Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1802 m. gimė visų laikų produktyviausias prancūzų rašytojas Viktoras Hugo.

Kaip galima išmatuoti rašytojo sėkmę? Parduotų knygų skaičiumi. Galima remtis kritikų atsiliepimais. Tačiau yra ir dar vienas kriterijus – kaip reaguojama į šio rašytojo mirtį? Kai mirė Viktoras Hugo, Prancūzijoje buvo paskelbtas nacionalinis gedulas, o jo laidotuvėse dalyvavo milijonas žmonių. Mūsų laikais tai būtų įspūdingas, bet pasitaikantis faktas. Tačiau prisiminkime, kad kalbame apie pasaulį, kai į renginius žmonės nebuvo kviečiami per radiją, televiziją ar socialiniais tinklais, tad tokia minia buvo tikras stebuklas. Rašytojas buvo palaidotas Paryžiaus Panteone.

V. Hugo laidotuvės

Būsimas rašytojas gimė nedideliame Bezansonos mieste. Jo tėvas buvo Napoleono Bonaparto kariuomenės karininkas. Tiesa, po Napoleono sutriuškinimo Viktoro mama paliko vyrą ir pasiėmė Viktorą su savimi į Paryžių.

Reiktų ilgai vardinti viską, ką Hugo parašė. Tačiau drąsiai galima sakyti, kad tikrą šlovę rašytojui atnešė romanas „Paryžiaus katedra“. Dar vienas kūrinys, kuris tapo tikra sensacija visoje Europoje – „Vargdieniai“. Tačiau ir mažiau išgarsėję Hugo darbai, tokie kaip „Paskutinė nuteisto mirti žmogaus diena“, turėjo labai didelę įtaką daugeliui rašytojų: pvz., F. Dostojevskiui, A. Kamiu.

Dar būtinai derėtų paminėti vieną vėlesnių Hugo kūrinių – romaną „Žmogus, kuris juokėsi“. Galima džiaugtis, kad svarbiausi šio rašytojo darbai yra išversti į lietuvių kalbą.

1969 m. mirė psichiatras ir filosofas Karlas Jaspersas. 

Nėra paprasta atsakyti į klausimą, ar Karlas Teodoras Jaspersas didesnę įtaką padarė filosofijai, ar psichoterapijai. Net sunku patikėti, kad filosofiniais klausimais ji rimtai susidomėjo tik tada, kai sulaukė keturiasdešimties. Nepaisant to, jo teistinis egzistencializmas yra labai svarbus įrašas filosofijos istorijoje.

Gimė Oldenburge 1883 metais. Mama dirbo ūkio darbus, o tėvas buvo teisininkas. Veikiausiai tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl ir Karlas nusprendė studijuoti teisę. Tačiau netrukus jis aiškiai pajuto, kad yra ne savo kelyje. Jo naujas pasirinkimas stebino – medicina.

Karlas baigė medicinos studijas. Jos patiko kur kas labiau nei teisė. Didžiausią jaunojo gydytojo susidomėjimą kėlė žmogaus mąstymas, todėl jis pasirinko specializuotis psichiatrijoje. Tačiau ir vėl teko nusivilti. Jaunuoliui buvo nepriimtina, kaip to meto biologinė psichiatrija elgėsi su pacientais. Jis sau pažadėjo labai pasistengti, jog psichiatrija keistųsi. Tam jis nutarė pasitraukti iš praktinio darbo ir užsiimti teorija. Jo darbai psichoterapijos srityje sulaukė didžiulio dėmesio ir buvo vienas iš svarbių egzistencinės psichoterapijos šaltinių.

Psichoterapijos teorija K. Jaspersą nuvedė prie gilesnio susidomėjimo filosofija. Pasirodė, kad sukaupta patirtis ir įžvalgos leidžia Jaspersui drąsiai jungtis į filosofines diskusijas. Netrukus jis buvo pradėtas vertinti kaip originalus ir įtakingas filosofas.

Žmogus, K. Jasperso teigimu, gyvena paslaptingame pasaulyje, kurio negalima pažinti. Jo „egzistavimas“ apsuptas iš visų pusių paslaptingų simbolių ir ženklų, kurių žmogus nepajėgia paaiškinti. Filosofijos tikslas – pamėginti protu suvokti tikrovėje viešpataujantį iracionalumą bei priimti jį kaip bet kokio racionalumo pagrindą. Filosofavimas yra vidinis žmogaus veiksmas, kuris nekeičia pasaulio, bet transformuoja žmogaus sąmonę. Mokslas, Jasperso teigimu, operuodamas savo konceptais, negali žmogui padėti ribinėse situacijose, t. y. tada, kai susiduriame su mirtimi ar kokiu nors egzistenciniu sukrėtimu. Ribinėse situacijose gali padėti tik filosofija. Galima sakyti, kad Jaspersas labai glaudžiai tarpusavyje susiėjo psichoterapiją ir filosofiją.

Filosofuoti, pasak K. Jasperso, tai visada būti kelyje. Filosofija gimsta iš nuostabos ir niekada negali pasiekti savo galutinio tikslo, nes ji pati negali pagrįsti savęs.

Tačiau K. Jasperso biografija būtų neleistinai neišbaigta, jei pamirštume kontekstą, kuriame teko gyventi šiam mąstytojui. K. Jaspersas jautė didžiulę pagarbą Martynui Heidegeriui. Tačiau tik iki tos akimirkos, kai šis filosofas išreiškė susižavėjimą Hitleriu.

K. Jaspersas nuosekliai išliko griežtas antifašistas. Dėl to jam teko susidurti su didelėmis problemomis nacistinėje Vokietijoje. Didelį laiko tarpą jis net negalėjo dėstyti, jam nuolat grėsė areštas. Tačiau jis neatsitraukė. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl po karo K. Jaspersas tapo ne tik moraliniu autoritetu, bet ir Vokietijos denacifikacijos simboliu.

Pats K. Jaspersas bandė suprasti, kaip tiek daug jo tautiečių susižavėjo diktatoriumi Hitleriu. Taip pat jį domino kaltės klausimas. Ar galima kalbėti apie istorinę vokiečių tautos kaltę, ar paprasčiausiai galima „nusiplauti rankas“ ir sakyti, jog kalti tik tie, kurie tiesiogiai dalyvavo žudynėse? O gal kalti tik tie, kurie davė įsakymus? Tačiau ar tai, jog šalia mūsų žudomi žmonės, o mes leidžiame tam įvykti – ir mūsų nepaverčia kaltais?

1998 m. Valdas Adamkus pradėjo eiti Lietuvos Respublikos prezidento pareigas.

Kai Valdas Adamkus pradėjo pirmąją kadenciją, jam jau buvo septyniasdešimt vieneri. Atrodė, kad pagaliau pavyko ištaisyti „klaidą“, kai Lietuvos rinkėjai 1993 m. atmetė Stasį Lozoraitį. Tiesa, lyginant šiuos du politikus, tenka pripažinti, kad S. Lozoraitis turėjo visapusiškesnių kompetencijų, reikalingų šioms pareigoms. Jis buvo puikus diplomatas, priklausė giminei, kuri buvo susijusi su ikisovietine Lietuva. Tačiau S. Lozoraičio jau nebebuvo ir iniciatyvos teko imtis jo bičiuliui ir rinkimų štabo vadovui, aplinkosaugininkui Valdui Adamkui.

Rinkimų kova nebuvo lengva. Antrame ture V. Adamkus nugalėjo labai daug į rinkimus investavusį prokurorą Artūrą Paulauską.

V. Adamkus buvo pasiryžęs modernizuoti Lietuvą, kovoti už tai, kad kiekvienas žmogus vertintų laisvę. Daug ginčų sukėlė V. Adamkaus modernios politikos iniciatyva, kai jis ėmėsi kurti politinių jėgų bloką, kuris galėtų įveikti tiek konservatorius, tiek socialdemokratus. Prezidento iniciatyva nesibaigė politiniu susikalbėjimu, bet veikiau dar sustiprėjusiomis priešstatomis. Pagaliau, pats V. Adamkus per kitus rinkimus pralaimėjo ginčytinus metodus taikiusiam Rolandui Paksui, kuris gana ilgą laiką buvo Prezidentūros globotinis.

Nepaisant atskirų veiksmų kritikos, V. Adamkaus pirmoji kadencija turėtų būti vertinama kaip didžiulis laimėjimas Lietuvos politinei kultūrai, vakarietiškos demokratijos principų įsitvirtinimo laikas.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *