Tęsiame Dominykos Navickaitės tekstų ciklą apie tai, ko galima tikėtis iš medijų, kaip tarpininko tarp mūsų ir pasaulio, kuriame gyvename.

Jau minėjome, kad „rėmų“ sąvoką socialiniuos emoklsuose išpopuliarino sociologas Ervingas Goffmans. Ši sąvoka į medijų poveikio tyrimus atkeliavo, siekiant patikslinti, išsamiau analizuoti dienotvarkės nustatymo teorijos teiginį, kad žurnalistai neprimeta auditorijai savo interpretacijų, vertinimo, tačiau daro poveikį, pasiūlydama, apie ką derėtų mąstyti ir diskutuoti, tuo pačiu kitas problemas ir klausimus nustumiant į akiračio paribius ar  apskritai „pamirštant.“

Idant „įrėminimo“ sąvoka būtų priimta medijų teorijose, turėjo būti atsisveikinta su ilgai gyvavusią paradigma, kuri rėmėsi „objektyvumo/šališkumo“ dichotomija. Praktiškai nuo masinės komunikacijos atsiradimo iki beveik XX amžiaus pabaigos vyravo nuostata, kad egzistuoja objektyvus pasaulis ir žurnalistas perteikia tam tikro fragmento piešinį. Jo darbą galima vertinti pagal tai, kiek piešinys atitinka tai, kas buvo piešta. Natūralu, kad toli gražu ne visada įmanoma tai patikrinti. Kitas dalykas – informacijos vis daugėja, labai dažnai viena žinia apeliuoja ne tiek į „pačią tikrovę“, kiek į įvairius informacinius pranešimus. Iškilo labai svarbus klausimas – kaip pasiekti, kad žiniasklaidos pranešimuose būtų išvengta šališkumo? Tai nebūtinai sąmoningas melas, informacijos iškraipymas, tačiau galima kalbėti ir  apie selektyvią informacijos atranką, interperetacijų ir faktų suliejimą.

Paradoksalu, kad šališkumas, pateikiant naujienas, siejamas su dviem, nevisada tarpusavyje derančiais dalykais. Pirmiausia, su „balanso“ tarp konkuruojančių požiūrių trūkumu; antra – tendencijas „tikrovės iškraipymas“.  „Balansas“ ir „tikslumas“ nebūtinai suderinami.

Pavyzdžiui, 1972 m. JAV prezidento rinkimus. Tuomet George McGovern itin aktyviai komunikavo ir siekė žurnalistų dėmesio, o Richardas Nixonas žurnalistų veikiau vengė.  Ar tolygus jų nuomonių pateikimas šiuo atveju galėtų būti vadinamas „atitinkančiu tikrovę“? Kita vertus, nors labai svarbu išklausyti visas pozicijas, tačiau ar tai nereiškia, kad tiesos paieškas šiuo atveju gali pakeisti priklausomybė nuo šaltinių? Ar vien į balansą orientuotas medijų tarpininkavimas sraunioje informacijos tėkmėje neprarastų prasmės ir būtų būtina ieškoti papildomus filtrus, kurie padėtų susigaudyti įvairovėje? Žiniasklaidos, kaip veidrodžio, idėja skamba kilniai, bet ji yra iliuzija. Paprasčiausiai neegzistuoja neutralios, laisvos nuo vertybių kalbos, kuri galėtų užfiksuoti „grynuosius“ faktus. Kiekvienoje sąvokoje implicitiškai glūdi vertinimas.

Būtent todėl verta pasitelkti „rėmų“ sąvoką, nes ji padeda gali suprasti „ideologiją“ be neigiamos konotacijos. Veikiau tai tikrovės, kad mes visi žiūrime į  pasaulį iš tam tikros pasaulėžiūrinės pozicijos, turinčios savitą sąvokų repertuarą, padarinys.

Vargu ar įmanoma tvirtai pasakyti, kuris tyrinėtojas į savo medijų teoriją pirmasis  įtraukė „įrėminimo“ sąvoką. Tačiau akivaizdu, kad vienu svarbiausių teoretikų šioje srityje tapo Robertas Entmanas, kurio 1993 m. pasiūlytas apibrėžimas cituojamas praktiškai kiekviename tekste, kuriame analizuojamas medijų poveikis visuomenei. Pasak Entmano: „Įrėminti – tai atrinkti tam tikru suvokiamos tikrovės aspektus ir juos akcentuoti komunikuojamame tekste, tokiu būdu skatinant specifinį problemos apibrėžimą, priežastinį aiškinimą, moralinį vertinimą bei siūlant reagavimo būdą.“

Tam tikrų aspektų išryškinimas, aišku, kartu reiškia kitų aspektų nureikšminimą, marginalizavimą. Į tai jau buvo atkreipusi dėmesį ir darbotvarkės nustatymo teorija. Tačiau, pastaroji, žengusi vieną žingsnį, nesiryžo žengti kito – pripažinti, kad ir tie klausimai, kurie pateikiami diskusijai, nėra vertybiškai neutralūs, bet kartu pasiūlo ir konkretų „raktą“ konkrečios problemos dekodavimui. Pavyzdžiui, pats Entmanas aptarė pavyzdį – JAV žiniasklaidos informacija apie politinius neramumus Lotynų Amerikoje ir Azijoje „šaltojo karo“ metu. Viskas buvo pateikiama „karo su komunizmu“ rėmuose, atitinkamai pasirenkant akcentus ir sąvokas.

Kiek tai buvo vertybiškai neutralu? Kiekviena valstybė, kurioje kilo neramumai, turėjo daugybę vidinių problemų, kurios neretai buvo kur kas svarbesnės vietiniams žmonėms nei geopolitiniai Sovietų Sąjungos interesai. Kita vertus, neteisinga būtų sakyti, kad žurnalistai sąmoningai melavo ar iškreipė faktus. Dauguma jų bandė sąžiningai dirbti savo darbą, tikrinti faktus ir buvo įsitikinę tuo, kad prisideda prie viso pasaulio „gelbėjimo“. Dar svarbu pabrėžti ir tai, kad informacijos atrankos ir pateikimo rėmus sukūrė ne patys žurnalistai, nors, akivaizdu, kad taip pat ir jų pranešimai prisidėjo prie šių rėmų stiprinimo ir plėtojimo.

Įrėminimas kūrybiškai sujungia daug elementų: šaltinius, interesus, kultūrinį lauką, auditorijos specifiką“. Rėmai yra būdas, kuriuo informacijos srautas įgyja prasmę konkrečiai auditorijai. Jie remiasi tam tikrais principais ir turi būti priimtini bent didesnei auditorijos daliai. Rėmai turi būti tvarūs – jie gali kažkiek keisti, bet privalo išlikti atpažįstami ir keliantys pasitikėjimą tiems, kurie jau įprato juos pasitelkti. Jie visada turi tam tikrą struktūrą.

Rėmai yra tarsi kalbos gramatika. Jei kalba neturėtų taisyklių, ji nebūtų tinkama komunikacijai, negalėtų vykti kodavimo-atpažinimo procesas. Taisyklės turi būti pakankamai tvarios, nors tai nereiškia, kad jos negali ilgainiui kisti, prisitaikydamos prie naujų kultūrinių ir socialinių poreikių. Dar vienas dalykas – taisyklės turi būti pakankamai patogios, t.y. netrukdyti veiksmingai komunikacijai.

Žiniasklaida gali būti labai paveiki, tačiau tik tuo atveju, jei informacijos „įrėminimas“ yra iš esmės priimtinas auditorijai. Neteisinga apie auditoriją galvoti, kaip apie pasyvų žinios priėmėją, molio gabalą, iš kurio galima nulipdyti bet ką, ko tik užsigeidžia komunikatorius. Tik tuomet komunikacija bus veiksminga, jei auditorija atpažins ir pasitikės ta „gyvenimo forma“, kurią atstovauja medijos. Kita vertus, auditorijai priimtinų  „rėmų repertuaras“ nėra laisvas auditorijos pasirinkimas, bet didžiąja dalimi yra sąlygotas ilgalaikio kultūrinio proceso. Auditorijoje visuomet vyksta ginčai, kurie koreguoja rėmus, bet ši korekcija paprastai yra ilgalaikis procesas ir staigūs revoliuciniai pokyčiai sukelia chaosą ir netikrumą.

Tenka pripažinti, kad tai, ką Goffmanas įvardijo „pirminiais rėmais“, yra nesibaigiančios idėjų rinkoje vykstančios diskusijos dalykai.  Rėmų „ideologiškumas“ ir „politiškumas“ nėra problema tol, kol visuomenėje išlieka demokratinė infrastruktūra, kuri savo ruožtu struktūruoja  patį įrėminimą. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje „anapus metaforiško idėjų rinkos egzistuoja dvi labai realios: ekonominė ir politinė. Idealistiniu požiūriu, šios dvi rinkos turėtų tik padėti žurnalistikai, tačiau praktikoje tie procesai, kurie ten vyksta, trukdo žurnalistams aprūpinti piliečius tokia informacija, kuri padėtų jiems praktikuoti visavertį pilietiškumą. Tai įsuka „ydingą ratą“, nes, kai nėra aktyvių ir kritiškų piliečių, iš žurnalsitikos pradeda reikalauti ne aukštų standartų, pastangų, bet patogumo ir pramogų.

Entmanas knygoje „Demokratija be piliečių“ tvirtina, kad vienintelis būdas kažką iš esmės keisti medijų pasaulyje – tai pilietinės visuomenės stiprėjimas. Tik pasikeitęs požiūris į žiniasklaidos vaidmenį ir perėjimas nuo vartotojiškų prie pilietinių lūkesčių privers keistis ir žiniasklaida. Idėja, jog įmanoma patobulinti, iš esmės pakeisti žiniasklaidą, nekeičiant visuomenės, Entmano požiūriu, tėra iliuzija.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *