmus“ viduje.
Rėmų analizės pradžioje Goffman’as pateikia, regis, paprastą rėmų apibrėžimą – tai supratimo struktūra, kuri sukuria formalų situacijos įvardijimą. Rėmai, skirtingai nuo socialinių situacijų, nėra kuriami, bet veikiau atpažįstami. Tiesa, kaip pabrėžia sociologas, svarbu tai, kad rėmai niekada negali būti visiškai įsisąmoninti ir išanalizuoti, nes tai būtų įmanoma tik tuo atveju, jei socialinis veikėjas būtų ne rėmų viduje, bet išorėje, kaip socialinio pasaulio stebėtojas. Tačiau, Goffmano teigimu, nėra jokios galimybės ištrūkti iš rėmų veikimo, individas visuomet yra veikėjas.
Rėmai, skirtingai nuo socialinių situacijų, nėra kuriami, bet veikiau atpažįstami.
Kita vertus, būtų klaidinga pernelyg objektyvizuoti rėmus, kaip visiškai nuo socialinių veikėjų nepriklausomą struktūrą. Tiksliausia būtų pirminius rėmus lyginti su tam tikra pasaulio gramatika, kuri nesąlygojo socialinių veiksmų turinio, tačiau yra mūsų visų socialinių reakcijų ir suvokimo atrama. Rėmai dalyvauja bet kuriame suvokime ar veiksme. Pamatinis jų skirstymas: gamtiniai arba socialiniai. Gamtiniai rėmai nusako reiškinius, kaip neturinčius kokios nors intencijos ir nevaldomus, kai vyrauja determinizmas ir neapibrėžtumas. Socialiniai rėmai savo ruožtu jau visuomet turi tam tikras, juose naudojančių veikėjų jiems suteikiamas interpretacijas.
Ši perskyra labai svarbi, nes kartu leidžia išvengti tiek natūralizmo (gamtos ir socialinio pasaulio sutapatinimo), tiek socialinio konstruktyvizmo (kai visas pasaulis vaizduojamas tik kaip veikėjų vaizdinių padarinys).
Goffmano teorija leidžia konstatuoti, kad mūsų lūkesčiai ir interpretacijos yra priklausomi nuo ankstesnių lūkesčių ir interpretacijų, tiek socialiniame pažinime, tiek veikime individai yra konservatyvūs šia prasme, kad yra linkę išsaugoti turimas interpretacines schemas, sunkiai jas keičia.
Rėmų analizėje Goffmanas kruopščiai atskleidė, kad rėmai yra net labiau veikiami mūsų emocijų, nei racionalių sprendimų. Taip pat Goffmano analizėje svarbus vaidmuo tenka perskyrai tarp „perjungimo“ ir „klastojimo“ „Perjungimas“ yra vienas iš svarbiausių socialinės veiklos atributų, nes mes nuolat renkamės rėmus, pereiname iš vieno rėmo į kitą, tarsi perjungiame televizoriaus kanalus
Visgi Goffmaną net labiau domino „klaidos“ galimybė. Jis skyrė naivuolius bei sukčius, priklausomai nuo to, ar „klastojimas“ buvo geranoriškas ar piktybinis. Galima dėl socialinių įgūdžių stokos „nepataikyti į taktą“, galima geranoriškai gudrauti, pavyzdžiui, blefuoti kortų žaidime. Tai iškrenta iš racionalios logikos, bet nesabotuoja pačios socialinės sąveikos. Piktybinis klastojimas – tai sukčiavimas, melas, socialinių normų sulaužymas.
Rėmų analizėje Goffmanas labai išsamiai aprašinėja įvairiausias rėmų apraiškas, tuo pabrėždamas, kad, net ir permąstęs savo ankstesnę poziciją, jis išlieka aprašomosios, o ne normatyvios socialinės teorijos šalininkas. Jo tikslas nėra nurodyti, kaip individai turi veikti, kaip turi būti organizuojama rėmų struktūra, tačiau išsamiai aprašyti įvairiausias situacijas ir taip, kaip jose aktualizuojami socialiniai rėmai, kaip organizuojama mūsų kasdienė patirtis.
Būtų klaidinga Goffmano darbus skaityti, kaip radikalią vyraujančių socialinių praktikų kritiką. „Įrėminimas“, kaip jau pabrėžėme, nėra „klastojimas“ ar savosios galios įtvirtinimas, nors galimi atskiri atvejai, kai įjungiami ir šie elementai. Kita vertus, rėmų analizė, nors niekada negali būti išbaigta, viską apimanti, iki galo racionali, nors, Goffmano požiūriu, beprasmiška kalbėti apie normatyvią veiksmo teoriją, tačiau socialinės tikrovės mechanizmo ir jį sudarančių elementų suvokimas leidžia mums veikti kūrybiškiau, taip pat padeda įsisąmoninti ir įvairiapusiškiau analizuoti socialinius reiškinius, kurie gali būti profiliuojami, „perjungiant kanalus“ ir kaitaliojant „raktus“.
„Įrėminimas“, kaip jau pabrėžėme, nėra „klastojimas“ ar savosios galios įtvirtinimas, nors galimi atskiri atvejai, kai įjungiami ir šie elementai
