Kodėl paaugliai sunkiai priima tėvų netobulumą? Kaip susitarti ir nuraminti paauglį, jeigu apkabinimai arba pavaišinimai kažkuo skaniu jau nepadeda? Kai žaislus ir meilumą keičia tatuiruotės, mėlyni plaukai ir atžagarumas. Kaip išgyventi sudėtingą, dažnai maištingą paauglystės periodą, kad tėvai ir vaikai nesugadintų tarpusavio santykių?

Atjaunėjusi paauglystė

Šiandien paauglystė stipriai „pajaunėjusi“ tiek fiziologiškai, tiek psichologiškai – ji prasideda 9–10 ar vėliausiai 11-ais gyvenimo metais. Kodėl šis etapas kelia tiek rūpesčių? Visų pirma todėl, kad tada vaiko gyvenime vienu metu vyksta daugybė skirtingų procesų ir – skirtingais lygmenimis: fiziologinių, psichologinių, socialinių. Kūne vyksta daugybė pakitimų, kurie sukelia ne visada malonius pojūčius: gali pablogėti savijauta, susilpnėti imunitetas, kisti hormonų pusiausvyra, vidiniai organai patiria įtampa dėl sparčiai augančio kūno. Šie nemalonūs pojūčiai skatina ar spartina ir psichologines problemas.

O kur dar neurofiziologija – smegenyse taip pat vyksta pakankamai rimti pokyčiai, formuojasi naujos jungtys, aktyvuojasi arba nyksta kitos. Paprastai tariant, įsivaizduokite, kad paauglystėje smegenyse įvyksta savotiškas perkrovimas – jos, tarsi koks lego statinys, išardomos, tačiau nėra iš karto surenkamos naujai. Šiuo metu vaikui tampa sunku kritiškai vertinti ar numatyti savo elgesio pasekmes – būtent už prognozavimą, kryptingumą, tikslingumą atsakingos smegenų sritys vystosi lėčiausiai ir sudėtingiausiai.

Nuo mikropasaulio į makropasaulį

Kalbant apie socialinį gyvenimą, šiuo metu paauglys nugara atsisuka į savo mikropasaulį (t. y. šeimą) ir veidu – į didįjį pasaulį, sociumą. Svarbiausi jo gyvenimo įvykiai pradeda suktis apie bendraamžius. Tai, kas dabar paauglį domina labiausiai – tai santykiai su panašiais į save, aptarimai, kas su kuo draugauja, kas kam patinka, kas ką „pakišo“ arba padėjo išsisukti. Šio amžiaus laikotarpio užduotis – įsisavinti sudėtingus socialinius ryšius, praktiškai pažinti tokius reiškinius kaip grupinė hierarchija, grupės spaudimas, individo vieta kolektyve.

Paaugliui pasaulis atrodo ir yra labai sudėtingas – nes jam reikia tapti jo dalimi.

Paaugliui pasaulis atrodo ir yra labai sudėtingas – nes jam reikia tapti jo dalimi. Gerai, jei paaugliui tai pavyksta nesunkiai. Kai kurie tėvai labai džiaugiasi, kad jų paauglys „nesitrainioja“ su bendraamžiais, sėdi namie ir skaito knygutes. Tačiau psichologai ir psichiatrai atkreipia dėmesį, jog tai gali būti vaiko socializacijos problemų ženklas.

Identiteto krizė

Dar kitaip paauglystę galima vadinti identiteto krize, kada bandoma suprasti, kas aš esu, kokie mano poreikiai, mano ribos, norai ir vertybės. Tam, kad paauglys tai suprastų, jis turi atsiskirti nuo tėvų, nustoti būti vienovėje su jais. Natūralu, jog šis atsiskyrimas yra skausmingas abiems pusėms. Paauglys pradeda atsiskirti nuo tėvų, nustoja juos idealizuoti. Čia staiga nukrenta idealizmo akiniai, ir jaunuolis pradeda į tėvus žvelgti tarsi kitomis akimis. Ir, be jokios abejonės, jis patiria šoką: prieš save pamato nelabai jaunus, nelabai gražius, dažnai ir nelabai protingus, žmones, kurie vaikšto tokie kasdieniški, intelektualiai riboti, pasitenkinantys labai ribotu gyvenimu.

