Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1925 m. mirė Vokietijos Respublikos prezidentas Frydrichas Ebertas

Būsimas Vokietijos prezidentas gimė 1871 m. daugiavaikėje šeimoje Heidelberge. Mokėsi liaudies mokykloje ir svajojo tapti odininku. Būdamas pameistriu keliavo po visa šalį. Dar būdamas aštuoniolikos prisijungė prie socialdemokratų partijos, žadėjusios atstovauti visus darbininkus. Pačiam netikėtai paaiškėjo, kad turi talentą dirbti žurnalistinį darbą ir tapo Bremeno „kairiųjų“ laikraščio redaktoriumi. Kai mirė Vokietijos socialdemokratų kūrėjas A. Babelis, būtent F. Ebertas tapo jo įpėdiniu. Netrukus buvo išrinktas ir į parlamentą.

1918-ieji buvo didžiulės sumaišties metai visoje Europoje. Taip pat ir Vokietijoje vyko arši vidinė kova. Įvyko ir socialdemokratinė revoliucija, tačiau visai kitokia nei Rusijoje, nes socialdemokratai siekė reformomis, ne radikaliais lūžiais keisti situaciją.

F. Ebertas buvo išrinktas naujosios Vokietijos respublikos prezidentu. Tiesa, netrukus įvyko nauji politiniai virsmai ir buvo paskelbta Veimaro Respublika. Jos steigiamajame susirinkime deputatai rinko naują Vokietijos prezidentą. Tačiau ir vėl buvo išrinktas F. Ebertas, kuris buvo gana populiarus Vokietijoje. Deja, naujasis prezidentas pateko į tikrą politinę „mėsmalę“. Jam teko pasirašyti gėdingąją „Versalio sutartį“, kuriai pats nepritarė. Teko grumtis su hiperinfliacija ir komunistų bandymais perkelti į Vokietiją bolševikų idėjas.

Nepaisant visų išbandymų, Ebertas išliko realus kandidatas laimėti 1926 m. Prezidento rinkimus. Tačiau jis jų nesulaukė, nes netikėtai mirė. Jo mirtis gerokai palengvino nacionalsocialistų planus ilgainiui užimti valdžią Vokietijoje.

2013 m. atsistatydino popiežius Benediktas XVI.

Popiežiaus Benedikto XVI žinia apie atsistatydinimą daugumai buvo tarsi žaibas iš giedro dangaus. Kita vertus, tenka pripažinti, jog jau kurį laiką pats popiežius leido suprasti, kad svarsto tokią galimybę. Be to, kaip teigė Benediktas XVI, jo amžius ir sveikatos būklė jau neleido atlikti Petro įpėdinio tarnystės taip, kaip derėtų.

Pastarasis pareiškimas gali stebinti tuos, kurie popiežiaus tarnystę vertina tik pagal paskelbtus dokumentus, parašytas knygas. Net ir sulaukęs 85-erių metų amžiaus, J. Ratzingeris (Benediktas XVI) išliko vienas iškiliausių šių laikų teologų. Jo erudicija, skvarbus intelektas ir maldos dvasia sudarė nepaprastai galingą dvasinį užtaisą. Tačiau tuo labiau rimtai derėjo priimti popiežiaus sprendimą.

Tai tebuvo antras atvejis Bažnyčios istorijoje, kai popiežius nusprendė pasitraukti iš pareigų. XIII amžiaus popiežius Celestinas V galiausiai nusprendė, kad iš popiežiaus tarnystės turi grįžti atgal prie intensyvios maldos vienumoje. Nors popiežius Celestinas V greitai po mirties (1296 m.) buvo kanonizuotas ir jo liturginis minėjimas jau beveik septynis amžius, nuo 1313 metų, kasmet švenčiamas visoje Katalikų Bažnyčioje, o Šv. Petro Celestino liturginė šventė švenčiama gegužės 19 d., tačiau šio popiežiaus sprendimas atsistatydinti sukėlė įvairiausių reakcijų. Štai žymusis Dantė net skyrė šiam šventajam vietą pragare, išvadindamas jį bailiu.

Tikėtina, kad Benediktas XVI sąmoningai pasirinko, kad konklavos laikas sutaptų su gavėnia. Tai buvo kiek netikėtas, bet labai prasmingas kvietimas apsivalyti Tikėjimo dykumoje. Prieš kiek mažiau nei pusmetį iki atsistatydinimo paskelbęs kvietimą žengti per tikėjimo vartus, Benediktas XVI savo gyvenimu liudija, kad krikščionio gyvenimas yra nuolatinė kelionė ir nesibaigia tarnyste, nes tik pats Jėzus Kristus yra šios kelionės galutinis taškas.

Beje, nors buvo nuogąstavimų, kad popiežius emeritas bandys daryti įtaką konklavai ar būsimam popiežiui, akivaizdu, jog visi jie nepasitvirtino. Kita vertus, vis dar išlieka tvirtinančių, kad Benediktas XVI buvo priverstas atsistatydinti, nes prieš jį sukilo įtakinga Kurijos grupuotė, kuriai esą nepatiko popiežiaus konservatyvumas.

Comments are closed.