1898 m. Augsburge, Vokietijoje, gimė būsimas žymus dramaturgas Bertoldas Brechtas. Pirmojo Pasaulinio karo metu jis pradėjo medicinos studijas Miuncheno universitete. Tačiau dar universitete jį sugundė tokios disciplinos, kaip teatro istorija ir dramaturgija. Būtent universitete jis pradėjo rašyti grožinius kūrinius.
1924 m. jis pervažiavo į Berlyną ir pateko į kultūrinio gyvenimo sūkurį. Čia jis tapo tikra kultūrine ikona: trumpai kirptais plaukais, vilkintis odiniu lietpalčiu ir dideliu cigaru burnoje.
Čia pradėjo formuotis jo teatro filosofija. Jis tvirtino, kad žiūrovams teatras neturi būti pabėgimu nuo realaus gyvenimo, bet savitai turi perteikti svarbiausius socialinius konfliktus. Jis puikiai įvaldė dramaturginę techniką „atsiribojimo efektą“. Jos esmė: sukurti distanciją tarp scenos ir žiūrovo, tarp aktoriaus ir vaidmens, kad scenoje išnyktų tikroviškumo iliuzija. Tai buvo daroma per pasakotojų įvedimą, draminio kūrinio epizaciją, įvairius intarpus. Taip pat Brechtas drąsiai naudojosi kaukėmis, šviesų efektu.
Prie jo pažiūrų formavimo labai prisidėjo ir jo žydė, feministė, simpatizuojanti marksizmui žmona Helena Veigel. Ji buvo puiki aktorė ir atliko svarbius vaidmenis Brechto pjesių pastatymuose.
Brechtas buvo skeptiškas dėl žmogaus prigimties, pjesėse stengėsi atskleisti žmonių žiaurumą ir vaizdavo žmones, kaip godžias būtybes, kurioms rūpi tik ekonominė nauda.
Jo žymiausi kūriniai, kurie, beje, populiarūs iki šiol ir Lietuvos teatruose: „Motulė Kuraž“, „Geras žmogus iš Sezuano“, „Galilėjaus gyvenimas“. „Kaukazo kreidos ratas“.
Atėjus į valdžią fašistams, jam teko emigranto dalia. Teko gyventi labai skurdžiai. Iš JAV į Rytų Vokietiją grįžo 1947 metais, Jungtinėse Valstijose prasidėjus „raganų medžioklei“, tikrų ir tariamų komunistų persekiojimui. Nepaisnat simpatijų marksizmui, jam buvo svetima pokarinės Vokietijos stalinizacija ir prasidėjusi kova prieš modernizmą mene. Pats Brechtas, nors ir buvo gerbiamas Rytų Vokietijoje, neretai buvo kritikuojamas už juodą humoro jausmą ir į schemas neįtelpančią dramaturgiją, per didelį pesimizmą.
Po sunkios ligos mirė Berlyne 1956 m.
