Kovo 5-oji istorijoje. Kompozitorius Sergejus Prokofjevas

Žymusis rusų kompozitorius Sergejus Prokofjevas mirė tą pačią dieną, kaip ir Josifas Stalinas – 1953 m. kovo 5 d.  Tai viena iš priežasčių, kodėl jo bičiuliams kompozitoriams iškilo nemažai sunkumų, organizuojant laidotuves, pastarosios praėjo praktiškai be jokių iškilmių.

Vienas iškiliausių rusų kompozitorių gimė 1891 m. Soroncovkos kaime, Jekaterinburgo guberniojoje. Pavadintas Sergejumi, senelio kompozitoriaus vardu, todėl savo kūrinius dažnai pasirašydavo, kaip Prokofjevas Jaunenysis.

Šeima buvo turtinga ir muzikali. Pirmąja muzikos mokytoja Sergejui tapo jo mama, kuri buvo tikrai talentinga pianistė. Jau ankstyvojoje vaikystėje atsiskleidė Sergejaus talentas. Pirmąjį savo kūrinėlį jis sukūrė būdamas penkerių metų amžiaus. Devynerių metų Sergejus jau kūrė pakankamai kokybiškas operas. Mama, matydama, kad nelabai daugiau gali ką nors duoti jaunajam genijui, kviesdavo garsius muzikantus, kad šie privačiai mokytų Sergejų.

Būdamas trylikos Sergejus įstojo į Peterburgo konservatoriją. Baigęs kompozicijos klasę studijavo fortepijoną ir studijas užbaigė aukščiausiais apdovanojimais.

Prieš pat Spalio perversmą Peterburge kompozitorius sukūrė operą „Lošėjas“, kuri sulaukė didelio publikos prielankumo. Iš karto po revoliucinių įvykių Rusijoje išvyko gastrolių į JAV, kur pragyveno 15 metų. Būtent čia jis tapo pasauline garsenybe.

Tiesa, jis vis pabrėždavo, jog nėra emigrantas, nėra priešiškas bolševikų valdžiai, bet pirmiausia yra muzikantas, kuriam politika nėra svarbi. Veikiausiai kompozitorius su šeima ir anksčiau būtų grįžę į Sovietų Sąjungą, tačiau po išvažiavimo iš jo buvo atimtas pasas. Per vargus jam pavyko gauti sau ir šeimai teisę įvažiuoti į Sovietų Sąjungą. Jie atvyko 1936 m. Grįžęs iš karto parašė vieną žymiausių kūrinių vaikams – „Petia ir vilkas“, taip pat „Romeo ir Džiuljeta“.

Nėra sutariama, kiek iš tiesų kompozitorius koloboravo su sovietiniu režimu, kiek buvo priverstas garbinti Staliną. Prokofjevas labiausiai pagarsėjo tuo, kad 1939 m. Stalino šešiasdešimtmečio proga parašė kantatą „Zdravica“.

Karo metais sukūrė baletą „Pelenė“ ir labai garsią Penktąją simfoniją, kuri dažnai vadinama dramatiškiausiu kūriniu, kuriame perteikiama karo nuotaika. Taip pat daug dėmesio sulaukė jo opera „Karas ir taika“. Kompozitorius sukūrė muziką ir režisieriaus S. Eizenšteino kino filmams.

Iš viso jis parašė aštuonias operas, septynis baletus, septynias simfonijas ir dešimt instrumentinių koncertų bei keliasdešimt kitokių kūrinių.

Nepaisant visų reveransų J. Stalinui, po Antrojo pasaulinio karo S. Prokofjevas buvo užsipultas už per didelį formalizmą muzikoje. Dalis jo kūrinių buvo uždrausti atlikti. Tiesa, kai kompozitorius dėl to pasiskundė J. Stalinui, šis, kuris labai gerbė S. Prokofjevą, draudimą atšaukė. Tačiau tai nepakeitė skeptiško sovietinės nomeklatūros požiūrio į „klasine prasme svetimą kompozitorių“. Visa tai paveikė kompozitoriaus sveikatą. Nuo 1949 m. jis praktiškai nebepalikdavo savo sodybos. Tiesa, vis dar intensyviai kūrė. Čia parašė baletą „Sakmė apie akmeninę gėlelę“. Prieš pat mirtį pabaigė ir „Septintąją simfoniją“.

Jo mirtis  buvo praktiškai nepastebėta, nes visų dėmesys buvo nukreiptos į J. Stalino laidotuves. Palaidotas Maskvoje be jokių iškilmių. Valerijus Gergijevas Prokofjevą yra pavadinęs XX amžiaus Mocartu, kuris esą gerokai išsiskyrė gebėjimu kurti skaidrias melodijas. Tačiau tai kiek pritemptas palyginimas, nes populiarumu Mocartas neabejotinai gerokai lenkia Prokofjevą, net ir pačioje Rusijoje. Kita vertus, neabejotina ir tai, kad Prokofjevas patenka tarp elitinių visų laikų pasaulio kompozitorių.