1905 m. kovo 12 d. Panevėžio r. Talkonių kaime, gausioje valstiečių šeimoje gimė būsimasis Dievo tarnas, kunigas, jaunimo apaštalas Alfonsas Lipniūnas.
Buvo septintasis vaikas iš dešimties. Vaikystė prabėgo ganant gyvulius. Sulaukęs 12 metų pradėjo lankyti Pumpėnų pradinę mokyklą, o po dviejų metų įstojo į Panevėžio gimnazijos trečią klasę. Besimokydamas gimnazijoje padėjo silpnesniems mokiniams ir taip užsidirbdavo lėšų pragyvenimui ir mokslui. 1925 m. Alfonsas baigė gimnaziją ir įstojo į Kauno kunigų seminariją. Čia daug dirbo, domėjosi katalikiška jaunimo veikla. Atostogas praleisdavo mokydamas pataisininkus ir dirbdamas organizacinį darbą, skaitydamas paskaitas kaimo jaunimui.
Prieš kunigystės šventimus sudarė išsamų gyvenimo planą, „kad neatvėstų ugninga, pasiryžimų kupina dvasia ir kad sėkmingiausias būtų apaštalavimas“ (kun. A. Lipniūno dienoraštis „Gyvenimo pastabėlės“). Šiame plane labai svarbią vietą užėmė vidinio gyvenimo ugdymas. 1930 m. birželio 14 d. iš Kauno arkivyskupo J. Skvirecko rankų gavo kunigystės šventimus ir buvo paskirtas Panevėžio jaunimo direktoriumi ir Panevėžio katedros vikaru. Šios pareigos visiškai atitiko asmenines kun. A. Lipniūno savybes. Savo prigimtimi jis buvo visuomeniškas, entuziastas, optimistas. Dažnai lankydavosi ateitininkų, pavasarininkų susirinkimuose. Kunigas buvo visur laukiamas paskaitininkas, nuoširdus pašnekovas, išmintingas patarėjas. Valdžiai uždraudus ateitininkų organizaciją, kun. Alfonsas dirbo su moksleiviais slapta, nepaisydamas grasinimų ir piniginių nuobaudų.
„Praėjo jie taip nuolatiniame darbe ir veikime. Per šiuos metus beveik neturėjau laisvos valandėlės visiškam poilsiui. Dirvonas didelis, piktžolių daug, užvirusi Lietuvoje religinė kova didėja – darbo, darbo! Sudiev todėl pasakiau šiemet visiems svečiavimams. Nuotaika, dvasia?! Juo tolyn, tuo ugningesnis daraus veikime. Vidujinis džiaugsmas beveik niekados nebeapleidžia sielos. Kuo arčiau Kristaus, kuo arčiau Gyvybės šaltinio, kuo karštesnė malda, – tuo darbas sėkmingesnis.“ – taip savo dienoraštyje praėjus metams po kunigystės šventimų rašė kunigas A. Lipniūnas.
Nenustojo gilintis į teologiją. 1932 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete Teologijos-filosofijos fakultete kun. A. Lipniūnas įgijo teologijos licenciato laipsnį.
Kaip liudija dar laisvėje kun. A. Lipniūną sutikę žmonės, jis buvo paprastas žmogus, smulkus, žemo ūgio, greito žingsnio, nuolat besišypsantis, bendraujantis, kurio kompanijos siekė tiek paprasti parapijiečiai, tiek universiteto profesoriai. Pats Lipniūnas save laikė negabiu, dienoraštyje rašė, kad nemoka gražiai kalbėti. Visgi jo nuolankumas nesustabdė nuo darbų – kaip mokėsiu, eisiu ir kalbėsiu, Dievas per mane padarys darbus, rašė jis. Aplinkiniai liudijo jį buvus puikiu oratoriumi, savo pamokslais pritraukusiu minias, pasiklausyti ateidavo ir netikintieji. Visgi šiltumas su žmonėmis netrukdė būti principingam – buvo aršus skelbdamas tiesą, mokėjo ir balsą pakelti, nėjo į kompromisus su blogiu.
1935-1939 m. Prancūzijoje, Lilio universitete studijavo sociologiją, o Paryžiaus katalikų institute gilinosi į Katalikų akcijos problemas. Grįžęs į Lietuvą, 1939 m. buvo paskirtas lektoriumi Panevėžio pedagoginiame institute, o šiam persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir kun. A. Lipniūnas. 1940 m. Šv. Jono bažnyčioje sakydavo pamokslus studentams. Kai kas jo iškalbą pradėjo lyginti su garsiojo pamokslininko Petro Skargos iškalba, kuris 1574-1584 m. buvo Vilniaus akademijos rektoriumi. Nuo 1942 m. kun. A. Lipniūnas dėstė sociologiją ir pastoracinę teologiją Vilniaus kunigų seminarijoje ir ėjo Vilniaus universiteto kapeliono pareigas. 1943 m. buvo areštuotas ir pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą.
Profesorius Vitalijus Kodis mini, jog tiksliai nežinome, kuo naciams neįtiko tuometinis Vilniaus universiteto kapelionas kun. Alfonsas Lipniūnas. Vis dėlto galime būti tikri, kad jo pamokslas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje, raginantis jaunimą nestoti į SS dalinius, buvo viena iš priežasčių. Lietuvos jaunimo niekas nepapirks cigaretėmis ir degtine, sakė jis. Nors tuo metu kai kuriuose politiniuose sluoksniuose naciai buvo laikomi išvaduotojais iš sovietų okupacijos, kun. Alfonsas drąsiai kalbėjo, kad abu režimai yra blogis. Tai yra vienas iš kun. Vitalijų Kodį labiausiai žavinčių A. Lipniūno asmenybės bruožų – jis buvo inteligentas, objektyviai vertino tuometinę politinę situaciją ir nors aplink nemažai žmonių kolaboravo su naciais, jis kompromisų su sąžine nedarė. Kartu su A. Lipniūnu į Štuthofą iškeliavo ir ateitininkas kunigas Stasys Yla, rašytojas Balys Sruoga, vienas iš pagrindinių 1941 m. birželio sukilimo organizatorių Pilypas Narutis-Žukauskas bei dalyvis Mykolas Pečeliūnas.
1945 m. sausio 25 d., artėjant frontui, buvo pradėta Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacija – buvo evakuojami Štuthofo koncentracijos stovyklos kaliniai, apie 11 tūkst. žmonių. Kadangi negarbė priešui palikti savo karo grobį, o be to, juos gal dar būtų galima panaudoti kaip darbo jėgą nacistinėje Vokietijoje, buvo įsakyta kalinius nuvesti iki uosto. Suskirstyti į kolonas po maždaug 850 žmonių žiemą, esant 25 laipsniams šalčio, jie pėsčiomis žygiavo 170 km, kurie šiandien vadinami „Mirties keliu“. Kelionė truko beveik du mėnesius, su lankstais, sustojimais, vengiant artėjančios fronto linijos. Kaliniai miegojo tvartuose su gyvuliais, dar prasčiau maitinosi, nesiprausė, kilo epidemijos. Kovo 11 d. iš 850 žmonių kolonos išgyveno tik apie 200, kiti mirė nuo bado, išsekimo, įvairių ligų ar suklupę buvo nušauti sargybinių. Šiandien „Mirties kelias“ nusėtas žygyje mirusiųjų kapais, kurių artimieji vis dar ieško, norėdami perlaidoti.
Savo parapijiečių kapelionas Lipniūnas neapleido ir „Mirties kelyje“, kaip Panevėžyje neapleido persekiojamų ateitininkų ar Vilniuje savo studentų ir parapijiečių. Mišios buvo aukojamos ir kelyje. Kunigas A. Lipniūnas nešėsi kuprinę su liturginiais indais ir dienoraščiais, kurie svėrė apie 5 kilogramus. Maistą išdalindavęs kitiems kaliniams (mirdamas Lipniūnas svėrė 30 kg), savo kuprinės nepaleido – tai buvo jo darbo įrankis.
Nepaprastai išvargęs, pirmomis kelionės dienomis išdalijęs sutaupytą maistą alkaniems, kunigas ir dar keli lietuviai pasiekė Pucką (Lenkija). Čia jie pasiliko, nes prižiūrėtojai, skubėdami pasitraukti, nebuvo akylūs. Sergantį dėmėtąja šiltine ir plaučių uždegimu kun. A. Lipniūną vargais negalais pavyko paguldyti į perpildytą ligoninę, tačiau jau buvo per vėlu. Iš kun. S. Ylos gavęs išrišimą, kun. Alfonsas Lipniūnas užgeso 1945 m. kovo 28 d. Palaidotas Pucko kapinėse. 1989 m. artimųjų rūpesčiu kun. A. Lipniūno palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir rugsėjo 12 d. palaidoti Panevėžio katedros šventoriuje.
„Mirti nebijau, tik norėčiau dar būti naudingas Tėvynei“ – buvo pabraukta viename iš likusių kunigo užrašų lapelių.
„Kun. Lipniūnas buvo plačiai apsiskaitęs, inteligentiškas ir įdomus žmogus. Kalboje su juo būdavo galima paliesti labai įvairius klausimus: etinius, estetinius, visuomeninius ir net politinius. Ir jis būdavo nuostabiai atviras — dar daugiau, negu šv. Jono bažnyčios sakykloje. Nuoširdumas buvo jo didysis ginklas, kuriuo jis užkariaudavo jaunų žmonių simpatijas. Galbūt anuo metu tai buvo per daug pavojingas ginklas, susijęs su nemaža rizika pataikyti ant saugumo agento.“ – taip A. Lipniūną prisimena prof. J. Kakarieka, 1985 m. išleistoje knygelėje „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“.
Koks buvo šis kunigas, apie kurio lietuviškus pamokslus ir labdaringą veiklą sudėtingais lietuvių sugrįžimo į Vilnių, sovietmečio ir vokiečių okupacijos metais prisiminė kelios vilniečių kartos, kuris aktyviai dirbo su jaunimu Panevėžyje ir visoje Lietuvoje?
Apie kunigą A. Lipniūną trumpai būtų galima pasakyti: „Didi siela mažame kūne“. Didi savo užmojų platumu, išgyvenimų gilumu, nuoširdžiu pamaldumu, jautrumu kitų vargams. Nepaviršutiniškas, kūdikiškos dvasios, nepaprastai darbštus. Aiški, tiesi, konkreti buvo jo kalba, sugebėjimas daryti tikslius apibendrinimus, išvadas. Tai rodo, kad jis buvo ne vien visuomenininkas, bet ir mokslo žmogus. Jo svarstymai, samprotavimai buvo paremti Bažnyčios mokymu. Savo pokalbiuose liesdavo įvairius bažnytinio gyvenimo klausimus. Labai gyvai svarstė, koks turėtų būti Pastoracijos institutas, su kuriuo jis siejo svarbiausius bažnytinio gyvenimo Lietuvoje uždavinius. Buvo labai savikritiškas, nevengė mokytis iš labiau patyrusių ar atitinkamoje srityje išsilavinusių draugų.
A. Lipniūnas buvo ir gilaus dvasinio gyvenimo žmogus. Maldoje jis sėmėsi jėgų savo šventai kunigiškai tarnybai, artimo meilei. Su nuoširdžiu užsidegimu kvietė savo klausytojus gyventi Dievo malonėje. Su vilties kupinu optimizmu jis žvelgė ne tik į save, bet ir į tautos ateitį: „Mes matysime prisikėlusią Lietuvą Dievo malonėje, prisikėlusias visas širdis meilėje“ (A. Lipniūnas, Lauko lelijos). Švelnios ir jautrios prigimties kun. Alfonsas Lipniūnas labiau nei kiti turėjo išgyventi baisų nužmogėjimo procesą Štuthofe. Nepaisydamas to, jis niekada nepamiršdavo priminti draugams, kad visada elgtųsi švelniai, teisingai. Būdamas kuklus ir drovus sugebėdavo argumentuotai ginti tiesą, niekuomet nenusileisdavo dėl principinių klausimų.
Tinkamai įvertinęs nuostabiai turtingą kun. A. Lipniūno asmenybę, vysk. K. Paltarokas buvo numatęs jį paskirti savo padėjėju, bet areštas sutrukdė realizuoti šį sumanymą.
„Vargu ar rastume pastoracinio, visuomeninio ir kultūrinio darbo sritį, kuria kun. Alfonsas Lipniūnas nesidomėjo ir pats vienokiu ar kitokiu aspektu jų veiklon neįsiterpė“ – taip kunigą Lipniūną aprašo žinomas poetas Kazys Bradūnas.
Jis visą savo gyvenimą vystė labdaringą veiklą, rėmė neturtingus studentus, moksleivius. Jo iniciatyva įkurtas Laisvės fondas karo ir okupacijos metais padėjo aprūpinti maistu per Šv. Jonų bažnyčios rinkliavas. Tai buvo nelegali veikla, nes vokiečiai uždraudė laisvą disponavimą maisto produktais. Svarbiausias Laisvės fondo tikslas buvo materialiai paremti lietuvius, kad nepaliktų Vilniaus, nors šis fondas rėmė ir kitataučius. Kunigas aktyviai dalyvavo pasipriešinimo judėjime, kuris buvo nukreiptas prieš nacių skelbiamas karo ir darbo jėgos mobilizacijas. A. Lipniūnas buvo Vilniaus universiteto kapelionas, kvietė studentus naudotis savo biblioteka. Nuo 1941 m. subūrė Vytauto Didžiojo gimnazijos ateitininkus, įkūrė Vilniaus ateitininkų sąjungą. Jos nariai lankė ligonius, skurstančias šeimas, išnešiodavo maisto paketus.
Atsiminimuose A. Lipniūną mini Štuthofo kalinys – žurnalistas Rapolas Mackonis. Jis prisimena, kaip kunigas šv. Kūčių vakarą aukojo mišias, kaip palaikė žmonių tikėjimą, viltį, gerumą. Prisiminė jį kaipo nediduką, bet iškalbų, nuolat besišypsantį, autoritetą, sustiprinusį viltį ir priminusį paliktus namus. R. Mackonis rašo, kad A. Lipniūnas dėl įtaigių pamokslų Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje vadintas „lietuvišku Skarga“. R. Mackonis mano, kad į Štuthofo koncentracijos stovyklą kunigas pakliuvo dėl savo pamokslų, kuriuose jaunimą ragino nestoti į Lietuvos legioną, neiti į Vokietijos darbo tarnybą.
2006 m. kovo 28 d. iškilmingomis apeigomis Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje pradėtas Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno paskelbimo palaimintuoju procesas.
Interneto puslapyje lipniunas.com galite rasti daug archyvinės informacijos apie šią iškilią asmenybę, taip pat gausų foto archyvą, kai kurių knygų, dienoraščių pdf failus.
Parengta pagal Panevėžio vyskupijos informaciją ir kt. šaltinius
