Autorius yra psichologas, padedantis asmenims, kenčiantiems nuo tiesioginės ir netiesioginės priklausomybės.

Ar tikrai taip blogai?

Įsivaizduokite, jog pasivaikščiodami einate Vingio parko siauru takeliu, ir staiga pamatote prieš jus gulinčią gyvatę. Jūsų smegenų sistema atpažinusi pavojų, akimirksniu sugeneruoja streso hormonų adrenalino ir kortizolio gamybą bei parengia jūsų kūną kovai arba pabėgimui, t. y. širdies darbas suintensyvėja, raumenys įsitempia, akių vyzdžiai išsiplečia, plaučių intakai taip pat išsiplečia, kad įtrauktų kuo daugiau oro. Mūsų kūnas yra nuostabus, jis geba akimirksniu pasiruošti kovai ir pajungti kiekvieną kūno dalelę, kad apsisaugotume. O kas būtų, jeigu gyvatė jus persekiotų nuolat, dar daugiau, jeigu susidūrimas su ja taptų įmanomas bet kuriuo momentu – jūs budėtumėt: atsikėlus iš lovos bijotumėte leistis laiptais žemyn, nes galbūt netikėtai puls gyvatė, sėdėdami prie stalo bijotumėte net žodelį pratarti, o kiekvieną kartą grįždami iš darbo ar mokyklos, prie namų durų pagalvotumėte apie gyvatę, kuri pravėrus duris gali jus pulti…

Taigi mes kalbame apie šeimoje esančią disfunkciją ir pasitelkiame gyvatę nerimo šaltiniui apibūdinti. Ta „gyvatė“ gali būti mama arba tėtis, jeigu jų elgesys sukelia vaikui viso kūno „kovinę parengtį“ ir „pasirūpina“, kad vaikas dažnai taip gyventų. Kalbame ne tik apie alkoholikų vaikus, o apskritai traumuojančioje aplinkoje augančius vaikus. Nebūtinai tokios šeimos gyvena skurde kaip įsivaizduojame, ir tikėtina, jog bent viena tokia šeima gyvena šalia jūsų. Kyla klausimas, ar tikrai šis nuolatinis ar intensyvus stresinis patyrimas daro žalą, o jeigu daro, tai kokią?

Šiandienos mokslas neapsiriboja vien tik žmogaus elgesio ir mąstymo stebėjimu bei jų sąsajų tyrinėjimu, kurios aiškiai veda prie vaikystės ilgalaikių trauminių patirčių ir depresijos, ADHD, įvairių priklausomybių, asmenybės psichopatologijų, valgymo, disociacinių, bei nerimo sutrikimų. Sparčiai į priekį juda neurologijos šaka, tirianti kaip neigiamos vaikystės patirtys, t.y. ilgalaikė trauminė patirtis, įtakoja besivystančias galvos smegenis. Kalbame apie žmogaus vystymąsi bent iki 20 metų, kurio metu pažeidžiamas ne tik funkcinis galvos smegenų aktyvumas, tačiau įvyksta ir struktūriniai pakitimai. Stebimas padidintas galvos smegenų sutelktinio branduolio (lot. nucleus accumbens), kuris yra atsakingas už malonumą ir apdovanojimą, aktyvumas, o ši sritis reikšmingai siejasi su įvairių priklausomybės ligų formavimusi. Kita svarbi smegenų dalis, kurios aktyvumas susilpnėja, tai prieškaktinė smegenų žievė, ji yra atsakinga už vykdomąsias funkcijas, planavimą, sprendimų priėmimą, o tai yra labai reikšminga, pavyzdžiui, vaiko mokymuisi. Dar viena, ne mažiau svarbi galvos smegenų sritis, kurios funkcija taip pat yra reikšmingai pakitusi, tai migdolinis kūnas. Ši dalis, atsakinga už emocijas, šiuo atveju yra tarsi mūsų atsako į baimę centras, todėl vaikai, užaugę traumuojančioje aplinkoje, tampa itin jautrūs, pilni baimės ir gėdos jausmų, labai taikliai apibūdinti dr. Janet Geringer Woititz „Suaugusių alkoholikų vaikų“ knygoje – ne veikiantys, o reaguojantys. Tačiau tai tik vienas iš neigiamų aspektų nes būtent dėl šio „kovos“ rėžimo aktyvavimo, kūnas visas jėgas sutelkia išlikimui, nepalikdamas resursų ne tik normaliai funkcionuoti galvos smegenims, bet ir imuninei sistemai. Kadangi vaikas iš šio rėžimo neišeina greitai, o suaugusieji dar  „pastiprina“, kad „kovos“ rėžimas būtų įjungtas nuolat, tokiu atveju kalbame apie ilgalaikes traumines patirtis, kurios lemia ne tik psichologines, bet ir somatines ligas, pavyzdžiui, padidėjusią susirgimo vėžiu riziką.

Neigiamos vaikystės patirtys

Vincent Felitti ir Robert Anda 1998 m. atliko tyrimą, kurio metu buvo ne tik išgryninti neigiamų vaikystės patirčių veiksniai, tačiau atsiskleidė neįtikėtinai didelis paplitimo mastas bei sąsajos su įvairiomis ligomis. Veiksniai, rodantys vaiko patiriamą ilgalaikį traumavimą, iššaukia būtent šių streso hormonų aktyvaciją žmogaus kūne, o vaiko gyvenime sukelia ne tik psichologines problemas, bet ir neleidžia tinkamai išsivystyti galvos smegenų sistemai bei tampa ypač dideliu rizikos veiksniu ateityje galimai sukelsiančiu somatines ligas bei rizikingą ar nusikalstamą elgesį ir daugybę kitų psichologinių problemų. Šie tyrėjai pateikė 10 neigiamų vaikystės patirčių, kurios tebėra aktualiausios bei patvirtintos daugybe pakartotinių tyrimų įvairiose pasaulio šalyse. Susipažinimui pateikiu 10 ACE (angl. Adverce Childhood Experience) punktų, pagal kuriuos yra vertinama iki 18 metų amžiaus patirtos traumos:

  1. Fizinė prievarta. Ar vienas iš tėvų ar kitas suaugęs asmuo šeimoje dažnai ar labai dažnai stumtelėjo, griebė ar metė į tave ką nors? Ar kada nors į tave smogė taip stipriai, kad liko žymių ar buvai sužeistas?
  2. Žodinė prievarta. Ar vienas iš tėvų ar kitas suaugęs asmuo šeimoje dažnai ar labai dažnai grasino, keikė, įžeidinėjo, žemino? Ar elgėsi taip, jog jūs bijojote, kad galite būti fiziškai nuskriausti?
  3. Seksualinė prievarta. Ar suaugęs asmuo ar bent penkeriais metais vyresnis už jus asmuo kada nors lietė jus arba vertė jus liesti jo kūną? Ar bandė arba iš tiesų lytiškai santykiauti kokiu nors būdu?
  4. Fizinė nepriežiūra. Ar dažnai ar labai dažnai jautėte, kad neužteko valgyti, dėvėjote nešvarius drabužius ir neturėjote nė vieno žmogaus, kuris jus apsaugotų? Ar jūsų tėvai buvo girti ar apsvaigę ir prireikus negalėjo jūsų nuvesti pavyzdžiui pas gydytoja?
  5. Emocinis apleistumas. Ar dažnai ar labai dažnai jautėte, kad niekas šeimoje jūsų nemylėjo ir nemanė, kad esate svarbus ar ypatingas? Ar jūsų šeima nesirūpino vienas kitu, jautėsi vienas kitam svetimi ar nepalaikė vienas kito?
  6. Psichoaktyvios medžiagos šeimoje. Tėvas/mama buvo probleminis alkoholikas/narkomanas arba sergantis priklausomybės liga. Ar jūs gyvenote su žmonėmis, kurie buvo problemiški alkoholikai ar narkomanai arba kitokių priklausomybių turintys asmenys?
  7. Smurtas artimoje aplinkoje. Ar buvo smurtas prieš tavo motiną ar pamotę? Dažnai ar labai dažnai ją stumdė, griebdavo kokį nors daiktą ir į ją mesdavo? Ar ji buvo mušama kumščiais, smaugiama ar mušama kažkokiu daiktu? Ar kada nors pakartotinai mušė mamą arba grasino ginklu ar peiliu?
  8. Kriminalinis šeimos narių elgesys. Ar kuris nors šeimos narys atlikinėjo realią laisvės atėmimo bausmę?
  9. Šeimoje esančios psichikos ligos. Ar kuris nors šeimoje esantis narys sirgo depresija ar kita psichikos liga, ar kuris nors šeimos narys bandė nusižudyti?
  10. Tėvų gyvenimas skyriumi arba skyrybos.

Šaltinis: https://acestoohigh.com/got-your-ace-score/

Jau pirminio tyrimo metu pastebėta, jog reikšminga žala stebima, kai asmenys įvardija 4 ir daugiau viršuje išvardintų neigiamų vaikystės patirčių. Tokių asmenų tyrime buvo 12,5%. Panašus procentas svyruoja pakartotinai atliekamuose tyrimuose įvairiose pasaulio šalyse. Taigi kas atsitinka žmogui ateityje, kai būdamas nepilnamečiu patyrė 4 ir daugiau neigiamų vaikystės patirčių?

Tokie asmenys dvigubai dažniau rūko, 12 kartų didėja savižudybės rizika, 7 kartus didėja alkoholio priklausomybės rizika, 10 kartų didėja psichoaktyvių medžiagų priklausomybės rizika, 2,5 karto didėja hepatito rizika, 4 kartus didėja tikimybė sirgti lėtinėmis obstrukcinėmis plaučių ligomis, 2,5 karto didesnė tikimybė sirgti lytiniu keliu plintančiomis ligomis, taip pat žmonės su aukštu ACE rodikliu yra labiau linkę nutraukti santuoką, smurtauti, vartoja daugiau vaistų, dažniau serga depresija, dažniau serga širdies bei autoimuninėmis ligomis (vėžys, skydliaukė ir t.t.). Jeigu asmuo vaikystėje patyrė 6 ir daugiau neigiamų patirčių, jo gyvenimo trukmė mažėja 20 metų.

Ateities perspektyvos…

Vaikai, kenčiantys nuo toksiško streso, didžiąją vaikystės ir paauglystės dalį gyvena „kovos“ režimu. Jie reaguoja į pasaulį kaip į nuolatinio pavojaus vietą. Kai galvos smegenys yra perkrautos streso hormonų įtaka, jos nesugeba tinkamai funkcionuoti, tokie vaikai negali susikoncentruoti į mokymąsi. Jie atsilieka mokykloje, nesugeba užmegzti normalių santykių su bendraamžiais, nesutaria su mokytojais, nes nesugeba pasitikėti suaugusiais. Dėl jaučiamos nevilties, kaltės ir frustracijos jiems teikia paguodą maistas, alkoholis, tabakas, narkotikai, seksas, didelės rizikos sportas, pirkiniai arba tampa darboholikais. Visa bėda, kad jie nelaiko šių streso įveikos būdų problemomis, taigi sąmoningai ar nesąmoningai naudoja juos kaip būdą pabėgti nuo nerimo, pykčio, baimės, gėdos ir kaltės.

Taigi minint Alkoholikų vaikų savaitę ir atkreipiant dėmesį į būtent alkoholio paveiktų šeimų vaikus, reikėtų suprasti, jog šie vaikai augdami susiduria ne su viena neigiama vaikystės patirtimi (ACE rodiklis). Vienas iš tėvų žalingai vartojantis, ar priklausomas nuo alkoholio dažniausiai kartu naudoja Žodinę prievartą, Emocinį apleistumą, taip pat Fizinį smurtą ar Fizinę nepriežiūrą, todėl į tokius vaikus reikia žiūrėti itin jautriai ir neleisti jiems augti traumuojančioje, alkoholio paliestoje šeimoje. Priklausomus tėvus vertėtų motyvuoti priimti gydymą, tokiu būdu užtikrinant geriausius vaikų interesus ir kuriant sveikesnę visuomenę.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *