Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje
1685 m. Vokietijoje gimė baroko stiliaus polifoninės muzikos virtuozas Georgas Frydrichas Hendelis.
Būsimas kompozitorius gimė Halės mieste, Vokietijoje. Nepaisant šio fakto, anglai jį laiko savo nacionaliniu kompozitoriumi, „saviškiu“ jį vadina ir italai. Galima sakyti, kad Hendelis yra vienas pirmųjų visos Europos piliečių.
Nuo mažų dienų pradėjo groti įvairiais instrumentais, išryškėjo jo didžiulis muzikinis talentas. Būdamas vienuolikos jis jau kūrė muziką. Kurį laiką studijavo tuometinėje Vokietijos muzikos sostinėje Hamburge, čia pastatė savo pirmąją operą ir nusprendė, kad laikas važiuoti į operos Tėvynę Italiją. Čia kurį laiką sėkmingai kūrė ir sulaukė nemažos sėmės. Tačiau didžiausio pripažinimo kompozitorius sulaukė pervažiavęs į Londoną.
Deja, kartu su populiarumu atsirado ir konkurentai bei intrigos. Tai privertė kompozitorių net kelis kartus pasitraukti iš Anglijos ir vėl kaupti jėgas naujam „Londono šturmui“. Jis buvo ne tik labai talentingas, bet ir darbštus bei atkaklus. Todėl jokios nesėkmės jo nesustabdė. Galiausiai jis vėl tapo labai populiarus Anglijoje, tik šįsyk jau kaip didingų oratorijų kūrėjas. Apskritai Hendelis išsiskyrė savo meile didingoms kūrinių formoms. Greta J. S. Bacho jis vadinamas Baroko polifoninės muzikos „žvaigždėmis“.
Mirė kompozitorius labai simboliškai – atlikdamas „Mesiją“, prarado sąmonę ir nebeatsigavo. Buvo palaidotas šalia žymiausių Anglijos istorijos veikėjų.
1879 m. gimė tapytojas ir suprematizmo propaguotojas Kazimiras Malevičius.
Vienas svarbiausių XX a. pradžios avangardistų, geometrinio abstrakcionizmo pionierius mene, suprematizmo propaguotojas Kazimiras Malevičus gimė lenkų katalikų šeimoje netoli Kijevo. Jis buvo pirmasis iš keturiolikos vaikų. Pasak paties Malevičiaus, iki trylikos metų jis net rimtai nemąstė apie meną, tačiau paauglystėje viskas pasikeitė ir jis pasirinko studijuoti būtent dailę Kijeve. Po studijų išvyko tobulinti piešimo techniką ir gilinti žinias į Maskvą.
Maištavo prieš tradicinį meną ir tapo vienu iš suprematizmo teoretikų. Savo meno sampratą jis pristatė tekste „Nuo kubizmo ir futurizmo prie suprematizmo“. Čia teigiama, kad pats žodis „suprematizmas“ kyla iš lotynų kalbos ir reiškia „pranokstantis“. Menas, pasak Malevičiaus, neturi vaizduoti tikrovės, neturi turėti jokių tikslų anapus meno. Menas – tai yra regimąjį pasaulį pranokstančios tikrovės kūrimas. Būtent todėl Malevičius pirmiausia ėmėsi piršti geometrines figūras, kurios yra proto konstruktas ir jų gamtoje tokiu pavidalu neatrasime. Dar viena jo piešimo specifika – spalvos klojimas ant spalvos, išgaunant ypatingą atspalvį. Jei pradiniame etape dailininkas stengėsi piešti kuo paprastesnes formas, tai vėliau jo kūryboje atsiranda sudėtingesni pavidalai. Nepaisant to, iki šiol garsiausiu K. Malevičiaus paveikslu vadinamas 1915m. nupieštas „Juodasis kvadratas“.
Bolševikai labai palankiai žiūrėjo į avangardinį meną. Tai buvo susiję su Lenino požiūriu, kad revoliucija ir sovietinė tikrovė turi turėti savo estetiką, kuri niekaip nesusijusi su praeitimi. Tačiau po to, kai valdžioje įsitvirtino Stalinas, požiūris į abstraktų meną pradėjo radikaliai keistis. Atėjo prasti laikai visiems avangardistams, praktiškai nebeliko galimybių rengti parodų, jie buvo aršiai kritikuojami, jog nesuvokia, kad menas turi tarnauti liaudžiai.
1930 m. K. Malevičius net keliems mėnesiams buvo įkalintas, įtarus, kad jis esą dirba priešo žvalgybai, bet jam, kas reta tais laikais, pavyko apsiginti.
Mirė 1936 m. nuo onkologinės ligos.
1934 m. Belgijos karaliumi karūnuotas Leopoldas III.
Būsimasis karalius gimė 1901 m. Jo tėvas buvo Pirmojo Pasaulinio karo didvyris ir buvo labai gerbiamas už drąsos pavyzdį. Deja, sūnus – Leopoldas Migelis – tikrai nebuvo toks populiarus ir gerbiamas kaip tėvas. Kita vertus, galima užjausti Leopoldą, nes jo gyvenime labai daug ką keitė tragiški nutikimai. Net ir karaliumi jis tapo netikėtai, nes buvo tikimasi, kad jo tėvas dar ilgai bus soste. Tačiau šis išsiruošė palaipioti po kalnus ir ten žuvo.
Leonas III Belgijos karaliumi tapo labai sudėtingu laikotarpiu. Neseniai Hitleris buvo atėjęs į valdžią Vokietijoje, visa Europa kentė nuo ekonominės krizės. Belgijos monarchijos įvaizdį gerokai pagerino labai žmonių mėgiama karalienė, kuri buvo kilusi iš Švedijos monarchų giminės. Tačiau ir vėl, 1935 m. Leopoldo III vairuojamas automobilis patenka į kraupią avariją, nulekia nuo kelio ir skęsta. Karalienė, kuri kaip tik laukėsi ketvirto vaikelio, žuvo vietoje, o karalių pavyko išgelbėti. Jis liko našlys su trimis vaikais. Tačiau dauguma Belgijos gyventojų ne tiek jį atjautė, kiek kaltino dėl žmonos mirties.
1940 m. Pasaulinis karas apėmė ir Belgiją. Įsiveržė vokiečiai ir Belgija suformavo vyriausybę tremtyje, kuri vadovavo pasipriešinimui. Tą patį darė Nyderlandai ir kitos valstybės. Tačiau visus nustebino karaliaus Leopoldo III sprendimas likti Briuselyje ir gyventi nacistų saugomame namų arešte. Belgijos patriotai tai vertino kaip kolaboravimą. Tikėtina, kad karalių Briuselyje laikė meilės reikalai, nes jis netrukus antrą kartą vedė. Ši žinia dar pablogino jo reputaciją, nes Belgijos žmonės vis dar gedėjo žuvusios karalienės.
Baigiantis karui, vokiečiai išsivežė kilmingą kalinį su savimi ir sąjungininkams teko jį išvaduoti. Jis planavo grįžti Belgijon, bet ten kilo karšta diskusija, ar karalius vis dar vertas to vardo, ar jis nėra paprasčiausias kolaborantas? Leopoldui III teko stoti prieš tyrimų komisiją, kuri galiausiai nusprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad karalius bendradarbiavo su nacistais. Tada Belgijoje 1950 metais buvo surengtas referendumas, ar derėtų karaliui Leopoldui III grįžti? Dauguma Belgijos gyventojų nubalsavo teigiamai ir Leopoldas III, be didesnių iškilmių, sugrįžo į Tėvynę. Tačiau ir toliau buvo jaučiamas didelės dalies visuomenės skepticizmas, požiūris į karalių skaldė visuomenę. Leopoldas III nusprendė atsisakyti sosto, palikdamas jį sūnui Boduenui.
