Įprasta manyti, kad paminklai tragiškų įvykių (karo, genocido, teroro aktų) aukų atminimui atlieka ne tik atminimo, bet ir terapinę funkciją – gydo ir padeda aukoms ar jų artimiesiems susitaikyti su netektimi. Tačiau, pasak Leveno universiteto (Belgija) tyrėjos Anos Milošević, paminklų reikšmė gijimo procesui nėra savaime suprantama ir vienintelė, maža to, kai kada jie kaip tik neleidžia žaizdoms užsitraukti.

2014 metais švedų menininkas Jonas Dahlbergas laimėjo memorialo* žudynių Utojos saloje aukoms atminti konkursą. Projektas, pavadinimu „Atminimo žaizda“ („Memory wound“), simbolizuojantis 77 šioje Norvegijos saloje 2011 m. nužudytus žmones, turėjo padalinti salą į dvi dalis. Draugiškai aplinkai nusiteikę norvegai pasipriešino natūralaus kraštovaizdžio keitimui. Vietos gyventojai, kartą jau sukrėsti masinių žudynių, stojo prieš. „Kaip mes galėsime užgydyti šias gilias žaizdas, jei prieš akis visada turėsime tokį tragedijos priminimo ženklą?“ – svarstė jie.

Galbūt net patys to nežinodami, žmonės uždavė labai svarbų ir šiek tiek primirštą klausimą: koks yra memorialų tikslas? Ar memorialai padeda užgydyti žaizdas, ar priešingai – neleidžia joms užsitraukti?

Koks memorialų tikslas?

Gerai tai ar blogai, bet mes gyvename atminimo amžiuje. Per pastaruosius tris dešimtmečius terminas „atmintis“ pasiekė neregėtą populiarumą. Kai kurie autoriai įspėja netgi apie atminimo maniją – tam tikrą modernių visuomenių patologiją. Pastarojo laiko atminimo vietų (de)konstrukcijos banga sūkuriuoja aplink masinį atminties produkavimą ir vartojimą. Viena vertus, mes „pagaminame“ per daug atminties, liguistai naudodami su atminimu susijusią kalbą ir įrankius. Kita vertus, esame terorizuojami užmaršties baimės arba, tiksliau sakant, atminties stokos. Neatminimas ar noras pamiršti yra siejamas su amnezija ar neigimu. Mūsų aistra atminčiai ir paminklams gali būti rimta priežastis, paaiškinanti, kodėl daugiau nebediskutuojame „ar“ ir „kodėl“ verta įatmintinti (memorialise), bet iš karto svarstome „kaip“ įatmintinti.

Memorialo žudynių Utojos saloje aukoms atminti projektas. Autorius Jonas Dahlberg, 2014, Norvegija

Kaip reguliuojame įatmintinimą, dažnai priklauso nuo to, kas diriguoja procesui, ir, ne mažiau svarbu, koks vaidmuo suteikiamas memorialams. Skirtingai nuo ankstesnių laikų, kai įatmintinime buvo akcentuojami išsivadavimo, pasipriešinimo, pergalės siužetai, garbinami karo didvyriai, dabartis yra statoma ant paminklų traumoms atminti pagrindo. Šie memorialai turi daugeriopų tikslų: funkcionuoja kaip simboliniai skriaudos atitaisymo, teisingumo aukų atžvilgiu ir pripažinimo ženklai bei priemonės suvesti sąskaitas su praeitimi. Memorialas šiandien suvokiamas kaip etinis ir politinis pažadas, kad tai, kas atmenama, nebepasikartos, ir akivaizdžiai atlieka didaktinę funkciją.

Memorialai ne visuomet vienija

Ar memorialai iš tikrųjų padeda gydyti priešiškų jėgų padarytas žaizdas, arba kokį vaidmenį jie vaidina užkertant kelią smurtui ateityje, nėra aišku. Atmintis, galų gale, turi savų būdų, kaip prasiskverbti į dabartį. Tačiau iš tikrųjų žinome, kad memorialai ne visada veikia kaip socialines grupes vienijanti jėga. Kartais jie gali pagilinti skiriamąsias linijas ir toliau laikyti atvertas tragedijos ar smurto padarytas žaizdas.

Pereinamuoju laikotarpiu teisingumo įgyvendinimą prižiūrintys ekspertai, kurie dirba Balkanuose, Šri Lankoje, Ruandoje, Nepale ir kitur, tai gerai žino. Kai pereinamojo laikotarpio teisingumo sistema fetišizuoja teismus ir susitaikymo komisijas, įatmintinimas dažnai naudojamas prieštaringiems tikslams. Drauge – ir skatinti, ir priešintis naujam žinojimui, arba, jei jums patinka, tiesai apie praeitį. Po genocido Ruandoje vyriausybė naudojo aukas kaip viešą testamentą, eksponuodama jų mirtį. Murambyje, viename iš šešių Ruandos genocido muziejų, praėjus daugeliui metų nuo genocido, galima pamatyti 848 aukų palaikus. Šis makabriškas mirties palikimo eksponavimas ne tik žemina aukas, bet ir jas absoliučiai dehumanizuoja – kadangi žmonių palaikai yra naudojami dabartinės valdžios teisėtumui. Praėjus 20 metų nuo įvykių Balkanuose, įatmintinimas tapo etnopolitiniu instrumentu tautos kūrimui ir savų privalumų bei vertybių pabrėžimui. Be abejonių, toks įatmintinimas nepadeda taikinimosi ir gijimo procesui, priešingai – palaiko žaizdas atviras.

Šiais ir daugeliu kitų atvejų, aukos ir išlikusieji yra naudojami kaip politinė valiuta. Tik retais atvejais jie gali tarti žodį viešojo atminimo tvarkymo reikaluose. Toliau bėgant laikui, aukos ir išlikusieji įatmintinimą suvokia kaip konflikto pakartojimą ir vis naujai išgyvenamą traumą. Jų asmeninių tragedijų ir kančių reikšmės tampa kolektyvo nuosavybe.

Nutylima tai, kad dažnai įatmintinimas „iš viršaus“ neatitinka smurtą išgyvenusiųjų lūkesčių. Kai jų nuoskaudos neatliepiamos, išlikusieji dažnai ima kurti alternatyvias atminimo erdves, kurios patenkina jų poreikius. Vienas iš tokių pavyzdžių – „Memorialas iš antklodžių“ („Quilt memorial“). Tai tūkstančiai istorijų, surinktų iš išprievartavimo ir smurto aukų. Eksponuodamos antklodes aukos kuria ir naudoja viešąją erdvę išgijimui. Vis dėlto, net jei šis įatmintinimo pavyzdys ir yra sėkmingas – tai yra priimamas, remiamas ir praktikuojamas visuomenės, tačiau aukoms būtina ir labai konkreti pagalba, susijusi su sveikatos priežiūra, parama, skurdo įveika ir finansinėmis kompensacijomis.

Terapiniai memorialai

Memorialų skaičiaus augimas pastaraisiais dešimtmečiais be jokių abejonių yra siekio atitaisyti istorijos skriaudas pasekmė, noras paliudyti apie patirtas kančias. Atkuriamos pamirštos ir marginalizuotos istorijos. Statomi paminklai praeities aukoms atminti, retrospektyviai pripažįstant jų kančias. Vis dėlto, ne tik praeityje įvykusios tragedijos tvyro mūsų politinėje dabartyje. Teroristų atakos, žmogaus ir gamtos sukeltos katastrofos verčia mus pergalvoti savo atminimo praktikas ir tikslus, kuriuos keliame memorialams.

Skulptūra terorizmo Briuselyje aukoms atminti. Autorius Jean Henry Compere, 2016, Belgija

Vakarų visuomenėse spontaniškai kuriami memorialai (pvz., gėlės ar žvakės, padėtos žūties vietoje – red. past.) tapo socialiai priimtina gedėjimo praktika viešojoje erdvėje. Stichiškai kuriami memorialai yra svarbių įvykių ar mirusių asmenų atminimo židiniai. Paprastai tokie paminklai žymi nesavalaikes mirtis ir yra aptinkami gatvėse, ligoninėse, parkuose, mokyklų teritorijose. Daugybė memorialų pasaulyje buvo sukurta teroristų atakų aukų atminimui. Nuo 2001-ųjų rugsėjo 11-osios iki atakų Toronte pati visuomenė ėmėsi įatmintintojos vaidmens, išreikšdama solidarumą ir artimumą, gedulą ir sielvartą. Spontaniškas įatmintinimas yra nukreiptas į išlikusius ir tuos, kurie pražuvo, tačiau sykiu ir į pačią visuomenę, kuri save suvokia kaip kolektyvinės tragedijos auką.

Matant, kaip paplitusi spontaniško įatmintinimo praktika, akivaizdu, kad ji svarbi daugeliui žmonių. Išlikusiems tokie memorialai ir su jais susijusi atminimo veikla teikia tam tikrą komfortą, kadangi demonstruoja socialinę empatiją ir solidarumą, artimumą ir supratingumą. Tačiau svarbiausias tokių memorialų tikslas – patenkinti jų sumanytojų (tai gali būti asmenys ir bendruomenės) terapinius poreikius. Išgyvenus smurtą, įatmintinimas viešojoje erdvėje padeda sukrėstiems žmonėms susigyventi su netikėto praradimo ar smurto poveikiu. Toks įatmintinimas padeda atkurti įtrūkusius ryšius tarp bendruomenės narių ir sugrąžina saugumo jausmą.

Vis dėlto, kai kuriuos žmones spontaniški memorialai trikdo, jie negali priimti to kaip nuoširdumo išraiškos. Kai gėlės, padėtos įvykio vietoje, pradeda vysti, bendruomenė išgyvena skausmą. Paprastai tai yra viena svarbiausių priežasčių pradėti memorialo ardymą. Po teroristinės sunkvežimio vairuotojo atakos Anglų promenadoje Nicoje kai kurie gedėtojai išnaudojo spontaniško memorialo erdvę savo pykčiui ir frustracijai išreikšti. Jie spjaudė į tą vietą, kurioje buvo nušautas užpuolikas. Briuselyje po atakų 2016 m. maža prieš imigrantus nusistačiusi grupelė žmonių kvestionavo viešos širdgėlos antplūdį. Jie išvartė gėles, kaltindami gedėtojus apsimetant: jie esą nepažinoję aukų.

Pastarojo laiko teroristinės atakos Europoje vis dėlto atskleidė, kad sielvartas peržengė asmeninės ir nacionalinės sferų ribas. Per medijas daugybę kartų pakartoti memorialų ir istorijų vaizdai atliko krizių akivaizdoje bendruomenes sutelkiančią funkciją. Daugybėje pasaulio šalių ir miestų atsiradę spontaniški memorialai iškilo solidarizuojantis su sielvartaujančiais. Atmenant atakų Berlyne ar Londone aukas, tokie nacionaliniai miesto ženklai kaip Eifelio bokštas ar Burdž Chalifa dangoraižis Jungtiniuose Arabų Emyratuose pasipuošė Vokietijos ar Jungtinės Karalystės vėliavų spalvomis, o Britanijos, Kanados ar Vokietijos ambasadų prieigos buvo nuklotos gėlių bei žvakių kilimais.

Atminimo ribos

Kokias pamokas galime išmokti, žvelgdami į šiuos atvejus? Ar memorialai ir įatmintinimas padeda asmenims ir visuomenės išgyti? Pastaruosius dvejus metus studijavau teroristinių atakų Briuselyje poveikį visuomenei ir jos reakcijas. 2016 m. kovo 22 d. įvykdyti du sprogdinimai: vienas Zaventemo oro uoste, kitas Malbeko metro stotyje. Po tragedijos Briuselyje 32 žuvusiųjų ir 300 sužeistųjų atminimui iškilo daug paminklų.

Skirtingai nuo spontaniškų memorialų, kurie pritraukia labai daug žmonių, nuolatiniai memorialai ir kasmetės ceremonijos tokio paties emocinio rezonanso nesukelia. Pirmųjų 2015 m. įvykdytų sprogdinimų Paryžiuje metinių proga valdžia atidengė atminimo lentas visose trijose sprogdinimų vietose. Taip pat, praėjus metams nuo atakų ant Londono tilto (įvykdytų 2017 m.), buvo pasodintas „Gydantis medis“ (alyvmedis, pasodintas į dirvą, į kurią buvo įberta komposto, gauto kompostavus gėles, gyventojų suneštas į žudynių vietą ant Londono tilto – red. past.), o Briuselyje, Šumano aikštėje, iškilo oficialus vyriausybės inicijuotas memorialas.

Visais šiais atvejais atminimo ceremonijos vyko pagal tą patį scenarijų. Tylos minutė, aukų vardų skaitymas, vainikų padėjimas. Jokių politinių kalbų ar nuorodų į smurto priežastis. Tai suprantama žinant, kokia daugiaplanė ir sudėtinga yra terorizmo bei saugumo problema. Aukų šeimų ir išlikusiųjų kritika įatmintinimui „iš viršaus“ buvo panaši visoje Europos Sąjungoje. Šie žmonės mato ryškų kontrastą tarp visuomenės ir politinių atminimų, todėl patys nori prisidėti prie šių įvykių reikšmės vertinimo proceso bei aiškios žinios apie terorizmo atakas skleidimo.

Belgijoje aukų šeimos, jiems atstovaujančios asociacijos ir išlikusieji iškėlė daug problemų ir pateikė pasiūlymų memorialo kūrėjams. Pagrindinė žinutė, kurią terorizmo aukų artimieji išsakė mums kalbantis 2016–2018 m., tai noras vaidinti aktyvų vaidmenį viso įatmintinimo proceso metu, nuo paminklo sukūrimo iki atminimo ceremonijų organizavimo, užuot paprasčiausiai buvus atminimo objektu.

Nuolatinio memorialo Briuselyje įgyvendinimo procesas buvo lydimas konfliktų. Intensyvios konsultacijos vyko visais Belgijos vyriausybės lygiais. Nutarta sukurti paminklą visoms teroristinių atakų aukoms (ne tik Briuselyje) atminti. Konkursas paskelbtas praėjus šešiems mėnesiams po atakų, o paminklui sukurti skirta 100 tūkst. eurų. Daugelis išlikusiųjų ir vietos gyventojų kvestionavo tiek numatytą skirti pinigų sumą, tiek paminklo vietą. Belgijos sprendimų priėmėjai nutarė pastatyti paminklą Europos kvartale, taigi, toli nuo tų vietų, kuriose įvyko tragedijos, ir, žinoma, ne miesto centre, kuris po atakų buvo tapęs atminimo ašimi.

Memorialo atidengimas Šumano aikštėje daliai išlikusiųjų tapo dar vienu susiskaldymo ir nusivylimo momentu. Be diskutuotinos paties paminklo estetikos, išlikusieji buvo nusivylę, kadangi ant paminklo nebuvo aukų vardų. „Jis pernelyg neutralus, jis nekalba ir akivaizdžiai nepasako, kas ir kaip įvyko“, – kalbėjo išgyvenę po sprogdinimų Zaventeme. Aukoms labai sunku tapatintis su „nuasmenintu memorialu“, kuris nepasiūlo jokio „tragedijos perskaitymo“. Taip pat aukų šeimas ir išlikusiuosius emociškai labai stipriai palietė atminimo lentos Zaventemo oro uoste atidengimas ir žudynių vietos Malbeke lankymas. Kiekvienas grįžimas į nusikaltimo vietą, kiekviena atminimo ceremonija iššaukia labai stiprius jausmus, kurių kai kurie išlikusieji dar nėra pasiruošę patirti.

Dauguma mano kalbintų išgyvenusiųjų neturėjo jokių iliuzijų, kad paminklas Briuselyje padės gijimo procesui, suteiks jiems kokią nors priebėgą ar atneš palengvėjimą, nors drauge sakė manantys, kad paminklo atsiradimas yra naudingas tam, „kad istorijoje būtų paliktas apie šiuos baisius įvykius bylojantis pėdsakas“. Per daug akcentuojant įatmintinimą kaip simbolinį skriaudos atitaisymą, užgožiami kiti labiau neatidėliotini aukų šeimų ir išlikusiųjų poreikiai, tokie kaip adekvati psichologinė ir medicininė pagalba. Viena jauna mergina, išgyvenusi ataką Malbeko metro stotyje, man sakė, jog „atminimo ceremonijos yra kaip politinis cirkas. Visi čia susirenka paminėti tą dieną, paspausti mums rankų ir nusifotografuoti. Tačiau aš turiu gyventi su tuo nuolatos. Aš vis iš naujo išgyvenu šią dieną 365 dienas per metus.“ Jos požiūriu, kalbant apie politiką, svarbiau nei įatmintinimas yra tragedijos ir patirto neteisingumo pripažinimas, suteikiant apsaugą ir kompensacijas, pasirūpinant nukentėjusiųjų poreikiais ir užtikrinant bendruomenės saugumą.

„Gijimo medis“ Southwarko Katedros šventoriuje, teroristinių atakų prie London Bridge aukoms atminti, 2017 m. Medis pasodintas dirvoje, pagamintoje kompostavus aukų pagerbimui į žudynių vietas suneštas gėles.

Ar mums visada reikia memorialų?

Netikėtos tragedijos itin sukrečia asmenis ir bendruomenes. Mes jaučiame liūdesį, pyktį, netikėjimą ir sielvartą – o kai kada viską vienu metu. Iš pradžių gedime nutrūkusio gyvenimo ryšio su kitais žmonėmis. Klausimai apie gijimą, augimą, dvasinių jėgų atgavimą ateina vėliau.

Memorialai gali suteikti šventą erdvę gedėjimui, tačiau terapinių jų ir atminimo ceremonijų poveikio neturėtume priimti kaip savaime suprantamų. Panašu, kad išgyvenusiems po teroro atakų įatmintinimas svarbesnis iškart po tragedijos ar smurto išgyvenimo. Jis svarbus kaip visuomenės solidarumo, artimumo ir empatijos ženklas. Tai tarsi užjaučiantis svetimųjų apkabinimas. Tačiau kai žvakės sudega, o gėlės nuvysta, išlikusieji ar jų šeimos neturėtų būti spaudžiami įatmintinti tai, kas įvykę. Atminimas, kaip terapija, turi savo ribas. Tam, kad pavyktų, būtina pripažinti tų, kurie liko gyventi, teisę į asmeninį sielvartą.

Kas yra išgyvenęs netektį, gerai žino, kad išgijimas po traumos ir susitaikymas su praradimu – ilgas procesas. Nėra jokios magiškos formulės, kuri padėtų įveikti sielvartą ir po tragedijos užpildyti atsiradusią tuštumą. Psichologija moko, kad kelias į išgijimą turi pereiti penkias gedulo pakopas – neigimą, derybas, pyktį, liūdesį ir susitaikymą, – kurias įveikus, turėtų ateiti ir viso to, kas įvyko, priėmimas. Tai reiškia sugebėjimą suturėti skausmą ir pripažinti „naują“ realybę, kurioje mūsų artimųjų nebėra. Vis dėlto, kiekvienas kelias į išgijimą yra individualus: kartais šis kelias prasideda nuo atminimo, kartais nuo jo nutolsta. Išlikusiesiems turėtume suteikti ne tik teisę į atminimą, bet ir teisę judėti pirmyn sveikimo keliu.

Parengė Zigmas Vitkus

* Anglų kalboje paminklui apibūdinti vartojamos dvi sąvokos: „memorial“ ir „monument“. Paprastai (nors nebūtinai) pirmasis terminas vartojamas, kalbant apie „sunkius“, tragiškus įvykius, o antrasis apibūdina tai, kuo visuomenė „didžiuojasi“. Lietuvių kalboje šių dviejų sąvokų skirtis nėra visai aiški ir griežta.

Straipsnis publikuotas žurnale „Kelionė“ 2020 m. Nr. II

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *