Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1525 m. Pavijos mūšyje „debiutavo“ muškietos.

Tai buvo svarbus mūšis tarp Ispanijos ir Prancūzijos dėl dominavimo Italijoje. Tačiau ryškesnėmis raidėmis į istoriją šis mūšis įrašytas pirmiausia dėl to, kad čia pirmą kartą savo vaidmenį suvaidino muškietos – pirmieji šaunamieji ginklai, šautuvų pirmtakai. Prancūzai muškietų neturėjo, o ispanų pusėje kovojo net tris tūkstančiai muškietininkų.

Tiesa, nėra aišku, ar tik muškietos nulėmė didžiulį prancūzų sutriuškinimą. Jie neteko daugiau nei dešimt tūkstančių karių, beveik dvidešimt kartų daugiau nei ispanai. Panašu, kad ispanų karo vadams pavyko pergudrauti prancūzus taktiškai. Tačiau nemažai priešininkų nukovė būtent muškietininkai.

Tiesa, derėtų pripažinti, kad muškietos ne iš karto tapo lemiamu koziriu karuose. Problema buvo tai, kad po šūvio prireikdavo beveik dviejų minučių, kol muškietininkas iš naujo užtaisydavo ginklą. Per tas minutes muškietininaks tapdavo labai pažeidžiamas. Tad ilgainiui daug dėmesio pradėta skirti mažinant muškietos užtaisymo laiką, gerinant šūvio stabilumą, taip pat pradėta taikyti taktiką, kai muškietininkai šaudo eilėmis. Kol vieni šauna, kiti užtaiso ginklą. Bet kuriuo atveju, muškietos buvo svarbus išradimas. Jos tapo reikalingos todėl, kad vis daugiau karių kovojo su lengvais šarvais, kurių nepramušdavo nei strėlės, jie atlaikydavo ir kardo smūgį.

1918 m. paskelbta Estijos Nepriklausomybės deklaracija.

Mėgstame lenktyniauti su estais, tad galime pasidžiaugti, kad jie Nepriklausomybės deklaraciją paskelbė daugiau nei savaite vėliau nei lietuviai.

Estijos Nepriklausomybės deklaraciją paruošė Estijos provincijos asamblėjos išrinktas Estijos gelbėjimo komitetas. Nepamirškime ir to, kad, skirtingai nuo Lietuvos, Estija neturėjo valstybingumo tradicijos.

Estijoje Nepriklausomybės deklaracija pirmiausia perskaityta vasario 23 d. iš teatro balkono Parnu ir tai padarė šio miesto meras Hugo Kuusner. Kitą dieną Deklaracija, dar kitaip vadinta Manifestu, buvo viešai paskelbta Taline.

Politinis kontekstas buvo labai grėsmingas. Nors traukėsi Rusijos kariuomenė, bet netrukus turėjo pasirodyti vokiečiai. Vokietija nesiruošė pripažinti Estijos nepriklausomybės. Estams padėjo tik tai, kad Pasaulinis karas pasisuko taip, jog Vokietija buvo priversta išvesti kariuomenę iš Estijos. Atrodytų, viskas gerai, bet pasirodė, kad grįžta Rusijos kariuomenė. Prasidėjo Estijos nepriklausomybės karas. Estams padėjo tai, kad Rusijoje vyko brolžudiškas pilietinis karas ir todėl Sovietų Rusija pasirašė Tartu sutartį, kuria pripažino Estijos nepriklausomybę.

1990 m. įvyko rinkimų į LSSR Aukščiausiąją Tarybą pirmasis turas.

Tai buvo pirmi laisvi rinkimai Lietuvoje nuo 1926 metų. Nepaprastai svarbūs, nes nuo jų priklausė, ar bus išrinkta drąsi ir nuosekli Lietuvos valdžia, kuri paskelbs, kad Lietuvai nepakeliui su Sovietų Sąjunga. Aišku, žvelgiant iš dabartinių pozicijų, rinkimuose būta labai daug taisytinų dalykų ir pažeidimų. Pakanka jau to fakto, kad balso teisę turėjo ir Lietuvoje dislokuotų okupacinių dalinių kariai, ir jie balsavo taip, kaip jiems buvo liepta. Savo „administracinį resursą“ buvo įjungę ir kolūkių pirmininkai, Vykdomieji komitetai.

Tačiau žmonių laisvės troškimas buvo pasiekęs kulminaciją ir niekas nebegalėjo sustabdyti. Rinkimuose 141 deputatas buvo renkamas vienmandatėse apygardose. Varžėsi iš esmės dvi svarbiausios politinės jėgos – Lietuvos Persitvarkymo sąjūdis ir Lietuvos komunistų partija. Beje, Lietuvos Laisvės Lyga ir kai kurie kiti radikalesni politikai skelbė idėją boikotuoti rinkimus, nes LSSR Aukščiausioji taryba. Yra okupacinės valdžios organas. Sąjūdis tokiam boikotui nepritarė, nes jo nariai manė, kad tiesiausias kelias į Nepriklausomybę yra laimėti rinkimai ir dauguma Aukščiausioje Taryboje.

Dėl deputato vardo rungėsi 472 kandidatai. Balsuoti atėjo beveik 72 nuošimčiai visų gyventojų. Pirmajame rinkimų rate nugalėtojai buvo paskelbti devyniasdešimtyje apygardų, kitur reikėjo antrojo turo. Tačiau jau po pirmo turo buvo aišku, kad Sąjūdis pasiekė triuškinančią pergalę – užsitikrino mažiausiai septyniasdešimt du narius Aukščiausioje Taryboje.

Comments are closed.