2006 m. kovo 27 d.  Krokuvoje mirė vienas žymiausių XXa. fantastikos rašytojų Stanislavas Lemas.  2021 m. rudenį jam būtų sukakę šimtas metų. Jo knygos išverstos į daugiau nei keturiasdešimt kalbų. Galima drąsiai teigti, kad jis yra vienas populiariausių ne anglų kalba rašančių fantastikos kūrėjų. Tiesa, jo didžiausiu konkurentu galima vadinti kitą lenką – Andžejų Sapkovskį. Tačiau, jei Sapkovskis yra pripažintas fentezi žanro meistras, tai Lemą labiau domino mokslinė fantastika. Nors jo akcentas – ne tiek svajos apie technikos progresą, kiek moralinės dilemos, kurios kyla, susidūrus su radikaliu kitoniškumu.

Jis gimė anuomet Lenkijai priklausančiame Lvovo mieste. Jo tėvas buvo gydytojas, kuris vertėsi privačia praktika. Stanislavas pats save yra aprašęs, kaip siaubingą vaiką, kuris terorizavo tėvus kaprizais, laužė žaislus. Kita vertus, kai gimnazijoje, kurioje jis mokėsi, buvo vykdomas eksperimentinis intelekto koeficiento matavimas, pasirodė, kad Stanislavas yra vienas protingiausių vaikų visoje Pietų Lenkijoje.

Stanislavas Lemas

Simboliška, jog gimnaziją baigė Pasaulinio karo išvakarėse.  Per karą  pasibaisėjo tiek vokiečių, tiek sovietų okupantais, tačiau į ginkluotą pasipriešinimą neįsijungė. 1946 m. su tėvais pervažiavo į Krokuvą, kuri tapo jo svarbiausiu gyvenimo miestu. Jo pirmasis fantastinis apsakymas buvo „Žmogus iš Marso“. Tačiau tikruoju debiutu literatūroje tapo pirmasis mokslinės fantastikos romanas  „Astronautai“. Dar po penkerių metų parašė kūrinį „Magelano debesis“. Tiesa, jis pats skeptiškai vertino šiuos savo darbus. Kur kas rimčiau žiūrėjo į 1961 m. parašytą „Soliarį“.

Tarptautiniu mastu Lemą išgarsino „Kiberiada“ – pasakojimas apie pasaulį, valdomą robotų. Tačiau šiandien Lemas pirmiausia yra „Soliario“ autorius. Šis kūrinys kelis kartus ekranizuotas. Žymiausią ekranizaciją sukūrė Andrejus Tarkovskis, o joje pagrindinį vaidmenį atliko lietuvių aktorius Donatas Banionis.

Pats Stanislavas jautėsi neįvertintas Lenkijoje. Iš tiesų, užsienio skaitytojai, panašu, jo kūrinius vertino net labiau, nei patys lenkai.

Buvo visiškai apolitiškas. Jo nežavėjo komunistinės nomenklatūros dėmesys, tačiau jis visiškai abejingas buvo ir disidentų tikslams. Panašu, kad jį domino tik rašymas.

Jis turėjo griežtą darbotvarkę. Atsikeldavo penktą valandą ryto ir imdavosi darbo. Rašydavo tol, kol nepavargdavo nuo sėdėjimo ir rašomosios mašinėlės klavišų barškinimo.

Pats Lemas tvirtino, kad jo gyvenimas buvo nuobodus, bet jam visai patiko taip gyventi. Jis mylėjo savo žmoną ir sūnų, tačiau daugiausiai laiko praleisdavo savo fantazijų pasaulyje.

Beje, vienas mėgstamiausių jo kūrinių buvo brolių Strugackių „Piknikas šalikėlėje“, kurį jis laikė fantastinės literatūros šedevru, ir į kurį stengėsi lygiuotis.

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *