Siūlome fragmentą iš knygos „Nepasmerkti“, kurią 2018 m. sudarė K.Dvareckas, J. Kymantienė ir A. Navickas. Į klausimus atsako kun. Kęstutis Dvareckas.

Kas yra reabilitacinė bendruomenė ir koks jos tikslas? Dėl kokių priklausomybių šiuo metu galima kreiptis į reabilitacines bendruomenes? Kokie reikalavimai keliami norintiems dalyvauti reabilitacijos programoje?

Priklausomybė yra lėtinė ir progresuojanti liga – neretai prieš pradėdamas sveikimą, priklausomas asmuo prarandą viską: savigarbą, bet kokias moralines vertybes, artimųjų pasitikėjimą, darbinius įgūdžius ir pan. Sugrįžti, integruotis į visuomenę ir darbo rinką po ilgesnės ar trumpesnės reabilitacijos tampa sunkiai įveikiama kliūtimi, ir nemažai asmenų pakliūva į užburtą ratą – detoksikacijos skyriai, reabilitacija ar „Minesotos“ programa, šiek tiek blaivaus gyvenimo, kuriame susidūrus su problemomis ir kliūtimis vėl grįžtama prie vartojimo. Integracinių programų tikslas – padėti asmeniui, palaikyti jį įveikiant pirmąsias blaivaus gyvenimo kelyje sudygusias problemas, padėti susiorientuoti darbo rinkoje, palaikyti atkuriant santykius su artimaisiais, įsijungti į savipagalbos grupių veiklas, atrasti susitarimus su kreditoriais ir antstoliais (didžiosios dalies po reabilitacijų sugrįžtančiųjų ištikimai laukia tik antstoliai).

Dauguma Lietuvoje veikiančių reabilitacinių bendruomenių yra įsikūrusios atokiose vietovėse – dėl to negali užtikrinti savo absolventams pakankamo palaikymo sveikimo procese. Didžioji dalis sugrįžtančiųjų neturi ne tik vidinių resursų, bet ir elementarių finansinių galimybių įsitvirtinti visuomenėje ir darbo rinkoje – jie yra išmokę, turi įgūdžių gyventi saugioje bendruomenėje, o visuomenėje, kuri nėra tokia saugi terpė, – ne.

Šiuo metu Lietuvoje pagalbos į reabilitacines bendruomenes galima kreiptis dėl priklausomybės nuo alkoholio, narkotikų, patologinio lošimo. Tačiau situacija sparčiai keičiasi, atsiranda naujų bendruomenių. Taip pat nepamirškime, kad paprastai priklausomybės glaudžiai susijusios tarpusavyje ir kai žmogus kreipiasi į reabilitacinę bendruomenę, dažniausiai jau turi visą „puokštę“ įvairių priklausomybių.

Beje, noriu pastebėti, kad didžioji dalis Lietuvoje veikiančių reabilitacijų bendruomenių į savo programas priima tik pilnamečius asmenis. Nepilnamečiams asmenims pagalbą teikia Vilniaus ir Kauno priklausomybių centrų skyriai.

Kalbant apie reikalavimus, beveik visos Lietuvoje veikiančios priklausomų asmenų reabilitacijos bendruomenės į savo programas priima asmenis iškart po detoksikacijos skyrių, arba savarankiškai nutraukusius vartojimą (mažiausiai 1–2 savaitės). Derėtų atkreipti dėmesį į tai, kad bendruomenės skirtingos – vienos bando padėti be specialistų (darbas ir malda), dažniausiai įkurtos religinių judėjimų, kitos, kuriose dirba ir specialistai, dažniausiai prašo besikreipiančio asmens pagal galimybes prisidėti prie reabilitacijos kaštų padengimo nustatyto dydžio įnašais. Reabilitacijas galima skirstyti į licenzijuotas (atitinkančias bent minimalius reikalavimus, norint padėti priklausomybe sergantiesiems) ir nelicenzijuotas – kaip minėjau, dažniausiai priklausančias religiniams judėjimams, neturintiems kvalifikuotų specialistų ir patvirtintų programų.

Šalia visų minėtų reikalavimų, pagrindinis visgi yra motyvacija – asmuo turi sutikti ir pats kreiptis į pasirinktą bendruomenę. Licenzijuotų bendruomenių sąrašą rasite šios knygos pabaigoje prie naudingos informacijos.

Prieš pasirenkant bendruomenę rekomenduojame paskaityti bendruomenių internetinius puslapius, apsilankyti atvirų durų dienose ir pan.

Teko girdėti, kad reabilitacijų dalyviai turi laikytis griežtų bendruomenės taisyklių. Kokios jos ir kodėl tokios griežtos? Kas padeda žmogui pabaigti gydymo programą, t. y. nenutraukti jos anksčiau laiko?

Kiekviena bendruomenė sukuria individualias, būtent tai bendruomenei svarbias vidaus tvarkos taisykles. Tačiau esama ir bendrų, fundamentalių taisyklių. Pavyzdžiui, dalyvaujant reabilitacijos ar reintegracijos programoje negalima vartoti ar turėti jokių psichoaktyvių medžiagų, ir bendruomenės darbuotojai gali bet kada patikrinti, ar programos dalyviai šios taisyklės laikosi. Visos taisyklės bendruomenėse sukurtos siekiant to paties tikslo – padėti programų dalyviams sveikti.

Gydymo programos pabaigimui svarbi tiek vidinė, tiek ir išorinė motyvacija. Dažniausiai, žinoma, dominuoja išorinė motyvacija – ir tai nėra blogai. Svarbu, kad ta išorinė motyvacija nedingtų, nemažėtų, kol neūgtelėjo vidinė motyvacija. Išorine motyvacija vadiname aplinkos ir aplinkybių spaudimą rinktis sveikimo kelią, vidine – sąmoningą asmens apsisprendimą tęsti sveikimą. Motyvacija – kintantis dydis, kai kuriuos slėnius padeda įveikti labiau išorinė, kitus – vidinė motyvacija. Jos viena kitą papildo. Svarbu, kad artimieji nesudarytų prielaidų sveikstančiajam atidėti sveikimą, – kad netikras gailestingumas, džiaugsmas pirmaisiais pokyčių daigeliais ar noras tikėti, kad jau viskas išsisprendė netaptų neperžengiamu slenksčiu ar klystkelio pradžia. Nederėtų tikėtis greitų ir tikrų pokyčių.

Ar gydymasis yra anonimiškas? Ar surinkta informacija apie priklausomų asmenų, kurie gydosi priklausomybės ligų centruose arba bendruomenėse, psichikos sveikatą gali vėliau turėti jiems neigiamų pasekmių? Pvz., dėl galimybės dirbti t.t. darbą ir pan.

Dažnu atveju, priklausomybių ligų centrai leidžia pasirinkti – arba nemokamas gydymas atskleidžiant asmens tapatybę, arba anoniminis gydymas, bet tuomet gydymas mokamas.

Reabilitacinėse bendruomenėse užtikrinamas besigydančiųjų anonimiškumas ir jokių neigiamų pasekmių iškilti neturėtų.

Kiek laiko reikia lankyti savitarpio pagalbos grupes? Ar galima individualiai dirbti pagal „12 žingsnių“ programą, t. y. nelankant grupių? Kodėl kai kurie sveikstantys asmenys po reabilitacijos programos renkasi reintegraciją?

Baigtinio lankytų savitarpio pagalbos grupių skaičiaus nėra. Sveikstantys žmonės paprastai jas lanko nepertraukiamai. Su „12 žingsnių“ programa dirbama lankant grupes, individualus darbas vyksta pasirinkus globėją. Savipagalbos grupes derėtų lankyti visą sveikimo laiką, idealiu atveju – visą gyvenimą. Pilnavertis darbas pagal „12 žingsnių“ programą be dalyvavimo grupių veiklose neįmanomas.

Reabilitacijos metu sveikstantis asmuo įgyja daug žinių apie savo ligą, formuoja naujus bei stiprina jau turėtus psichosocialinius įgūdžius, susigrąžina dienotvarkę, susipažįsta su „12 žingsnių“ programa ir kt. Kitaip tariant, sužino, ką turi daryti, kad toliau gyventų blaiviai. Tačiau reikia nepamiršti, kad reabilitacija sykiu užtikrina labai saugią aplinką sveikstantiems žmonėms. Naujai atrasti dalykai veikia vienaip, kai tuo pačiu gyvena ir aplinkiniai. Savarankiškas sveikstančiojo gyvenimas kupinas iššūkių, kuriais gali virsti ir kasdieniai reikalai: reabilitacijoje galiojo taisyklės, kurios jau pačios savaime į gyvenimą įnešė daug struktūros bei aiškumo, baigus reintegraciją – už savo gyvenimo taisykles atsakingas lieki vienas pats.

Reintegracija daugeliu atvejų tampa labai reikšminga tarpine stotele. Šios programos metu asmuo toliau gyvena bendruomenėje, tačiau turi daugiau laisvės, o sykiu ir daugiau galimybių už šią laisvę prisiimti atsakomybę. Dažniausi uždaviniai šiame etape – darbo paieška, susikaupusių finansinių problemų sprendimas, santykių su šeima atkūrimas ir kita.

Reintegracijos programa užtikrina galimybę su saugiu specialistų palydėjimu perkelti reabilitacijos programoje įsisavintas žinias ir įgūdžius į tikrąjį gyvenimą. Toks palydėjimas tampa ypatingai svarbus ankstyvos psichoaktyvių medžiagų vartojimo pradžios atveju, kada priklausomas asmuo stokoja ne tik darbinių, bet gyvenimo įgūdžių apskritai.ęstuti

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *