2021 m. kovo 16 d. Josefui Mengelė būtų sukakę šimtas dešimt metų. Tiek jis nesulaukė, mirė Brazilijoje 1979 m. Nepaisant to, kad po karo jis buvo vienas labiausiai ieškomų nusikaltėlių, Pietų Amerika priglaudė ne vieną tamsią praeitį turėjusį nacistą. Ne visus, kaip Adolfą Eichmaną, pavyko iš čia „išžvejoti“.
Mengelė yra vadinamas „Mirties daktaru“. Šį kraupų pavadinimą jis gavo dėl laiko (21 mėn.), kurį jis buvo Aušvico koncentracijos stovyklos gydytoju ir čia vykdė eksperimentus su žmonėmis. Jis spręsdavo, kam mirti dabar, o kas dar gali gyventi koncentracinėje stovykloje, eksperimentavo su žmonėmis ir į savo aukas žiūrėjo, kaip į „biomasę“.
Paminėsime tik keletą iš daugybės kraupių Mengelė eksperimentų. Jis susiuvo dvynukus romus, norėdamas pasižiūrėti, ar tokiu būdu jam pasiseks sukurti Siamo dvynius. Jis tyčia apkrėsdavo vaikus pavojingu užkratu ir stebėdavo, kaip šis griauna jų organizmus, bandydamas suprasti, kas galėtų lemti didesnį atsparumą. Jis darė bandymus, ar įmanoma pakeisti akių spalvą – leisdavo chemikalus į vaikų akis. Absoliuti dauguma jų apako. Darydavo chirurgines operacijas be nuskausminimo, tyrinėjo, kaip kastracija paveikia vaiko organizmą. Vienas iš jo mėgiamų eksperimentų buvo žmogaus ištvermės išmėginimas. Jis leisdavo elektros srovę per žmogaus organizmą ir tikslindavo, kokio stiprumo srovė sukels mirtį. Yra žinomas ir jo eksperimentas, kai jis rentgeno spinduliais bandė sterilizuoti moterų vienuolių grupę. Po šio eksperimento moterys mirė kęsdamos didžiulius skausmus.
Ne visada pats Aušvico gydytojas susigalvodavo eksperimentus. Ne kartą jis gaudavo užduotis iš nacių partijos viršūnėlės. Pavyzdžiui, kai Rusijoje vokiečių kareiviai susidūrė su didžiuliu šalčiu, Mengelė gavo užduotį eksperimentuoti ir atrasti būdų, kaip didinti žmogaus atsparumą šalčiui. Mengelė eksperimentai buvo „paprasti“: jis apdėdavo ledu konclagerio kalinį ir reguliariai matuodavo, kaip krenta jo kūno temperatūra. Gydytojas bandė nustatyti, kiek žemai gali nukristi žmogaus temperatūra ir padarė išvadą, kad, kai žmogaus kūno temperatūra tampa žemesnė už trisdešimt laipsnių, visos kūno funkcijos sutrinka ir jau nebegalima nieko padėti. Vargu, ar šie Mengelė eksperimentai turėjo kokią nors naudą fronte šąlantiems vokiečių kariams.
1945 m. sausį, likus dešimt dienų iki to, kol Aušvicą užims sovietų kariai, gydytojas Jozefas Mengelė skubiai paliko šią „mirties stovyklą“. Jis apsigyveno pabėgėlių stovykloje pietinėje Vokietijoje, kur dirbo bulvių laukuose. Jam pavyko apsimesti paprastu valstiečiu, per karą netekusiu namų. Tačiau gydytojas bijojo, kad kas nors jį pažins ir, pasitaikius pirmai progai, pasitraukė į Argentiną. Tuo metu tai buvo valstybė, kurioje gyveno daug vokiškas šaknis turinčių piliečių, čia prieglobstį atrado šimtai nacistų, kurie Pietų Amerikoje apsigyveno apsirūpinę padirbtu pasu.
Argentinoje vokiečių imigrantų nuotaikos pasikeitė po to, kai Izraelio specialiosios tarnybos nariai surado čia besislapstantį Adolfą Eichmaną, vieną iš Holokausto architektų. Aušvico gydytojas nusprendė, kad pats laikas pervažiuoti į Braziliją, kur ir gyveno iki mirties. Panašu, kad natūralios, nors būta spėlionių, kad ir šiuo atveju neapsieta be Mosado „pagalbos“.
