Vienas žymiausių XX a. psichiatrų Alfredas Adleris gimė nedideliame Austrijos miestelyje  1870 m. Jis buvo antras iš septynių vaikų Vengrijos žydo šeimoje.  Jau vaikystėje jam didelę įtaką padarė du dalykai. Ypatinga kultūrinė, intelektualinė Vienos atmosfera, taip pat jaunesniojo brolio mirtis ir jo paties sunki kova su plaučių uždegimu. Alfredas apsisprendė pasirinkti medicinos studijas, tiesa, apie psichiatriją pradžioje negalvojo. Susidomėti žmogaus psichikos veikimu jį paskatino Sygmundo Freudo knygų skaitymas. Tiesa, Adleris visą laiką neigė, jog buvo Freudo mokinys, save vadino laikinu Freudo kolega.

Jis priėmė kvietimą prisijungti prie Vienos psichoanalitikų draugijos ir, kartu su Freudu, surengė Pirmąjį tarptautinį psichoanalitikų kongresą  1908 m. Tačiau netrukus, kartu su devyniais kitais psichoanalitikais, pasitraukė įš draugijos ir įkūrė savo psichoanalitikų bendruomenę. Už tai Freudas niekada Adleriui neatleido. Adleris pripažino Freudo nuopelnus, bet buvo įsitikinęs, kad pastarasis pernelyg sureikšmino biologinį veiksnį, taip pat neteisingai seksualinį potraukį pavertė pagrindu. Adleris kovojo su tradicinės psichoanalizės deterministine pozicija ir akcentavo individualių apsisprendimų svarbą.

Per Pasaulinį karą Adleris Austro-Vengrijos kariuomenėje tarnavo karo gydytoju. Po karo įsteigė pirmąją pasaulyje kliniką, skirtą emocines problemas patiriantiems vaikams. Buvo pirmasis psichiatras, kuris akcentavo psichologinės higienos svarbą mokyklose, į vaikų terapiją stengėsi įtraukti ir jų tėvus.

Vėliau pagarsėjo kaip talentingas paskaitininkas ir buvo kviečiamas į žymiausius pasaulio universitetus skaityti viešų paskaitų.

Jo svarbiausiu kūriniu vadinama  studija Apie žmogaus prigimtį. Tačiau tai tikrai ne vienintelis reikšmingas jo kūrinys ir jau po Adlerio mirties pradėti leisti psichiatro raštai. Kita vertus, jo didžiausia aistra buvo ne paskaitos ar rašymas, bet terapija. Jis buvo įsitikinęs, kad psichiatras ne tiek gydo psichinius sutrikimus, kiek padeda pacientui bręsti ir atrasti išeitį iš komplikuotų situacijų. Adleris tvirtino, kad terapijoje turi būti akcentuojama ne negalia, liga, bet sveikata ir galimybės. Jis bandydavo išsiaiškinti problemų kontekstą ir kartu su pacientu ieškoti „drąsos resursų“ pokyčiams. Nauja buvo ir tai, kad Adleris kalbėjo ne tik apie pagalbą, ištikus krizei, bet ir apie krizių prevenciją. Jis įsteigė klinikas, kurių užduotis buvo padėti žmonėms išvengti neurozių ir psichozių. Jis tapo pirmuoju psichiatru, kuris bandė pritaikyti savo technikas, keičiant nuteistų asmenų elgesį ir nuostatas.

Adleris buvo įsitikinęs, kad svarbiausias žmogaus elgesio motyvas – siekis save tobulinti. Žmogaus elgesys yra orientuotas į tikslą. Žmogaus psichologija yra teleologinio, o ne priežastinio pobūdžio, kaip teigė Freudas. Pasak Adlerio, ketverių ar penkerių metų vaikas iškelia savus tikslus, kurie turi įtakos jo asmenybei. Gyvenime svarbiausi trijų rūšių iššūkiai: profesiniai, bendruomeniniai ir seksualiniai.

Mirė Škotijoje, Aberdino mieste  1938 m. gegužės  28 d.

 

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *