Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.
1922 m. Žemės reforma Lietuvoje.
Tai buvo viena didžiausių socialinių ir ekonominių transformacijų, kuri padėjo naujus pagrindus valstybei. Reformos politiniu architektu vadinamas kunigas ir vienas krikščionių demokratų lyderių Mykolas Krupavičius. Pretekstu žemės nuosavybės perskirstymui buvo du argumentai: vienas iš jų labiau susijęs su istoriniu teisingumu, kitas – su Bažnyčios socialiniu mokymu.
Žemės reformos įstatymas reikalavo, kad į bendrą valstybės valdomą fondą būtų perimti dvarininkų, kurie nuosavybę įgijo per carinės valdžios prielankumą, žemės „perviršius“. Pastarasis buvo suvokiamas kaip visa tai, kas viršija 80 ha. Žemė į fondą išperkama, o ne atimama, t.y. už ją sumokama „teisinga kompensacija“. Valstybė nesiruošė pati valdyti visas fondo žemes, bet jos buvo išdalintos žmonėms, kurie turėjo tapti naujuoju ūkininkų sluoksniu. Pirmenybę gauti žemę turėjo tie žmonės, kurie turėjo kokių nors nuopelnų besikuriančiai valstybei.
Kuriantis nepriklausomai Lietuvos Respublikai, žemės ūkio gamybos lygis Lietuvoje gerokai atsiliko nuo kitų Europos valstybių, net ir nuo latvių bei estų. Todėl vienas svarbiausių uždavinių buvo modernizuoti žemės ūkį. Žemės reformos metu ūkininkais, dirbančiais savo žemę, tapo 38 700 bežemių ir 26 300 mažažemių Lietuvos piliečių. Jie įsipareigojo per 36 metus išsipirkti žemę. Beje, norinčių gauti žemės buvo bent dvigubai daugiau, tad teko nustatyti griežtą tvarką, atsižvelgiant pirmiausia į žmonių nuopelnus savo Tėvynei. Pavyzdžiui, pirmumo teisė buvo suteikta savanoriams, laisvės kovų dalyviams.
1944 m. gimė Čečėnijos išsivadavimo lyderis ir prezidentas Džoharas Dudajevas.
Džoharas buvo septintas vaikas šeimoje ir gimė nedidelėje Jarlochajaus gyvenvietėje. Kai visa šeima buvo ištremta kartu su tūkstančiais kitų vietos gyventojų į Pietų Kazachiją, jam tebuvo aštuoneri. Tremtyje praleido penkis metus, paskui pavyko su šeima sugrįžti į Grozną.
Nusprendė būti kariškis, įstojo taip pat ir į komunistų partiją. 1987 m. jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis. Tiesa, dar po trejų metų, paties prašymu, išleistas į atsargą.
1991 m. dalyvavo pirmuose laisvuose rinkimuose Čečėnijoje ir tapo šios autonominės respublikos prezidentu. Po mėnesio paskelbė apie Čečėnijos nepriklausomybę nuo Rusijos. 1994 m. Rusija pradėjo Čečėnijos karą. Rusai buvo įsitikinę, kad lengvai sudoros maištininkus, bet susidūrė su labai atkakliu ir išmintingu pasipriešinimu. Rusijos karinė kampanija žlugo. Tada rusai ėmėsi kitos taktikos – nusprendė pašalinti Čečėniją suvienijusį prezidentą, sukelti susipriešinimą pačios Čečėnijos viduje, taip pat nuosekliai stengėsi, kad pasaulio bendruomenėje susiformuotų čečėno teroristo įvaizdis.
Džoharas Dudajevas žuvo per pasikėsinimą, surengtą Rusijos slaptųjų tarnybos. Tai iš tiesų buvo lūžis Čečėnijos istorijoje ir kartu šios valstybės naikinimo pradžia.
Džocharas Dudajevas du kartus lankėsi Lietuvoje, turėjo čia daug gerų draugų. Jo žmona po vyro mirties gyveno Lietuvoje.
1989 m. paskelbta, kad visi sovietų kariai paliko Afganistaną.
Afganistanas tradiciškai buvo Sovietų Sąjungos ir JAV geopolitinių interesų susikirtimo laukas. 1978 m. Sovietų Sąjungai pavyko pasiekti, kad prie Afganistano valdžios vairo stotų komunistai. Prasidėjo šalies industrializacija ir sekuliarizacija. Buvo viešai deginamas Koranas, žudomi dvasininkai. Buvo oficialiai draudžiama išpažinti kokią nors religiją. Visos šios represijos sukėlė visuomenėje pasipriešinimą, kurį, natūralu, dar skatino ir JAV. Antikomunistiniai protestai išsiplėtė visoje šalyje. Labiausiai pagarsėjo žudynės Keralos kaime, kai buvo nužudyti 1700 gyventojų. Karingai opozicijai vadovavo Izmaelis Chanas.
Matydamas visas komplikacijas, Afganistano vadovas, komunistas Muchamedas Tarakis kreipėsi į Sovietų Sąjungą pagalbos.
Pradžioje sovietai teikė tik ginklus, o 1979 m. gruodžio 24 d. pradėjo oficialią intervenciją, kuri tęsėsi devynerius metus. Oficiali statistika teigia, kad viso žuvo 13 836 sovietų kariai. Labai daug žmonių buvo sužeisti, liko neįgaliais. Oficiali statistika tvirtina, kad Afganistane žuvo beveik šimtas jaunuolių iš Lietuvos, tačiau dar daug žmonių buvo sužaloti, patyrė psichologines traumas. Afganistanas neteko pusantro milijono gyventojų, iš kurių devyniasdešimt procentų buvo civiliai.
Per sovietų intervenciją buvo sužlugdytas Afganistano ūkis ir kultūra, prasidėjo masinė emigracija. Visa tai vėliau atvėrė kelią į valdžią islamo fundamentalistams.
Sovietų kariuomenės išvedimas iš Afganistano buvo vienas iš M. Gorbačiovo žingsnių, kuris sulaukė plataus palaikymo tiek Sovietų Sąjungoje, tiek visame pasaulyje.