Paauglys pradeda skeptiškai žvelgti į tai, kuo ir kaip gyvena jo tėvai, todėl gali atsirasti net atmetimo, atstūmimo reakcijų. Maža to, jaunuolis pradeda tarsi neprisileisti tėvų prie savęs, nustato ribas, nebesidalina tuo, kas vyksta jo gyvenime, nepasakoja, ką galvoja ir kaip sekasi. Tėvams tampa sudėtinga prie jo „prisibelsti“. Jeigu vaikui 5 ar 9 metai, tėvai puikiai žino, kaip jį pralinksminti ar nuraminti – apkabinome, pabučiavome, pavaišinome saldainiais ar ledais, nusivedėme į vandens parką, ir vaikas vėl laimingas.

Su paaugliu tai neveikia. Jeigu jo gyvenime vyksta asmeninė drama ar paaugliškas maištas, nuotaikų kaita, visi mums įprasti būdai – pralinksminti, nukreipti mintis, pamaitinti ar pabučiuoti – nepadeda. Todėl paaugliui šiuo sunkiu metu tenka arba susikoncentruoti į save, arba į draugus.

Štai čia ir patenkame į sudėtingą ratą: jei vaikas neturi draugų, neturi su kuo pasikalbėti (nes tėvai čia jau netinka), gali kilti blogų minčių, kurios pastūmėja į depresiją, anoreksiją ar net savižudybę. Tai ir yra didžiausias paauglystės išbandymas: kol vaikas mažas, labai daug kas priklauso nuo tėvų, o paauglystėje priklausomybė nuo tėvų stipriai krenta, ir nuo jų jau labai mažai kas bepriklauso. Tačiau taip ir turi būti, tai teisinga, toks yra atsiskyrimo etapas. Jei jis neįvyksta ir tėvai toliau valdo savo vaiko gyvenimą, jis nustoja bręsti.

Atsiskirti ir nustatyti ribas

Tarp tėvų, gyvenančių su paaugliais, gan stipriai paplitę du kraštutinumai – visiška paauglio gyvenimo kontrolė arba visiškas atsiribojimas ir nesikišimas. Kai tėvai tampa kontroliuojančia institucija, kuriai reikia arba paklusti, arba išmokti gudriai meluoti, prarandama bet kokia galimybė atviram kontaktui. Kita vertus, jei tėvai absoliučiai nereaguoja į vaiko elgesį, jaunuolis supranta, kad jis gali daryti ką nori, tėvai užsiėmę savais reikalais ir jiems tas pats, kas vyksta paauglio gyvenime. Ir jei vaikas jaučiasi blogai ar papuola į pavojų, niekas šeimoje to nepastebi. Dar vienas tokios laisvės minusas yra tas, kad kai vaikas neturi kontakto ir konfliktų su tėvais, jis nežino, kaip brėžti savo ribas. Iš ko gi jam mokytis, kaip ginti savo nuomonę, pykti ir suvaldyti trykštančias emocijas?

Paauglys turi išmokti laikytis savo nuomonės, apsispręsti, prisiimti atsakomybę ir net suklysti, tačiau dėl to nežlugti.

Atsiskyrimas negali įvykti be konflikto. Paauglys turi išmokti laikytis savo nuomonės, apsispręsti, prisiimti atsakomybę ir net suklysti, tačiau dėl to nežlugti. Pasaulis nesugrius, jei jaunuolis nori kažko kito, nei jo tėvai. Turime mokytis susitarti, priimti kito savarankišką elgesį, pasipykti ir rasti sprendimą.

Kada verta sunerimti?

Reikia sunerimti, jei paauglį ilgą laiką kažkas labai domino ir staiga – nebe. O gal jam išvis niekas nebeįdomu. Arba jei jis buvo kompanijos žmogus, bet staiga nutraukė kontaktus su bendraamžiais. Jei pradėjo dažnai sirgti, jei kyla įspūdis, kad jam nerūpi, ką valgo, ką rengiasi, kaip atrodo.

Kaip tokiu atveju elgtis tėvams? Psichologai sako, kad būtų gerai, jog paauglys turėtų su kuo pabendrauti iš širdies ne šeimoje. Bet čia kalba eina jau ne apie bendraamžius, o apie vyresnį žmogų. Paaugliams kyla labai daug minčių apie žmones apskritai, apie jausmus, išgyvenimus. Jie labai mėgsta kalbėti apie save. Būtų labai gerai, jei kiekvienas paauglys turėtų suaugusįjį ne šeimos narį, su kuriuo galėtų pasikalbėti. Svetimas nesuinteresuotas žmogus gali paskatinti jaunuolį kalbėti atvirai, negalvojant apie tai, kad gali kažką nuvilti. Labai gerai, jei paauglys tokiam pokalbiui eina pas patyrusį suaugusįjį – tarkim, psichologą, kuris gali išklausyti ir užduodamas klausimus, motyvuoti, kreipti vaiką ieškoti atsakymų.

Tarp laisvės ir saugumo

Čia labai svarbu, kaip jūs elgiatės patys ir kalbate apie laisvę bei atsakomybę su savo vaiku. Juk, tarkim, iki kokių 10-ies metų dar galite riboti ir prižiūrėti, ką jūsų vaikas veikia internete, o 13-metis jau žino daugybę gudrybių ir technologijose yra daug labiau patyręs nei tėvai.

Kita vertus, jei paauglys mato, kad vos tik pradeda tėvams kalbėti apie kažkokias problemas ir šie dėl to susinervina, pradeda jį tikrinti ar siunčia pas gydytojus, tai, žinoma, jis dešimt kartų pagalvos prieš kažką su jumis aptardamas.

Jausdamasis saugiai, paauglys mokosi kontrolę ir atsakomybę prisiimti pats. Labai svarbu mokyti paauglį sakyti, kur eina, ką veikia bei tartis, kada grįš, kaip ir pan. Tėvams taip pat reikia būti pasiruošusiems tam, kad vaikas klys ir darys klaidų. Todėl kartu mokykitės išgyventi negatyvią patirtį, nusiraminti ir daryti išvadas. Be negatyvios patirties ir klaidų nė vienas nenugyvename savo gyvenimo.

Kitas dalykas, kai vaikas susideda su „bloga“ kompanija ar pradeda rūkyti, vartoti alkoholį ir pan. Psichologai teigia, jog tai susiję su žema saviverte. Paaugliui ima atrodyti, kad jis nėra „kietas“, kad jis niekam neįdomus, o visi aplink tokie klasiški – ir rūko, ir geria, ir jo į kompaniją nepriima. Dėl to, kad kiti jį laikytų pilnavertišku, paauglys yra pasiryžęs prisitaikyti prie masės, susilieti su grupe. Skaudu pripažinti, bet šiuo atveju tai yra susiję ne su bloga kompanija, o su vaiko saviverte. Ir padėti čia geriausiai gali psichologas, savipagalbos grupės, grupinė terapija. Savivertei paauglystėje iškyla didelis pavojus, ir tėvai čia ne visada geba padėti, nes jų komplimentai ir palaikymas nebeveikia paauglio taip, kaip veikdavo, kai jis buvo vaikas.

Sunku, kai tėvai nori absoliučiai kontroliuoti jaunuolio gyvenimą. Tada paauglys gali griebtis ekstremalių patirčių, kad išmoktų save pažinti. Maištas yra natūralus etapas, ir kad ir kaip tėvai norėtų apsaugoti paauglį, tai neįmanoma šimtu procentų. Kad vaikas būtų absoliučiai saugus, turėtume su juo pasielgti kaip filme „Matrica“ – padėti jį į kapsulę, kurioje saugu, ir kur per vamzdelį jį pasiekia tik geros medžiagos bei reikalingos mintys. Kad jis ten gulėtų, o mums nereiktų nervintis. Kol kas, ačiū Dievui, taip elgtis negalime. Todėl tėvų užduotis – likti savimi, nepamesti galvos, rūpintis savimi ir paauglio gyvenime palikti vietos rizikai. Egoistiškai norėdami absoliutaus saugumo savo vaikui, tėvai užkerta visas galimybes bet kokiai savarankiškai jo veiklai. Neįmanoma kiekviename žingsnyje „dėti pagalvių“, uždaryti visų langų ar durų. Suaugusiojo užduotis visų pirma – išmokti tvarkytis su savo baimėmis dėl vaikų.

Pagrindinė tėvų užduotis

Pagrindinė tėvų užduotis, turint paauglį, – nekuoktelėti patiems, netapti kontroliuojančiais ar abejingais. O taip pat – nesugadinti santykių su savo paaugliu.

Todėl labai svarbu, jog kai vaikui bus sunku, jis pats galėtų apie tai pasakyti (o jūs nebūtumėt paskutinis žmogus, kuriam jis tai praneš). Labai svarbu suprasti, kas vyksta su paaugliu, ir esant sudėtingoms situacijoms gebėti kreiptis pagalbos į profesionalus.

Parengė Jurgita Lūžaitė-Kajėnienė

Straipsnis publikuotas žurnale „Kelionė“ 2020 m. Nr. II

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *