Rima L.

Tai pasakojimas moters, kuri užaugo su girtaujančia mama, atkakliai ir nesėkmingai bandydama jai padėti. Šis liudijimas patvirtina psichologų perspėjimą, kad suaugę alkoholikų vaikai labai dažnai šeimą kuria su girtaujančiu sutuoktiniu, tęsdami prisiimtą „gelbėjimo“ misiją.

Juodžiausias, kaip dabar prisimenu, gyvenimo laikotarpis buvo paauglystė, kurios praktiškai neturėjau. Mama pradėjo stipriai gerti, o kadangi po to, kai tėvas išėjo, likome tik dviese, su jos liga kovojau ir tvarkiausi viena. Mano paauglystės tikslu tapo siekis išgyventi ir padėti mamai negerti.

Dėl to, kad ji geria, kaltinau save. Sakiau sau, jog esu nepakankamai gera, per mažai stengiuosi. Dirbau savaitgaliais, vasarą, kad tik išsilaikytume. Valandų valandas klausydavausi mamos nuoskaudų dėl jos nepasisekusio gyvenimo. Patarinėjau, kaip ji turėtų elgtis, palaikiau ją kaip įstengiau ir supratau. Buvau įsitikinusi – jei elgsiuosi gerai ir padėsiu mamai, jos bėdą – alkoholizmą – galėsime kartu įveikti. Kai tai nepavykdavo, kaltindavau save, jog veikiausiai kažką darau ne taip. Tuo metu nesuvokiau, vijau į šalį mintį, kad esu bejėgė prieš jos priklausomybę, jog ne aš esu jos priklausomybės priežastis ir ne mano valioje priversti mamą negirtauti.

Jaučiausi labai nelaiminga, kupina gėdos, skausmo ir nevilties. Mama, būdama girta, tapdavo labai agresyvi. Patyriau daug pažeminimų, buvau mušama ir keikiama, kaltinama dėl to, jog mus paliko tėvas, nuolat girdėdavau, kad jai būtų geriau, jei manęs visai nebūtų. Pradėjau savęs nekęsti ir trokšti mirties. Jaučiausi niekam nereikalinga, nei jai, nei Dievui, nei sau…

Nesuvokiau, kodėl Dievas leidžia, kad tai vyktų ir kodėl nepasiima manęs. Savo maldose raudodama prašiau dviejų dalykų: kad mama negertų ir kad Dievas pasiimtų mane. Ne kartą galvojau apie savižudybę. Mėgavausi mintimis, jog guliu karste, o mama rauda, kad prarado dukrą, kurios taip nevertino ir kurią tiek skaudino. Tai buvo bejėgės paauglės kerštas mamai.

Kiekviena diena buvo lydima nežinomybės. Ar mama šiandien bus girta, ar ne, nes nuo to priklausydavo mano diena? Ar grįžus iš mokyklos mane įsileis namo, ar man teks bastytis kieme ir kas valandą belstis į duris, kol prisiprašysiu, kad įsileistų, ar spėsiu padaryti namų darbus, ar mama ir vėl pykčio bei neapykantos apimta grasins man ir koneveiks mane? Jaučiausi labai nesaugiai, todėl išmokau prisitaikyti prie jos gėrimo ciklų, nuotaikos.

Keista, bet išgyvendama visa tai ne iš karto pripažinau sau pačiai, kad viso to kaltė yra alkoholis. Net rasdama degtinės butelius ir išpildama juos (bergždžias kovojimas su liga), neigiau ir nenorėjau pripažinti, jog mano mama – alkoholikė. Ji pati neigė tai, prisigalvodama įvairių priežasčių, kodėl svyruoja, nepastovi ant kojų, pinasi liežuvis. Ir aš tuo tikėjau, nes labai norėjau tikėti. Alkoholizmas – klastinga liga. Jos niekas nenori pripažinti, nei alkoholikas, nei jo šeimos nariai. Taip besielgdama pradėjau nepasitikėti tuo, ką matau ir ką jaučiu. Išmokau kurti pasiteisinimus dėl mamos blogos savijautos. Mano jausmuose, mintyse buvo sumaištis. Mačiau per daug skaudžią realybę, jaučiausi prislėgta, bet įkalbinėdavau save, kad viskas ne taip, kaip galvoju, ieškodavau pasiteisinimų. Tai skaudžiai atsiliepė mano vėlesniame gyvenime, kai neigiau ir slėpiau nuo savęs baisią realybę savo pačios nesveikuose santykiuose.

Šeimos problemas laikiau savyje. Nedrįsau, nes buvo per daug gėda prisipažinti kam nors, kas vyko mūsų namuose. Dėl to laikiausi atokiai nuo aplinkinių. Vienatvės jausmas ir suvokimas, kad esu ne tokia kaip visi, blogesnė, „su defektu“, tapo mano ištikimais palydovais. Didžiausia svajonė – kuo greičiau dingti iš tų namų, maniau, kad, palikusi mamą, paliksiu visą slegiančią naštą ir atsipūsiu, galėdama džiaugtis gyvenimu.

Kai tai įvyko ir aš išsikrausčiau, būdama dvidešimties metų, iš dalies palengvėjo, nes atėjo fizinė ramybė, niekas neklykdavo, nekeikdavo, nemušdavo, nesivaikydavo su peiliu. Bet atsiradusi tuštuma, didžiulis kaltės jausmas, kad palikau mamą vieną su jos problema, pradėjo smaugti. Visą paauglystę paskyriau mamai, tad dabar nežinojau, ką veikti su savimi. Nesuvokiau, ko noriu iš gyvenimo, kas man patinka, kodėl elgiuosi vienaip, kai norėčiau elgtis visiškai priešingai, kodėl sunku bendrauti su žmonėmis. Atsirado daug klausimų, į kuriuos atsakymų neturėjau. Vis dar kamavo ta pati problema: kaip padėti mamai. Tačiau turėjau prisitaikyti prie gyvenimo, bendrauti su žmonėmis, kurių bijojau. Pati net nepastebėjau, kaip dažnai pradėjau vartoti alkoholį. Tai padėdavo kuriam laikui išlaisvėti, nustumdavo baimes ir kompleksus toliau, išlaisvindavo iš nerimo ir nepasitikėjimo. Visada sakiau, kad kontroliuoju savo gėrimą, nes turiu alkoholikę mamą ir niekada netapsiu tokia kaip ji, bet po kurio laiko pradėjau to nevaldyti. Negalėdavau sau pasakyti „stop“, kai būdavau su draugais, kurių pripažinimo taip siekiau ir kuriems galėjau atsiskleisti tik būdama apsvaigusi.

Būdama prastos nuomonės apie save, ieškojau kažko, kas galėtų mane pamilti, parodyti man nors truputį dėmesio, dėl kurio galėjau daug ką paaukoti. Aukodavau save. Vaidindama ir norėdama pasirodyti geresnė nei esu, kovodavau už meilę, nes giliai širdyje netikėjau, kad manęs nėra už ką mylėti. Puldavau į meilės santykius gerai neišsiaiškinusi, ar man tikrai patinka šis žmogus, ar myliu jį. Man buvo gana to, kad jis man rodo savo palankumą ir dėmesį, tenkinausi trupiniais, nes paauglystėje ir to neturėjau. O tada bandžiau visais būdais jam įtikti, prisitaikyti prie jo, kad tik nepaliktų manęs. Pasirinkdavau netinkamus, depresijos kamuojamus gyvenimo partnerius, kuriems bandžiau padėti įžvelgti gyvenimo džiaugsmą, darboholikus, alkoholiu piktnaudžiaujančius vaikinus ir jaučiausi apleista – taip, kaip ir su mama. Tuo metu viso to nesveiko santykių modelio nesuvokiau, tiesiog maniau, kad man nesiseka gyvenime, o tai jau nebuvo jokia naujiena – juk nuo paauglystės gyvenau su šia nuostata.

Gyvenimas vis labiau karto. Nusprendžiau ieškoti pagalbos. Pradėjau skaityti psichologines knygas, lankytis pas psichologus. Netyčia perskaičiau internete apie savitarpio pagalbos grupes alkoholikų vaikams. Nusprendžiau išdrįsti nueiti. Nuo pat pirmo susirinkimo supratau, kad atėjau ten, kur man reikia. Nustebino, jog žmonės grupėje kalbėjo apie tai, apie ką aš visą gyvenimą tylėjau, ką bijojau pripažinti sau pačiai. O jie kalbėjo taip laisvai. Po kurio laiko įsidrąsinau kalbėti ir aš. Išliedavau savo sielvartą, skausmą, nerimą, baimes, nepasitikėjimą, pyktį, viską, ką laikiau savyje ir bijojau atskleisti, nes maniau, kad žmonės atstums, jei tik sužinos, kas man darosi. Labai bijojau nepriėmimo ir atstūmimo, bet tie žmonės manęs neatstūmė, kad ir ką sakydavau apie savo paauglystę, jie tiesiog išklausydavo ir priimdavo mane tokią. Tai buvo naujas patyrimas.

Taip prasidėjo savęs atradimo, pažinimo, priėmimo ir galiausiai meilės sau kelias. Klausydama apie kitų žmonių vaikystės išgyvenimus, jausmus, dažnai susitapatindavau, nes mano šeimoje vyko panašūs dalykai ir jaučiausi lygiai taip, kaip ir visi suaugę vaikai iš alkoholikų šeimų. O visą gyvenimą atrodė, kad mano jausmai ir išgyvenimai yra nenormalūs, jog visi aplinkui turi kitokią, geresnę patirtį, kad normalūs žmonės taip nesijaučia ir neturi tokių rūpesčių kaip aš. Grupėje man padėjo įveikti nuostatą, kad esu išskirtinė ir nenormali.

Pradėjau suvokti, ką jaučiu vienoje ar kitoje situacijoje ir kodėl taip jaučiuosi. Ėmiau sieti dabartinius jausmus ir problemas su vaikystės ir paauglystės išgyvenimais. Atsirado aiškumo, kas su manimi vyksta ir kodėl. Bet to nepakako, kad išmokčiau tvarkytis su savo rūpesčiais, įveikti beribes iš praeities atsineštas baimes, kompleksus, nesaugumo ir vienišumo jausmus.

Turėjau ir tikrai norėjau išmokti gyventi visavertį, džiaugsmingą ir autentišką – savo gyvenimą. Didžiulė kliūtis tam ir skaudžiausia gyvenimo su alkoholike mama pasekmė buvo ta, kad visai nepriimdavau savęs su savo, kaip man atrodė, ydomis ir netobulumu. Visad norėjau būti stipri, drąsi, protinga, pasitikinti savimi, moteriška, mintyse paišiau idealiosios savęs vaizdą ir norėjau atitikti jį. Mačiau, kad nesu tokia, ir priekaištaudavau sau dėl to. Realybėje aš buvau paprasta, eilinė mergina, turinti baimių ir trūkumų. Kaip priimti ir pamilti save tokią, neidealią? Aš nežinojau. Mamos balsas tapo mano vidiniu balsu, jos priekaištai, keiksmai, kaltinimai virto mano pačios ištarmėmis sau. Kaip tai sustabdyti, aš nežinojau. Bet grupėje mačiau žmonių, kuriems tai pavyko, kurie pradėjo ne tik priimti save – netobulą, bet ir pamilo, ir pradėjo save – tokį – vertinti. Sėmiausi išminties iš jų.

Dabar vis dar esu savęs pažinimo ir priėmimo kelyje. Ir jis tampa nuostabiu patyrimu, kurį išgyvenu su savo geriausiu draugu – savimi pačia.

Neįtikėtina, kaip pasikeitė požiūris ir jausmai sau pačiai. Kažkada buvau sau ir kitiems našta, nereikalinga, nelaukiama, nemylima, norėjau išnykti iš šio pasaulio, nekenčiau savęs ir kitų, nekenčiau mamos ir tėvo, kaltindavau juos ir Dievą. Šiandien esu sau labai reikalinga, mokausi būti sau pačiai geriausia draugė, skatinu save, pagiriu ir leidžiu būti netobula, tiesiog būti ir džiaugtis šia diena. Gyvenimas tampa paprastesnis ir smagesnis, kai išsivaduoju nuo smaugiančių praeities jausmų, prisiminimų, skriaudos bei skausmo ir palieku tai praeityje. Su nuolankumu ir dėkingumu žiūriu į savo paauglystę.

Visa tai mane padarė stipresnę, vadinasi, turėjo prasmę. Pasikeitė santykis ne tik su savimi, bet ir su tėvais. Nekaltinu jų dėl praeities skriaudų. Šiandien pasirenku turėti tėvą ir mamą, bet turiu juos priimti tokius, kokie yra: mama vis dar tebegeria, o tėvas yra toli ir turi kitą šeimą. Abu juos myliu ir su abiem bendrauju. Už juos esu dėkinga Dievui, kuriuo pagaliau pradėjau pasitikėti. Jis iš viską matančio baudėjo (taip galvodavau paauglystėje) virto mane mylinčiu ir priimančiu draugu, pakeleiviu, mokytoju ir vedliu.

Neįsivaizduoju, ar būčiau šiandien visa tai suvokusi ir priėmusi, jei nebūčiau atėjusi į Suaugusių alkoholikų vaikų grupę. Joje atradau tai, ką paauglystėje buvau palaidojusi – viltį, kad gyvenimas gali būti geresnis, išmintį ir sveiką mąstymą, kurių manęs niekas nemokė nesveikoje šeimoje, priėmimą ir paramą, už kurių kaip už ramsčių laikiausi, kai buvo sunku vienai.

Šiandien matau grupėje daug jaunų žmonių, kurie ieško pagalbos, ir tai teikia vilties. Žmonės nelaukia, kol gyvenimas prabėgs, nenori kentėti dėl vaikystės skriaudų, kurios niekur nedingsta, jei su jomis nieko nedarai, o pūliuoja viduje ir nuodija dabartinį gyvenimą. Kentėti nereikia, nors mes, suaugę alkoholikų ir nedarnių šeimų vaikai, prie kančios esame pratę. Tai normali ir mums gerai pažįstama būsena. Bet taip neturi būti. Esame verti daug geresnio gyvenimo. Džiaugiuosi, kad Aukštesnioji Jėga mane atvedė į grupę ir iki šiol globoja. Kartu su tais žmonėmis, kurie ištvėrė panašų vaikystės skausmą, mes galime padėti sau ir vienas kitam.

(Ne)pasmerkti: apie priklausomybę, kopriklausomybę ir sveikimo kelionę“ (Sudarytojai: Dvareckas, J. Kymantienė, A. Navickas.  Vilnius. – VšĮ Aštunotji diena ir VA Caritas priklausomų asmenų bendruomenė „Aš esu“, 2019. – 328 p.)

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *