Labai dažnai tenka girdėti klausimą – kaip atpažinti, jog jau išsivystė priklausomybė nuo alkoholio? Tiesa, dažniau to klausia ne pats „herojus“, bet artimieji, nes,kaip žinia, alkoholikas paskutinis pripažįsta, kad yra alkoholikas. Paprašėme psichologijos daktarės, VA Caritas priklausomų asmenų bendruomenės „Aš esu“ klinikinė psichologė Justinos Kymantienės pasidalinti įžvalgomis šia tema.

Suprantu norą, jog kas noras galėtų nubrėžti aiškią ribą ir skayti – anapus jos jau liga, o iki tol – viskas kontroliuojama. Tačiau tikrovėje viskas kur kas labiau komplikuota. Tiesa, apie tai, jog alkoholio vartojimas jau tampa nekontroliuojamas, jog išsivystė priklausomybė, perspėja įvairūs signalai.

Vienas jų – stiprus noras išgerti, kuomet žmogus tendencingai ieško progų ir priežasčių tą padaryti. Jomis jam tampa „mažasis savaitgalis“, kuris prasideda dar ketvirtadienį, visi maži ir dideli laimėjimai, kuriuos norisi atšvęsti, visi pralaimėjimai ar kasdien patiriamas stresas, susitikimai su draugais, noras pakeisti savo savijautą, ir kiti panašūs dalykai.

Kitas signalas, kai po suvartoto didelio kiekio alkoholio, kitą dieną, esant blogai savijautai, kyla stiprus noras išgerti vėl, taip siekiant atsigauti. Svarbūs ženklai, išduodantys, kad asmuo savo vartojimo kontroliuoti negali. Pavyzdžiui, planavo kažkur dalyvaudamas negerti visai, bet nepavyko – pradėjęs gerti, sustoti nebegalėjo. Planavo išgerti tik tam tikrą kiekį alkoholio, tarkime stiklą vyno, tačiau nepavyko. Planavo ar žadėjo ką nors padaryti, tačiau dėl alkoholio savo planų neišpildė, žodžio neištesėjo. Noras savo alkoholio vartojimą nuslėpti, pateisinti, po išgėrimų kylanti kaltė, gėda, sąžinės graužatis taip pat yra ženklai, galintys rodyti esant problemų dėl alkoholio vartojimo. Iškalbingi ir dėl alkoholio vartojimo atsirandantys praradimai, pasekmės.

Žmogus gali susidurti su sunkumais išpildant savo finansinius įsipareigojimus, gali kauptis skolos. Reikia pastebėti, kad alkoholio vartojimo pasekmės nebūtinai yra susijusios tik su finansais. Tai rizikos sau bei kitiems sukėlimas, toks kaip vairavimas išgėrus, agresyvus elgesys, fizinis ar psichologinis smurtas, asmeniniai susižalojimai, sveikatos sutrikimai ir daugelis kitų. Šio rizikingo elgesio pasekmės – prarasta teisė vairuoti, autoįvykiai, dėl smurto artimoje aplinkoje ar kitų priežasčių atsiradę reikalai su teisėsauga. Prie pasekmių reikia paminėti ir prarastą kitų pasitikėjimą, pašlijusius ar nutrūkusius santykius.

Taigi, kalbame apie dėl alkoholio vartojimo atsirandančio nekontroliuojamo elgesio keliamą grėsmę paties asmens ir aplinkinių fizinei bei psichikos sveikatai, gerovei, ir, svarbiausia, gyvybei. Dar vienas labai svarbus įspėjamasis signalas – rizikingai ar žalingai alkoholį vartojančio asmens ir jo artimųjų jausmai. Į priklausomybę klimpstantis asmuo dažnai būna suirzęs, viskuo nusivylęs, piktas. Jo jausmai dažnai keičiasi, šalia esantiems tampa sunkiau suprasti ir atpažinti situacijas, į kurias jis reaguos ūmiai. Artimųjų jausmai taip pat rimtas įspėjamasis ženklas. Paprastai jie patiria stiprią įtampą situacijose, kuriose numano būsiant alkoholio, nuliūsta, susierzina ar supyksta, kai mato, kad žmogus, kuris planavo nevartoti ar išgerti tik tam tikrą kiekį alkoholio, šių ketinimų nebesilaiko. Baimė supykdyti, nuliūdinti ar suerzinti žmogų, kuris artimųjų manymu geria per daug, yra labai rimtas signalas, kad žmogus gali turėti problemų dėl alkoholio vartojimo. Ši baimė išduoda artimuosius manant, kad jie savo elgesiu gali pastūmėti gerti. Tai klaidingas įsitikinimas, nes kaip ir minėjau, klimpstantis į priklausomybę asmuo pats ieško priežasčių išgerti, ir neretai jomis tampa kaltinimai artimiesiems.

Kiekviena situacija yra individuali, tačiau priklausomybės formavimosi tendencijos – panašios. Žmogus savo gėrimo kontroliuoti negali, dėl to kaupiasi problemos, atsiranda pasekmės. Ši liga nesirenka žmogaus pagal išsilavinimą, socialinį statusą, profesiją, finansinę padėtį ar kitus kriterijus. Ar išsilavinę, aukštas pareigas užimantys asmenys yra atsparūs onkologiniams susirgimams? Mums reikėtų atsisakyti stereotipo, pagal kurį priklausomą žmogų matome tik geriantį kiekvieną dieną, viską praradusį ir gyvenantį prie konteinerio. Tikrai  ne visi gali susidurti su finansiniais sunkumais dėl gėrimo, tačiau būdami apsvaigę gali priimti sprendimus, susijusius su išlaidomis, kurių būdami blaivūs ar nesijausdami kalti dėl gėrimo, niekada nedarytų.

Priklausomas žmogus gana ilgai gali neapleisti savo atsakomybių darbe, tačiau gali vis labiau apleisti savo atsakomybes šeimoje, gerdamas vakarais, savaitgaliais, savo nevaldomu elgesiu vis labiau griaudamas artimus santykius. Tai tampa šeimos paslaptimi, o žvelgiant iš šalies, šeimos gyvenimas tebeatrodo gražus. Viena klientė dalinosi savo gyvenimo su priklausomu nuo alkoholio vyru patirtimis – ji pati ir vaikai buvo taip įgudę slėpti vyro ligą, kad kiekvienas jų, net tarpusavyje nesitardami, greitai atlikdavo tai, ką manė esant būtina. Apsvaigusį vyrą užrakindavo namie, sukurpdavo netikras istorijas, paaiškinančias jo dingimą, kviesdavo detoksikacijos paslaugas į namus. Šią paslaptį meistriškai saugojo beveik dvidešimt metų, o kai nustojo, tiesa patikėti negalėjo net artimiausi giminaičiai.

Ar tai buvo tikra pagalba artimam žmogui? Deja, labai dažnai patys artimiausi žmonės, to net neįtardami, tikrai nenorėdami, tik dar labiau atitolina galimo sveikimo pradžią, „padeda sirgti“.

Tyrimai vienbalsiai patvirtina, kad saugaus suvartojamo alkoholio kiekio nėra. Siekiant įvertinti alkoholio vartojimo riziką, pasitelkiamas standartinis alkoholio vienetas (SAV). Tai sutartinis išgeriamo alkoholio kiekio matavimo vienetas, kuomet 1 SAV prilygsta 10 g absoliučiojo alkoholio (etanolio). Kad būtų lengviau suprasti, šį vienetą atitinka 25 ml 40 proc. stiprumo alkoholinio gėrimo,100 ml vyno, 200 ml 5 proc. stiprumo alaus. Alkoholio vartojimas laikomas rizikingu, kai per savaitę vyrai vidutiniškai išgeria iki 40 SAV, moterys iki 27 SAV.

Čia galime priskirti ir tuos, kurie alkoholį vartoja intensyviai, t. y. kuomet pasireiškia epizodinis girtavimas, kai per trumpą laiką (dvi valandas) vyrai suvartoja 5 SAV ir daugiau, moterys – 4 SAV ir daugiau. Reikia atkreipti dėmesį, kad rizikingo alkoholio vartojimo apibrėžimai kažkiek varijuoja skirtingose šalyse. Žalingas alkoholio vartojimas – tai žalą sveikatai ir socialines pasekmes sukeliantis suvartojamo alkoholio kiekis ar įprotis jį taip vartoti, kuomet per savaitę vyrai išgeria daugiau nei 40 SAV, moterys daugiau nei 27 SAV. Sunerimti reikėtų atpažinus vieną ar keletą jau aptartų signalų, rodančių galimai rizikingą, sveikatai žalingą alkoholio vartojimą ar besiformuojančią priklausomybę.

Reikia paminėti, kad esama patikimų trumpųjų intervencijų, skirtų alkoholio vartojimo įpročiams įvertinti. Viena tokių – AUDIT (angl. Alcohol Use Disorders Idenfificafion Test) testas. Šis testas lengvai prieinamas internetu, nemokamas. Jį sudaro dešimt klausimų, į kuriuos atsakius tereikia suskaičiuoti pasirinktiems atsakymams priskirtų skaitinių įverčių sumą. Gautas įvertis gana jautriai rodo alkoholio vartojimo rizikos lygį. Toks asmeninių alkoholio įpročių įsivertinimas gali tapti tolesnių pasirinkimų pradžia. Tiek esamiems alkoholio vartojimo įpročiams keisti, tiek paieškai profesionalaus palydėjimo, kurį galima gauti iš specialistų.

Pats žmogus, kuris tampa priklausomas nuo alkoholio, labai ilgai ir atkakliai bando neigti savo ligą. Todėl, kaip ir minėjau, artimieji paprastai anksčiau sunerimsta ir čia susiduriame su subtilia ir sudėtinga tema – kaip pradėti pokalbį su geriančiu artimu žmogumi ir koks pokalbis gali padėti? Situaciją apsunkima mitas, kad kalbėdami su kitu apie jo problemas, galime tą žmogų įžeisti. Jei situacija jau sudėtinga, prisideda baimė supykdyti ar suerzinti žmogų, ir taip išprovokuoti jo gėrimą. Tai sulaiko nuo tiesaus pokalbio.

Čia galime prisiminti ypač taiklią priklausomybės ligų konsultanto, rašytojo Jorgen F. Nissen pasitelktą nematomo dramblio metaforą. Priklausomybė nuo alkoholio kaip dramblys apsigyvena šeimos namuose. Jo neįmanoma nepastebėti, tačiau apie jį niekas nekalba. Tai yra patogu pačiai ligai, leidžia ją neigti. Jei apie tai nekalbame – problemos kaip ir nėra. Priklausomų asmenų artimieji atėję į konsultacijas neretai vengia žodžių „priklausomas nuo alkoholio“, „alkoholikas“, „alkoholizmas“, juos keičia sakydami „ta problema“. Tai tik patvirtina, koks alkoholio vartojimo klausimas yra jautrus, kaip ilgai bijota ir bijoma jį liesti. Tad reikia pripažinti, kad alkoholio vartojimas kaip ir kitos pokalbiams nepatogios temos, tokios kaip, pavyzdžiui, mirtis, yra labai žmogiškas dalykas. Apie žmogiškus dalykus kalbėti verta, reikia. Jei apsimesime, kad jų nėra, jie neišnyks. Nekalbėjimas apie alkoholio vartojimą dažniausiai tik gilina problemas, sudaro visas palankias sąlygas priklausomybės ligai progresuoti. Taigi, bet kokio pokalbio pradžia – pasirinkimas kalbėti.

Pasiryžus kalbėti, svarbu kalbėti tiesiai. Pašnekovas turi būti blaivus. Esama klaidingo įsitikinimo, kad jautriomis temomis geriau kalbėti su išgėrusiu, nes tuomet jis bus atviresnis, lengviau išgirs ir priims tai, ką pasakyti nori artimieji. Vadovaudamiesi šiuo mitu artimieji neretai ir geria kartu. Tai nėra efektyvu, neretu atveju pašnekovas net neatsimena pokalbio turinio. Svarbu, kad pokalbyje vyrautų pagarba. Drąsus atvirumas, tiesumas. Toks pokalbis artimiesiems nebūna lengvas. Priklausomybės ligų srityje dirbantys specialistai gali suteikti taip reikalingos psichologinės paramos, žinių. Priklausomybę, kaip ir bet kurią kitą ligą, reikia pažinti.

Pokalbyje svarbu vengti kaltinimų, priekaištų, grasinimų ar maldavimų liautis gėrus ir gyventi kitaip. Jei šeima susiduria su priklausomybe, be pagalbos žmogus nėra pajėgus šių reikalavimų ar maldavimų išpildyti. Pabandykite įsivaizduoti, jei kita lėtine liga sergančiam žmogui sakytume „jei tu turėtumei valios, kaipmat nuo cukrinio diabeto pasveiktum“, „jei nors kiek mane mylėtum, onkologine liga nesirgtum“. Priklausomybė nuo alkoholio yra lėtinė liga, paveikianti smegenis, elgesį, mąstymą. Todėl reikia suprasti, kad kaltinimai, priekaištavimai, ar reikalavimai, kurių sergantis žmogus yra nepajėgus išpildyti, kol negavo profesionalios pagalbos, labiau kenkia nei padeda. Kalbantis rekomenduojama susitelkti į save ir kalbėti apie save, pavyzdžiui „man neramu dėl to, kaip tu elgiesi, kai esi išgėręs“, „aš nuliūdau, kai buvome susitarę išeiti ir mums susitikus pastebėjau, jog esi išgėręs“. Tai mažina pašnekovo gynybiškumą ir pasipriešinimą kalbėtis nepatogiomis temomis.

Tačiau, deja, turime būti realistais – vien tokie pokalbiai itin retai padeda. Nebent jie paskatintų kreiptis į specialistus. Noriu aiškiai pabrėžti – kaip ir bet kurios kitos ligos atveju, alkoholizmą turi gydyti specialistas. Kur tokį rasti? Tai priklausomybių konsultantai, socialiniai darbuotojai, psichologai, psichoterapeutai, gyd. psichiatrai. Pagalbos paieškos gali prasidėti ir nuo šeimos gydytojo kabineto, psichikos sveikatos centro ar visuomenės sveikatos biuro, kuriame galima registruotis į priklausomybių konsultanto konsultaciją. Čia žmogus bus supažindintas su pagalbos galimybėmis, nukreiptas pas kitus specialistus. Kartais sveikimo kelias prasideda bažnyčioje, savo ar šeimos sunkumais, kylančiais dėl alkoholio vartojimo, išdrįsus pasidalinti su dvasininku. Kelių į pagalbą yra daug, svarbu išdrįsti jos ieškoti.  Specializuotos pagalbos galima kreiptis į Respublikinį priklausomybės ligų centrą, licencijuotas reabilitacijos bendruomenes. Pagalbą atrasti galima savitarpio pagalbos grupėse. Anoniminių alkoholikų grupės veikia visoje Lietuvoje, dėl pandemijos paskelbto karantino metu šių grupių susitikimai lengvai pasiekiami per nuotolį. Psichosocialinis gydymas pagal „Minesotos“ modelį bei darbas pagal „12 žingsnių“ programą, su kuria galima dirbti minėtose savitarpio pagalbos grupėse, gali būti labai veiksmingas derinys.

Pagalbos labai raginčiau ieškoti ir artimuosius, kurie su savo sunkumais ir skausmu nereta lieka šešėlyje. Gali padėti minėti specialistai, išmanantys priklausomybės ligas bei artimiesiems pasireiškiančią netiesioginę priklausomybę. Artimieji gali kreiptis individualių konsultacijų ar pagalbos ieškoti specialiai jiems skirtose grupėse. Tai psichologinės paramos grupės, psichoedukacinės – patyriminės grupės, savitarpio pagalbos grupės, tokios kaip Al-Anon ar SAV (suaugusių alkoholikų vaikų). Net jei priklausomas asmuo dar nėra pasirengęs pokyčiams, artimųjų darbas su specialistais gali svariai prisidėti prie jo motyvacijos sveikti.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *