Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.

1810 m. kovo 2 d. gimė vienas iš šiuolaikinės Katalikų Bažnyčios „architektų“ popiežius Leonas XIII.

Vincentas Džioakinas Rafaelis Luidžis Pečis gimė turtingų romiečių šeimoje. Jau vaikystėje atsiskleidė Vincento talentai. Jis deklamavo Dantės eiles lotyniškai, buvo gabus humanitariniams mokslams. Kartu su broliu mokėsi prestižinėje Viterbo jėzuitų kolegijoje, vėliau Romos kolegijoje teologiją. Apsisprendė specializuotis Bažnyčios teisėje ir šioje srityje apsigynė disertaciją. 1837 m. gruodžio 31 dieną buvo įšventintas kunigu. Nors pats labiau svajojo apie pastoracinį darbą, tačiau klusniai priėmė popiežiaus legato (pasiuntinio) pareigas. Teko būti ir popiežiaus nuncijumi Briuselyje labai neramiais šiam regionui laikais. Į Briuselį išvyko jau kaip Perudžos vyskupas. 1953 m. paskirtas kardinolu.

Apie kardinolą Pečį kalbėdavo kaip apie vieną didžiausių autoritetų, puikų diplomatą, kuriam galbūt kiek trūksta „kietumo“. Jis buvo vadinamas realiu pretendentu pakeisti popiežių, tačiau, kadangi popiežiaus Pijaus IX pontifikatas buvo ilgiausias Bažnyčios istorijoje, tad 1978 m. vasarį prasidėjus konklavai, vyravo nuomonė, kad Pečio laikai jau praėję, kad jis jau pernelyg garbaus amžiaus. Beje, dera priminti, kad ši konklava vyko ypatingomis sąlygomis – popiežius Pijus IX buvo pasiskelbęs „Vatikano kaliniu“ ir būsimo popiežiaus laukė ypač sudėtingas uždavinys – bandyti sureguliuoti santykius su susivienijusia Italija.

Ilgą laiką labiausiai tikėtinu Pijaus IX įpėdiniu buvo vadinamas kardinolas Pilypas de Angelis, tačiau jis, nors ir buvo jaunesnis už popiežių, mirė anksčiau už jį. Kitu Pijaus IX favoritu tapo kardinolas Pečis, tačiau ir jis jau buvo garbaus amžiaus.

1878 metų konklava buvo trumpa. Trijų balsavimų pakako kardinolams atsakyti į klausimą – kokio popiežiaus dabar labiausiai reikia Bažnyčiai? Kardinolas Pečis puikiai atitiko visus reikalavimus. Jis labai gerbė Pijų IX ir palaikė gerus santykius su šio šalininkais. Kita vertus, garsėjo išmintimi ir diplomatiškumu, gebėjimu rasti išeitį sudėtingose situacijose. Netgi garbus Pečio amžius kardinolams pasirodė kaip privalumas. Tikėtasi, kad prasideda keletą metų truksiąs atokvėpio periodas, per kurį reiks atrasti naują tvirtą lyderį, o silpnos sveikatos kardinolas Pečis esą ilgai vis vien netemps.

Pasakojama, kad vienas iš 1878 metais konklavoje dalyvavusių kardinolų, prabėgus daugiau nei dviem dešimtmečiams, viešai pajuokavo, jog jie rinko naują Šventąjį Tėvą (vienas iš popiežiaus titulų), o ne Amžinąjį Tėvą. 1878 metais, žvelgiant į aristokratiškos laikysenos, bet nestiprios sveikatos ir jau beveik septyniasdešimt metų sulaukusį kardinolą Pečį, pasirinkusį Leono XIII vardą, veikiausiai niekas nebūtų išdrįsęs prognozuoti, kad šis popiežius ne tik atves Bažnyčią į XX amžių, bet ir paskelbs net 75 svarbias enciklikas, padės pamatus vaisingam Bažnyčios ir pasaulio dialogui.

Naujo popiežiaus prioritetus atskleidė jau pats jo vardas. Kardinolas Pečis, pasirinkdamas savo kaip popiežiaus vardą, įsipareigojo tęsti Leono XII, kuris garsėjo tuo, jog rūpinosi religiniu švietimu ir įtampų mažinimu, darbus. Galima drąsiai teigti, kad šį įsipareigojimą jis tikrai ištesėjo.

Vienas iš pirmųjų popiežiaus Leono XIII veiksmų – sutarimo su Vokietijos politikais dėl Bažnyčios situacijos toje valstybėje pagerinimo paieškos. Gal dėl to, kad Leonas XIII gebėjo atrasti tinkamų žodžių derybose, o gal ir dėl vis didėjančių vidinių politinių problemų pačioje Vokietijoje, naujajam popiežiui pavyko tai, kur jo pirmtaką lydėjo vien nesėkmės. Leonas XIII mokėjo atrasti deramų kompromisų, žinojo, kur galima nusileisti, o kur trauktis nevalia. Tiesa, visiškai normalizuoti santykių su Prancūzija nepavyko ir naujajam popiežiui. Taip pat, nors jis aptirpdė įtampą tarp Šventojo Sosto ir Italijos, tačiau liko ištikimas Pijaus IX praktikai ir vadino save „Vatikano kaliniu“.

Leonui XIII teko apsispręsti bent keliais itin svarbiais klausimais. Pirmiausia – reikėjo gerinti santykius su įtakingiausiais politikais, keičiant kategorišką pirmtako laikyseną, tačiau nedarant jokių nuolaidų tais Bažnyčios gyvenimo klausimais, kur trauktis – reikštų griauti Bažnyčios tapatybę. Visgi nepakako būti vien geru diplomatu, reikėjo atsakyti į esminį klausimą – kaip Bažnyčiai dera reaguoti į modernybę? Taip pat vis aktualesnis tapo klausimas, ar derėtų Bažnyčiai pasisakyti ir dėl vis didėjančių socialinių priešpriešų?

Ano meto Bažnyčioje buvo teologų, kurie tvirtino, kad, keičiantis pasauliui, turi radikaliai keistis ir Bažnyčia. Jie pokyčius įsivaizdavo kaip prisiderinimą prie modernaus pasaulio. Tiesa, ir tarp „modernios Bažnyčios“ entuziastų nebuvo visuotinio sutarimo, ar derėtų palaikyti naująjį elitą, kuris savo rankose sukaupė didžiulių turtų ir galios, ar tapti gausios darbininkų klasės vėliavnešiais ir kartu su jais eiti kurti naujojo pasaulio.

Popiežius, daug metų bendravęs su įvairiais žmonėmis, jautė grėsmingas tendencijas: politinį ir ekonominį elitą vis labiau persmelkė antireliginės nuotaikos, o darbininkijos nusivylimas ir pyktis dėl esamos situacijos, pakurstomas marksistinės ideologijos, vis dažniau buvo nukreiptas ir prieš Bažnyčią.

Taip pat derėtų nepamiršti Pramoninės revoliucijos padarinių visuomenės socialinei struktūrai. Migracija, urbanizacija, nenormuotos darbo valandos griovė šeimas, jos vis mažiau buvo gydomasis bendrystės šaltinis, vis menkiau atliko tikėjimo ir bažnytiškumo perdavimo iš kartos į kartą vaidmenį.

Ar Bažnyčios modernizacija (jau kelis šimtmečius labai populiarus raginimas) iš tiesų yra deramas atsakas į pasikeitusio pasaulio iššūkius? Popiežius Leonas XIII buvo įsitikinęs, kad ne.

Bažnyčios atsakomybės už pasaulį, kuriame gyvename, principą popiežius Leonas XIII plačiausiai išskleidė žymiausioje savo enciklikoje „Naujieji dalykai“ (Rerum novarum), kurią paskelbė 1891 metų gegužės 15 dieną.

Jau pats enciklikos „Naujieji dalykai“ paskelbimas reiškė, kad Bažnyčia yra pasiryžusi kalbėti apie svarbiausias ekonomines ir socialines problemas, net jei valstybinės institucijos yra perėmusios iš Bažnyčios socialinės rūpybos funkciją. Bažnyčia nėra tik beaistrė modernaus pasaulio procesų stebėtoja, bet nori pasidalinti per amžius puoselėjama tiesa apie žmogų ir jo tikruosius poreikius.

Popiežiaus Leono XIII pozicija nepatiko nei liberalams, nei socialistams, tačiau popiežius nebandė kam nors įtikti, bet buvo įsitikinęs, kad vienintelis kelias iš vis gilėjančių problemų – remtis ta asmens samprata, kurią mums atskleidžia krikščionybė.

Leono XIII teigimu, svarbus paklydimas, didinantis vidines įtampas visuomenėje – įsitikinimas, kad skirtingą padėtį visuomenėje užimantys žmonės tegali būti tarpusavyje kovojantys priešininkai. Darbdavys ir darbininkas, popiežiaus įsitikinimu, neturi vienas kito laikyti priešu, nes priešiškumas kenkia abiem pusėms. Galios demonstravimą turi keisti dialogas, kuriame ieškoma abiem pusėms palankaus sprendimo. Tačiau toks dialogas įmanomas tik tuo atveju, jei pripažinsime, jog egzistuoja bendrasis gėris, galimybė harmonizuoti skirtingų žmonių interesus ir poreikius. Bendradarbiavimas gali praturtinti visus bendradarbiaujančius. Svarbiausia, kad jis būtų teisingas ir abi pusės laikytųsi įsipareigojimų bei gerbtų vienas kitą.

Leono XIII nuomone, sutarimo siekis turi remtis realistišku pripažinimu, kad visi esame skirtingi, ir dauguma socialinių skirtumų yra natūralūs. Valstybėje negali būti visiškos visų žmonių lygybės, kurios reikalauja socialistai. Tokia lygybė reikštų ne laisvės, bet vienodumo triumfą.

Popiežius siūlė į valstybę žvelgti kaip į organizmą, kurį sudaro skirtingos kūno dalys. Nieko gero nebūtų, jei visi kūno nariai būtų rankos, tai būtų pražūtis visam kūnui. Organizmo analogija padeda ne tik pagrįsti įvairovę, bet ir parodo tai, jog visi esame tarpusavyje susiję ir turime būti suinteresuoti vienas kito gerove. Jei į ranką įsimeta liga, kenčia visas kūnas. Todėl visi kūno nariai yra suinteresuoti ne tiek tuo, kad gautų visiškai vienodą rūpestį, bet veikiau tuo, kad labiausiai būtų rūpinamasi tomis kūno dalimis, kurioms reikia pagalbos įveikti iškilusius sunkumus.

Bažnyčia, pasak enciklikos „Naujieji dalykai“, turi paremti „tiltų“ tarp žmonių ir socialinių sluoksnių statymą. Tikėjimas turi skatinti gerbti žmones vienas kitą ir elgtis geranoriškai. Tiesa, Leonas XIII nenuslydo į utopijos konstravimą ir puikiai suprato, kad vien geranoriškumo darbininkų ir darbdavių santykiuose nepakanka. Labai svarbu, kad darbininkai vienytųsi ir kurtų profsąjungas, nes tik solidariai jie gali tapti jėga, kurią net ir geranoriški darbdaviai bus priversti išgirsti.

Popiežius Leonas XIII ne tik apsisprendė už kūrybišką dialogą su Pramoninės revoliucijos perkeistu pasauliu, tačiau kartu žengė kitą svarbų žingsnį, paskelbdamas, jog būtina stiprinti Bažnyčią iš vidaus.

Turime ne tik atkakliai saugoti tai, ką paveldėjome iš tėvų, tačiau siekti, kad Bažnyčioje kuo vaisingiau skleistųsi Šventoji Dvasia, todėl Leonas XIII labai stengėsi stiprinti kunigų seminarijas bei vienuolijas. Svarbus popiežiaus žingsnis atnaujinant Bažnyčios gyvenimą tapo jo 1879 metais paskelbta enciklika „Apie Amžinąjį tėvą“ (Aeterni Patris), kurioje jis kvietė atkurti krikščionišką filosofiją remiantis Tomo Akviniečio pamatu. Leonas XIII reikalavo, kad šv. Tomo darbai būtų nuodugniai studijuojami kiekvienoje katalikiškoje seminarijoje. Popiežius neragino pažodžiui sekti didžiu viduramžių mąstytoju, bet veikiau grįžti prie jo laikysenos proto ir tikėjimo santykio atžvilgiu. Tai buvo ypač aktualu XIX amžiuje, kai klestėjo protą išjuokiančios filosofinės sistemos, o ir pačioje katalikiškoje teologijoje bei filosofijoje būta daug chaoso ir susiskaldymo.

Po šimto metų dar vienas didis popiežius, Benediktas XVI, teigs, kad vienas iš didžiausių Bažnyčios ir civilizacijos apskritai priešų yra reliatyvizmas bei stiprėjanti jo diktatūra. Leonas XIII nevartojo tokių sąvokų, bet taip pat buvo įsitikinęs, kad Bažnyčia, norėdama ne vien tik kalbėtis su pasauliu, bet ir jį keisti, turi drąsiai ginti ne tik tikėjimą ir protą. Nuo Dievo nusigręžęs pasaulis netapo protingesnis, bet veikiau susirgo vis progresuojančia silpnaprotyste, pradėjo mąstyti vien ekonominės naudos ir politinės galios kategorijomis, ir būtent Bažnyčia turi pateikti tam alternatyvą.

Popiežiaus Leono XIII pontifikatas tęsėsi dvidešimt penkerius metus. Jis mirė 1903-iaisiais. Popiežius iškeliavo pas Dangiškąjį Tėvą, spėjęs atlikti viską, ką galėjo. Per jo pontifikatą Bažnyčia labai sustiprėjo ne tik išoriškai, bet ir iš vidaus.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *