Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.
1900 m. gimė vokiečių filosofas Hansas Georgas Gadameris.
Būsimasis filosofinės hermeneutikos kūrėjas gimė Marburge, Vokietijoje, protestantų šeimoje. Anksti neteko mamos, kurią nugalėjo cukrinis diabetas. Augo su tėvu, kuris buvo Vroclavo universiteto profesorius. Dėl silpnos sveikatos Hansas Gadameris nebuvo pašauktas į kariuomenę nei per Pirmą, nei per Antrą pasaulinius karus. Mokėsi filosofijos ir literatūros teorijos. Pradžioje – Vroclave, paskui Marburge, kur persivedė dirbti tėvas.
Baigęs studijas Marburge, Hansas persikėlė į Freiburgą, kuris tuo metu buvo fenomenologijos „bastionas“. Čia jaunasis filosofas klausėsi Huserlio, Heidegerio paskaitų. Pastarasis tapo svarbiu autoritetu, buvo disertacijos vadovas.
Hansas Gadameris niekada nepriklausė nacistų partijai, nors, kartu su šimtais kitų dėstytojų, pasirašė peticiją, sveikinančią Hitlerio atėjimą į valdžią. Stengėsi išlikti atokiau nuo polinio gyvenimo ir susitelkti tik į akademinius reikalus.
Prasidėjus karui pervažiavo į Leipcigą ir čia darbavosi universitete, vėliau net tapo jo rektoriumi. Kaip vizituojantis profesorius skaitė paskaitas daugiau nei dviejuose šimtuose pasaulio universitetų. Svarbiausia filosofo knyga buvo „Tiesa ir metodas“, kurioje jis išdėstė filosofinės hermeneutikos pagrindus. Knygoje jaučiama pagarba Heidegerio filosofijai, bet ji priimama kritiškai, stengiantis savitai plėtoti konkrečias įžvalgas. Filosofinė hermeneutika pirmiausia yra alternatyva pozityvistinei tekstų analizei. Gadameriui ypač svarbi „dialogo“ sąvoka. Pasak jo, autentiškas supratimas visuomet yra dialogas su tekstu.
Paskutinėje viešoje filosofinėje diskusijoje Gadameris dalyvavo, kai jam buvo šimtas vieneri metai. Dar po metų baigė labai ilgą žemišką kelionę.
Gadameris pelnytai laikomas vienu iškiliausių XX amžiaus filosofų.
1929 m. pasirašyta Laterano sutartis tarp Italijos ir Šventojo Sosto. Pagaliau buvo išspręstas „Romos klausimas“.
VIII a. susikūrusi Popiežiaus valstybė apėmė dalį dabartinės Italijos teritorijos ir jos sostinė buvo Roma. Ši valstybė gyvavo iki pat XIX amžiaus antros pusės, kai Italija buvo suvienyta. Prasidėjo didelė įtampa tarp naujai susikūrusios valstybės ir Šventojo Sosto. Tuo labiau, kad paskutinis aktas, galutinai užbaigęs popiežių valstybės egzistavimą, buvo italų kariuomenės įsiveržimas 1870 m. rugsėjį į Romą. Tuo metu bažnytinę valstybę valdęs popiežius Pijus IX nesusitaikė su valstybė praradimu. Jis pasiskelbė esąs italų įkaitas, įkalintas Vatikane. Jis visą pontifikatą praleido tarp Vatikano mūrų, kaip ir jo įpėdiniai – Pijus X, Leonas XIII, Benediktas XV. Tik popiežiumi išrinkus kardinolą Achille Ratti, kuris pasirinko Pijaus XI vardą, situacija ėmė keistis.
Naujasis popiežius, būdamas geras diplomatas, pradėjo derybas su Italija ir jas vainikavo 1929 m. Laterano rūmuose pasirašytos sutartys. Popiežius atsisakė pretenzijų į žemes, kurios iki Italijos suvienijimo priklausė Bažnyčiai, Italija savo ruožtu pripažino Vatikaną kaip Vatikano Miestą-Valstybę, kurią sudaro nepilni penkiasdešimt hektarų Romos centre. Beje, Vatikane kasmet Vasario 11-oji minima kaip viena iš valstybinių švenčių.
Popiežius Pijus XI Laterano sutartimis atsisakė pretenzijų būti žemiškuoju valdovu, bet tai tik padidino Šventojo Sosto tarptautinį autoritetą. Nors Popiežiaus valstybė buvo panaikinta prievarta, bet pats Šventasis Sostas pripažįsta, kad tai buvo ne Bažnyčios susilpninimas, bet nereikalingos naštos nuėmimas.
1989 m. mirė psichologas Leonas Festingeris.
Būsimas kognityvinio disonanso teorijos kūrėjas Leonas Festingeris gimė 1919 m. Brukline, Niujorke, rusų imigrantų šeimoje. Jo tėvas pasitraukė dar iš carinės Rusijos, nes buvo ateistas ir radikalas. Leoną traukė psichologija ir tėvas tam neprieštaravo. Studijuodamas, Leonas Festingeris klausėsi Kurto Levino paskaitų, kurios jam paliko ypatingą įspūdį. Daktaro disertaciją Festingeris apgynė vaikų psichologijos srityje. Būsimas vienas iškiliausių XX amžiaus socialinių psichologų labai ilgai sąmoningai nesidomėjo šia psichologijos kryptimi, nes esą ji nėra mokslinė. Jo požiūris pasikeitė jau po Antrojo Pasaulinio karo, kai įsijungė į K. Levino sukurtą „Grupių dinamikos tyrimų centrą“. Čia Festingeris susižavėjo socialinės psichologijos galimybėmis ir įžvalgomis.
Kai K. Levinas mirė, L. Festingeris nusprendė palikti tyrimų centrą ir pervažiuoti į Minesotos universitetą. Čia jis atliko garsųjį tyrimą, kuris leido suformuluoti kognityvinio disonanso teoriją.
Psichologas tyrė sektą, kuri laukė pasaulio pabaigos. Kai sektos lyderio nurodytu laiku pranašystė neišsipildė, sekta ne tik neiširo, bet dar sustiprėjo. Visas šis tyrimas buvo aprašytas L. Festingerio darbe „Kai pranašystė nepasitvirtina“. Šiame darbe pateiktos įžvalgos vėliau buvo apibendrintos svarbiausiame L. Festingerio tekste „Kognityvinis disonansas“.
Pasak L. Festingerio teorijos, kai žmogus kažkuo tvirtai tiki ir paskui susiduria su faktais, kurie prieštarauja tam tikėjimui, jis išgyvena nejaukų vidinį nesuderinamumą. Norėdami jo išvengti, žmonės labiau linkę ne atsisakyti įsitikinimų, nes tai sukeltų dar didesnį nejaukumą, bet ignoruoti faktus, ar pateikti iracionalias jų interpretacijas. „Pasakyk, kad nesutinki ir žmogus tavęs nebegirdės. Jei bandai jam pateikti mokslinius faktus, jis suabejos jų patikimumu Logiškai argumentuosi – jis galvos, kad bandai jį apgauti“, – taip rašė L. Festingeris, apibendrindamas pokalbius su jo tirtos sektos nariais. Pasak kognityvinio disonanso teorijos, žmonės yra linkę laikytis savo pasaulėžiūros net tada, kai pradeda ryškėti jos „skylės“. Mes veikiau ignoruojame faktus, kuriame konspiracijos teorijas, nei prisipažįstame, jog buvome suklaidinti. Būtent dėl to klesti įvairūs sektų lyderiai ir politiniai populistai.
L. Festingeris mirė nuo kepenų vėžio, iki pat gyvenimo pabaigos tęsdamas socialinės psichologijos studijas ir ieškodamas būtų stiprinti žmogaus kritinį mąstymą.
