Gyvenant pandemijos apsiaustyje, labai svarbu nepamesti iš akių ateities perspektyvos. Kaip gyvensime po dešimties, penkiasdešimties ar šimto metų? Pasaulis sparčiai keičiasi, bet, kaip sakoma, žmonės paprastai ruošiasi buvusiems karams ir toms katastrofoms, kurias pažįsta, todėl didžiausi iššūkiai visada trikdo.

Siūlome pokalbį su dr. Justinu Žilinsku, kurį drąsiai galima vadinti „žmogumi-orkestru“. Galbūt jį pažįstate, kaip talentingą rašytoją, o gal girdėjote jo atliekamas muzikines balades? Kita vertus, galbūt susidūrėte su juo, kaip rimtu mokslininku, profesionaliu teisininku ir įdomiu paskaitininku?

Justinui klausimus nusiuntėme raštu, jis taip pat raštu atsakė. Dėl to pokalbyje nėra gyvam pokalbiui būdingos dinamikos, tačiau tikrai pakanka įdomių įžvalgų.

Esate teisininkas, muzikantas, rašytojas, dėstytojas. Kaip derinate šiuos tapatybės aspektus? Ar jie konkuruoja tarpusavyje, ar veikiau vienas kitą papildo, skatina? Jūsų nuomone, mes judame link „asmenybių-orkestrų“, kurios neįsitenka viename socialiniame vaidmenyje, ar griežtai specializuotų „vienos funkcijos ekspertų“ ateities?

Patikslinsiu – esu teisininkas pagal profesinį išsilavinimą, dėstytojas pagal darbą, savamokslis rašytojas ir mėgėjas muzikantas. Buvo laikas, kai kamavo Liudo Vasario dilema (kaip poetas aš – ne kunigas, kaip kunigas aš – ne poetas), bet ilgainiui atradau, kad mano skirtis ne tokia ryški, tad dabar tiesiog bandau mėgautis visomis man patinkančiomis šių užsiėmimų pusėmis, konkurencija gi – grynai finansinė. Darbą turi padaryti, kad tu ir šeima turėtum išgyvenimo lėšų, puiku, kad jis teikia ir intelektualinio iššūkio, ir malonumo, o visa kita – savirealizacijai, malonumams, na, ir dar saldainiams.

Kur mes judame – atsakyti nesiimsiu, nes manau, kad tai – kiekvieno žmogaus pasirinkimas ir netgi jo psichoneurologinės savybės. Aš tiesiog nesugebu būti vienos srities specialistu, man per daug viskas įdomu. Specializacijos tendenciją, žinoma šiuo metu pastebiu ir pykstu ant „Bolonijos proceso“, kuris suardė universitetinį bendrąjį išsilavinimą, tad net ir per dalyko paskaitas aš visada stengiuosi studentams pateikti kuo platesnę perspektyvą – kad suprastų, jog teisė susijusi ir su antropologija, ir istorija, ir psichologija ir dar aibe kitų dalykų, ką jau kalbėti apie rašymą. Bet taip pat puikiai žinau, kad ne visi žmonės yra smalsūs ir ne visi žmonės jaučiasi psichologiškai saugūs, neturintys vienos saugios ekspertizės srities.  Tad – kiekvienam savas kelias.

Buvo laikas (gal jis net ir nesibaigė), kai Jūsų gyvenime buvo itin svarbi fantastinė literatūra. Ar tai reiškia, kad apie ateitį mąstote daugiau, nei apie praeitį?

Fantastika – ne visada apie ateitį, net ir mokslinė. Pastaruoju metu suvokiau vieną, regis, labai svarbų dalyką – technologijos keičia pasaulį mažiau, nei jį keičia geopolitiniai įvykiai, o žmogų technologijos keičia visai nedaug, o kur dar „juodosios gulbės“, kaip ši pandemija? Tad apie ateitį mąstau atsargiai ir suprantu, kad jos nuspėti – neįmanoma. Kaip kažkada rašiau – „klaidžiojame tūkstančio ateičių tamsoje“.

Rašytojo profesijos ateitis. Kartais sakoma, kad šiandien rašančių yra daugiau, nei skaitančių. Išleisti knygą tapo itin paprasta ir tikrai vertingos knygos neretai nugula po grafomanijos sluoksniu. Kaip prognozuojate rašymo, leidybos ateitį?

Vertingos knygos visada nuguldavo po grafomanijos sluoksniu – tai yra visiškai natūralus ir netgi naudingas reiškinys, kadangi tik iš „pirminės masės“ gali išsivystyti antrinė, literatūra yra savaiminis procesas. Jį, žinoma, galima kažkiek pastūmėti, pareguliuoti, bet didžiumai žmonių visada reikėjo paprastų istorijų, o mažumai – sudėtingesnių. Nors daug kas pranašavo, kad leidyba žlugs, taip neįvyko, ir priežastis, manau, yra paprasta: didžiuma žmonių yra tingūs (žinoma, ta tinginystė yra savotiška, pvz., nematai prasmės skirti savo laiko tam darbui, labiau pasitiki profesionalais ir pan.), tad lygiai taip pat, kaip nežlugo radijo stotys, atsiradus galimybei pačiam susikurti norimos muzikos grojaraščius, lygiai taip pat nežlunga ir leidyba.

Taip, jos kažkiek keičia modus operandi, bet žlugimu to nepavadinsi. Manau, kad taip bus ir toliau – ne veltui Ernestas Parulskis kažkada ypač taikliai pasakė, kad tokie išradimai kaip šaukštas ar knyga yra tiesiog nepakeičiami dėl savo genialaus paprastumo. Rašymo ateitis – visuotinumas ir, galbūt, stratifikacija – t.y. rašymas skaitytojų burbulams. Na, o geriausi prasimuš – arba į elitinius burbulus, arba gebės įtikti visiems.

Kaip, Jūsų nuomone, vystysis muzika? Teko girdėti prognozę, kad, tobulėjant technologijoms, išsitrins riba tarp „gyvos muzikos“ ir „techniškai patobulintos“. Kaip Jūs įsivaizduojate muzikos ir muzikos industrijos ateitį.

Ta riba jau išsitrynusi, juk didžioji dauguma pop muzikos vokalinių įrašų yra tobulinami „autotune“, t.y. – technologiniu balso intonacijos koregavimo būdu, tokios technologijos jau taikomos net gyvuose pasirodymuose. Bet klausimas apie muzikos vystymąsi, manyčiau, yra gerokai platesnis. Juk tai, ką mes vadiname populiariąja muzika muzikos teorijos požiūriu yra labai paprasti dalykai, ir čia muzika yra „nešėjo“ rolėje, ji skirta perteikti emociją ir patirtį, dažniausiai kartu su tekstu, o visa kita – tik technologiniai raukinukai.

Tuo tarpu akademinė muzika ir visas garsų pasaulis – jau visai kas kita. Apie jį kalbėti neturiu jokios kompetencijos,  tad ir nedrįsiu. Šiuo metu atrodo, kad populiariosios muzikos industrija yra tokioje padėtyje, kad blogiau būti ir negali – aš labai užjaučiu bičiulius muzikantus, kurių veiklą sukaustė pandemija, bet, vėlgi, muzika (taip pat ir populiarioji) – per daug spontaniškas reiškinys, kad būtų galima nors kiek patikimiau prognozuoti, kas bus. Vėlgi, matosi kažkokios „burbulavimosi“ tendencijos – ypač aukštos kokybės įrašai, vinilo technologijos atgimimas vs. muzika iš interneto dalinimosi platformų ir panašiai.

Per pandemiją teko pereiti prie nuotolinio dėstymo. Jis turi trūkumų, bet ir tam tikrų privalumų. Kuriuos nuotolinio dėstymo elementus, Jūsų nuomone, derėtų praktikuoti ir po pandemijos? O gal esate radikalus betarpiško dėstymo entuziastas? Kaip apskritai, Jūsų nuomone, keisis universitetų veika per artimiausius dešimtmečius.

Jis turi labai mažai privalumų. Labai, labai mažai privalumų – pagrindinis: nereikia keliauti į darbą, taip sutaupai laiko ir kuro. Visa kita – tik trūkumai, vadinamasis „zoom fatique“ („zoom nuovargis“), nėra pilnaverčio apsikeitimo su auditorija, nėra bendravimo, kuris tarp žmonių vyksta ne tik verbaliai, bet ir kūno kalba. Žinoma, dabar šios priemonės ištobulės, ir tai – žemai kabantis vaisius, kurį lengva skinti, tad universitetai tikrai pasitelks kaip priemonę pritraukti naujų studentų, bet šis metodas turėtų likti tik pagalbinis. Bent jau aš taip norėčiau. Dėl bendrų tendencijų, bijau, kad ir toliau tęsis aukštojo mokslo „specializavimas“ ir „verslo aptarnavimo“ kelias, bet tai – neišvengiama, kai aukštasis mokslas tampa pasiekiamas vis didesniam skaičiui žmonių.

Vis dėlto, aš manau, kad geriau daugiau žmonių su mokslo žiniomis, net ne tokiomis giliomis, kaip buvo įprasta anksčiau kalbant apie „aukštąjį mokslą“, nei mažiau.

Kaip prognozuojate ateitį, geopoliitniu požiūriu? Ar gyvensime Kinijos diktuojamame pasaulyje? Stiprės ar, priešingai, nunyks nacionalinės valstybės ir politinės sienos apskritai? Ar ES turi perspektyvą?

Žudantis klausimas. Nacionalinės valstybės nestiprės – tam, bent jau aš, nematau prielaidų, ir, turbūt svarbiausia, žmonija susiduria su tokiais iššūkiais, kad pavienės valstybės jų neįveiks, gi griežtai nacionalinė valstybė – tai pavienė valstybė. Žinoma, jeigu klimato krizė įsibėgės taip, kad prasidės kova už išlikimą „kas sau“, tada taip – kažkokie uždari dariniai, nebūtinai „nacionalinė valstybė“, bus svarbiausi. Kol kas aš nedrįsčiau teigti, kad galime kalbėti apie „Kinijos diktatą“ – apie Kiniją kaip vieną iš didžiųjų galių – neabejotinai, bet iki diktato dar daug trūksta, sakyčiau, kad ateinančius kelis dešimtmečius kaip tik bus galių balanso laikotarpis paieškos laikotarpis. O ES paprasčiausiai neturi alternatyvos, ir tą kažkur giliai viduje supranta turbūt kiekvienas, net ir Višegrado skeptikai.

Nuotraukos iš J. Žilinsko paskyros Feisbuke.

Klausimus pateikė D.N.

Comments are closed.