Tęsiame dr. Valdo Mackelos (1972–2017) tekstų apie Giesmių giesmę ciklą. Straipsnis parengtas pagal šio teologo paskaitas, skaitytas Paštuvos basosioms karmelitėms. Apmąstydami aštuntąją Giesmių giesmės eilutę, esame kviečiami į atsivertimo bei susitikimo su Mylimuoju patirtį.

Nuotraukų šaltinis pexels.com

[Choras:] Jeigu tu nežinai vietos,

o gražiausia iš moterų,

tai eik avių pėdomis

ir ganyk savo ožiukus

šalia piemenų palapinių.

(Gg 1, 8)

Aštuntojoje Giesmių giesmės eilutėje galime matyti, jog mylimoji, kuri iki šiol kalbėjo daugiausiai, pagaliau sulaukė atsakymo. Tiesa, galbūt ne visai tokio, kokio tikėjosi: jai atsiliepia ne Mylimasis, o pirmąsyk scenoje pasirodantis choras: „Jeigu tu nežinai vietos, o gražiausia iš moterų, tai eik avių pėdomis ir ganyk savo ožiukus šalia piemenų palapinių.“ Spėjama, kad tai – Jeruzalės dukterų choras, kuris mylimąją vadina „gražiausia tarp moterų“. Tokiu kreipiniu paprastai vyrai kreipiasi į moteris. Kiek žinau, tarp moterų egzistuoja tam tikra konkurencija, tad vargu, ar iš jų būtų galima išgirsti tokį pripažinimą be ironijos.

Kita eilutės dalis – raginimas mylimajai sekti paskui kaimenę, kad atrastų keliaujančio Mylimojo, kuris yra klajoklis, nomadas, pėdsakus. Man ši situacija primena Naujojo Testamento vertėjo Česlovo Kavaliausko tekstą, kuris vadinasi „Netiesinis Jėzus“. Jėzus yra tas, kurio negali pagauti, nuspėti ar pasakyti, kad rytoj Jis bus toks ar bus ten, nes vakar ar šiandien taip buvo, bet turi nuolatos įdėmiai klausyti Jo balso, nes Jėzus nėra įspraudžiamas į kažkokius rėmus ar į kokias nors teologines formuluotes. Jis nėra nuspėjamas, nėra tiesinis. Taigi, kiekvieną dieną turime labai įdėmiai klausyti Kristaus vedimo, nes paprastai Jis nustebina. Klajoklio Mylimojo ieškojimas ir yra tas įdėmus klausymas ir drauge sekimas Jo pėdsakais.

Kelias į susitikimą

Šitas kelias iš tikrųjų yra sugrįžimo kelias. Tai kelias į susitikimą. Kelias, kuriuo eidama Giesmių giesmės sužadėtinė tikrai sutiks tą, kurį vadina savo alsavimu. Dar nesusitikus ji gyvena būsimu susitikimu, kuris netrukus taps pirmuoju pokalbiu arba pirmuoju meilės duetu. Būtent šis susitikimas įkvėpė vieną italų poetą parašyti: „Ir taip turiu tavęs ieškoti karščiausią vidurdienį, kai ore virpa tik miražai, užklupti apakimo, karšto smėlio pilnomis akimis turiu tavęs ieškoti, kai su manimi keliauja tik nuovargis ir kaitra, o pojūčius pripildo tik žemės sprogynės. Tik Tu, Mylimasis, žinai, kokie demonai klajoja dykumų platumose ir kaip išgąsdinta sąmonė gali išplėšti iš apkvaitinančio cikadų oro“ (Davidas Turoldas).

Dievo užkalbinimas visuomet yra netikėtas, ir susitikimas su Dievu visad būna kitoks, nei mes tikimės.

Dievo užkalbinimas visuomet yra netikėtas, ir susitikimas su Dievu visad būna kitoks, nei mes tikimės. Žydų filosofas Martinas Buberis savo knygoje „Dialogo principas“ rašo taip: „Mus ištinkančio gyvenimo ženklais esam užkalbinami. Kas kalba? Nedera atsakyti į šį klausimą žodžiu „Dievas“, jei atsakome ne iš anos lemtingos asmens egzistencijos valandos, kai turėjome pamiršti viską, ką manėmės žiną apie Dievą, kai mums nevalia buvo turėti tai, ką gavome, ko išmokome, ką patys sumąstėme, nė trupinėlio žinių, ir buvome nugramzdinti naktyje. Kai iš jos įžengiame į naują gyvenimą ir pradedame atpažinti ženklus, ką galima žinoti apie tai, ar apie Tą, kuris juos mums siunčia? Tik tiek, kad kiekvieną sykį patiriame iš pačių ženklų. Jei šia kalba kalbantį pavadinsime Dievu, tai visada bus akimirkos Dievas, akimirksnį trunkantis Dievas.“

Nuotraukų šaltinis pexels.com

Martinas Buberis čia kalba apie tuos pėdsakus, kuriuos galima vadinti ženklais ir per kuriuos įmanoma atpažinti Dievo veikimą, Jo kalbėjimą. Kiekvieną kartą mes turime būti pasiruošę išgirsti kažką netikėto ir kiekvienas susitikimas yra visiškai ne toks, kokio mes laukėme arba kokį galėtume prognozuoti. Jis mus nustebina. Prieš kokį nors svarbų pokalbį daugybę kartų mintyse repetuojam kažkokius žodžius, frazes, bet tas pokalbis niekada neįvyksta taip, kaip prognozuojam arba tikimės.

Galima prisiminti istoriją apie paklydėlį sūnų (Lk 15), kuris grįžta namo, repetuodamas kalbą: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi…“, bet susitikimas įvyksta visiškai kitaip. Dievas mus nustebina. Jis yra visai ne toks, kokio mes tikimės, kokio mes laukiame. Dėl to susitikimas su Dievu keičia mūsų suvokimą, mūsų tikrovę ir mus pačius.

Gražiausia tarp moterų

Mylimoji iš tiesų be reikalo jaudinasi, kad Jeruzalės dukros gali šaipytis iš jos dėl išvaizdos. „Esu juodbruvė, bet graži, o Jeruzalės dukros, nežiūrėkite į mane iš aukšto, kad aš tamsiaveidė, saulė mane įdegino“ (Gg 1, 5 a). Tačiau Jeruzalės dukros nerodo jokios paniekos, priešingai – vadina ją gražiausia iš moterų. Šiuose žodžiuose galima matyti daugiau negu vien išorinį pasigėrėjimą. Tai pripažinimas, kad, jeigu žiūrėtume alegoriškai, iš visų žemės tautų Sužadėtinė, arba Izraelis, nors yra atsidūręs tremtyje ir griežtai auklėjamas, yra vienintelis Dievo išrinktasis, todėl Izraelį galima vadinti puikiausiu tarp tautų taip, kaip Giesmių giesmės Sužadėtinę – gražiausia tarp moterų. Šis gražumas yra Dievo pasirinkimas, Dievo išrinkimas, ne Sužadėtinės nuopelnas, bet Dievo maloningumas.

Įvardinimas „gražiausia tarp moterų“ primena pranašą Ezekielį, kuris apibūdina Izraelį. Ezekielio knygoje parodoma, kaip įvyko Izraelio išrinkimas, Izraelis čia sutapatinamas su mergina: „Marusis, parodyk Jeruzalei jos bjauriuosius nusikaltimus ir sakyk: ‘Taip kalbėjo Viešpats DIEVAS Jeruzalei. Esi kilmės ir gimimo iš kanaaniečių krašto; tavo tėvas buvo amorietis, o tavo motina hetitė“ (Ez 16, 2–3). Galima matyti, kad iš gimimo nėra jokio išrinktumo, jokios garbės, nes Izraelis iš tikrųjų gimė iš kitų tautų, gyveno tarp kitų tautų. „Kalbant apie tavo gimimą, – tą dieną, kai gimei, tavoji bambagyslė nebuvo nupjauta, nebuvai nei apiplauta vandeniu, kad būtumei švari, nei ištrinta druska, nei suvystyta vystyklais“ (Ez 16, 4–5). Net ir Izraelio gimimas nebuvo įspūdingas: „Jokia akis neparodė tau gailesčio, kad padarytų bet ką iš šitų dalykų skatinama užuojautos tau, bet buvai išmesta laukan po plynu dangumi, nes tavimi bjaurėjosi tą dieną, kai gimei“ (Ez 16, 5).

Nuotraukų šaltinis pexels.com

Pasakojimas apie išrinkimą arba, galima sakyti, išgelbėjimą skamba taip:

„Ėjau pro tave ir mačiau tave spurdant savo kraujuose. Kai tu gulėjai savo kraujuose, aš tau tariau: ‹Gyvenk! Kaip laukų augalas auk!› Užaugai, tapai didelė, subrendai į tikrą moterį, – jau buvo išaugusios tavo krūtys, užaugę plaukai, tačiau vis dar buvai visiškai nuoga. Ėjau vėl pro tave ir vėl mačiau tave, – išties, tu buvai pasiekusi meilės amžių. Išskleidžiau virš tavęs savo sparną ir pridengiau tavo nuogumą. Daviau tau priesaiką ir įėjau į sandorą su tavimi, – tai VIEŠPATIES žodis, – ir tu tapai mano. Išmaudžiau tave vandenyje, nuploviau nuo tavęs kraują ir patepiau aliejumi. Aprengiau tave išsiuvinėtais drabužiais, daviau tau brangios odos sandalus, sujuosiau tave lino juosta ir apgaubiau šilko skraiste. Papuošiau tave brangiais puošmenimis, užmoviau tau ant rankų apyrankes, o ant kaklo karolius, įvėriau žiedą tau į nosį ir auskarus į ausis, uždėjau tau ant galvos gražų vainiką. Tu buvai papuošta auksu ir sidabru, tavieji drabužiai buvo iš puikaus lino, prabangaus šilko ir išsiuvinėto audeklo. Geriausi miltai, medus ir aliejus buvo tavo maistas. Tu tapai nepaprastai graži, – tinkama būti karaliene. Tavo vardas išgarsėjo tarp tautų dėl tavojo grožio, nes jis buvo tobulas mano spindesiu, kurį tau suteikiau, – tai Viešpaties DIEVO žodis“ (Ez 16, 1–14).

Tarp šios Giesmių giesmės eilutės ir Ezekielio pranašystės yra akivaizdi paralelė, nes toliau Giesmių giesmėje bus kalbama apie apyrankes, karolius, žiedus, grandines… Kitaip tariant, apie tai, kaip Dievas savo mylimąją išpuošia. Išgelbėtos moters vaizdinys yra tarsi raktas į Giesmių giesmę: pranašas Ezekielis apie Izraelį kalba kaip apie merginą, kurią Dievas paėmė iš vargo, iš negarbės ir išpuošė, apdovanojo, viską suteikė.

Dar vienas įdomus dalykas, kurį pastebi kardinolas Augustinas Bea, yra tai, kad šiuose Jeruzalės dukterų žodžiuose galima justi ironiją: „Taip, tu esi net pernelyg graži, vargše Sužadėtine, mes gi taip tavimi žavimės! Tačiau, o gražiausia tarp moterų, kokių keistų dalykų tu mūsų klausi! Тu klausi, kur tavo tikroji meilė gano savo kaimenę, kur guldo ją vidudienį poilsio? Kaip čia taip atsitiko, kad pati nežinai?“ Šiuose žodžiuose galima matyti ir pagyrimą, ir šiokį tokį pasišaipymą.

Sugrįžimo kelias

Itin svarbus šioje eilutėje paminėtas sugrįžimo kelias. Choras sako mylimajai, ką ji ir pati jau tūkstantį kartų yra sakiusi sau: jai reikia grįžti į Jahvės poilsio vietą ir atrasti ramybę Jeruzalėje, kuri yra ramybės miestas (hebr. dviejų žodžių junginys „yireh“ + „shalem“, turintis ir reikšmę Ramybės miestas). Mylimoji turi sugrįžti į Šventąją Žemę, į Ziono kalną. Sakoma: „Todėl sek kaimenių pėdsakais, nes sugrįžimo kelias yra tas pats, kuriuo išėjai į tremtį. Žvelk į žemę, ir tu pamatysi savo pačios pėdsakus. Kelionės gale tavęs laukia Jeruzalė.“ Choras sako Mylimajai tą patį, ką Jeremijas sakė tremtiniams: „Pasistatyk ant kelio rodykles, nužymėk pati sau kelią ženklais, įsidėmėk vieškelį – kelią, kuriuo atėjai. Sugrįžk, mergele Izraelio tauta, sugrįžk atgal į šiuos savuosius miestus“ (Jer 31, 21). Sugrįžimas yra susijęs su atsivertimu.

Tikras atsivertimas arba tikras sugrįžimas įvyksta ne vien skaičiuojant dėmes, bet ir atsekant, kur nuklydai nuo tiesaus Viešpaties kelio.

Hebrajų ir graikų kalbose žodis „nuodėmė“ nereiškia to paties, kaip lietuvių kalboje. Beje, iš vaikų sužinojau naują apibrėžimą: nuodėmė yra „nuodinga dėmė“. Tiek graikų, tiek ir hebrajų kalbose žodis „nuodėmė“ reiškia „išsukimas iš kelio“, nuklydimas kažkur į šoną. Norėdamas sugrįžti ten, nuo kur nuklydai, turi atsekti savo pėdsakus. Tai reiškia peržvelgti, iš kur išklydai, nuo kur nuklydai, ir sekant savo pėdsakais, grįžti atgal. Tikras atsivertimas arba tikras sugrįžimas įvyksta ne vien skaičiuojant dėmes, bet ir atsekant, kur nuklydai nuo tiesaus Viešpaties kelio.

Hebrajiškas žodis, kuris reiškia sugrįžimą, yra „aliyah“, pažodžiui – pakilimas arba žydų sugrįžimas į Pažadėtąją Žemę (Eretz Yisrael). Tad grįžimas yra tarsi kopimas atgal į kalną. Žydams tai yra Ziono kalnas. „Aliyah“ priešingybė yra išvykimas iš Izraelio žemės – „yerida“ arba „nusileidimas“. Beje, šis žodis Pradžios knygoje yra pavartotas labai įdomiame kontekste, Dievas taria: „Nebijok vykti į Egiptą, nes ten tavo tauta taps didelė“ (plg. Pr 46, 3). Tad Dievas sako, kad nereikia bijoti nusileidimo, nes tik išvykus įmanomas sugrįžimas. Tik nusileidus įmanomas pakilimas. Kristus įsikūnijo ir buvo išaukštintas. Per nuolankumą mes pasiekiame Dievo garbę.

Nuotraukų šaltinis pexels.com

Troškimas pakilti, sugrįžti į Šventąją Žemę žydus lydėjo nuo Babilonijos tremties laikų. Velykų apeigos Sėderio vakarienės metu yra baigiamos tokiais linkėjimais: „Kitais metais Jeruzalėje!“ (L’Shana haba’a b’Yerushalayim). Tai reiškia troškimą: „O kad kitais metais susitiktume ir švęstume Jeruzalėje!“ Krikščionis veikiausiai turėtų sakyti taip: „O kad kitais metais švęstume Velykas Danguje!“ Skamba truputį baugiai, tiesa? Bet iš tiesų mūsų Jeruzalė yra Dangiškoji Jeruzalė. O kad kitais metais pakiltume, būtume paimti pas Dievą ir švęstume Velykas ten, amžinajame prisikėlime!“ – toks turėtų būti kiekvieno krikščionio troškimas.

Egipto tremtis ir išsilaisvinimas

Žydiškame rabinistiniame komentare rabinas Baal Sulamas, sako: „Kas yra Egipto tremtis? Tai meilės pačiam sau atskleidimas savyje! O išėjimas iš Egipto – kai pirmą kartą sugebu savo viduje pajusti meilę artimui.“ Pagal šiuolaikinių rabinų mokymą, Egipto tremtis yra savimeilė. Išėjimas iš Egipto yra mokėjimas mylėti kitą. Išeiti iš Egipto galėsiu tik tada, jei iš tikrųjų panorėsiu gauti meilės kitiems jėgą. Būsimo išsivadavimo esmė, kaip rašo Baal Sulamas, turi būti aiški dar tremtyje. Tremtis svarbi tam, kad suvoktum, jog tau reikalinga malonė ir išvadavimas. Meilės kitiems jėgos negaliu gauti iš savęs, nes tai yra dovana, kaip ir išvedimas iš Egipto. Išlaisvinimas yra malonė.

Žydų Velykų šventimo apeigose yra sakoma: „Būtų buvę gana“: „Jei Dievas būtų išvedęs iš Egipto, bet nebūtų pervedęs per Raudonąją jūrą, mums jau būtų buvę gana; Jei Dievas būtų pervedęs per Raudonąją jūrą, bet nebūtų įvedęs į dykumą, mums jau būtų buvę gana; Jei Dievas būtų įvedęs į dykumą, bet nebūtų įvedęs į Pažadėtąją Žemę, mums jau būtų buvę gana…“ Toliau skaitoma, vis kartojant: „mums jau būtų buvę gana“. Tai reiškia, kad visa yra malonė. Netgi daug mažesnė dalis to, ką Dievas duoda ir dovanoja, yra malonė. Krikščionys galėtų tęsti šią seką, tardami „būtų buvę gana“, nes net jeigu Dievas būtų davęs žymiai mažiau, būtų buvę gana. Vis dėlto Dievas mums davė nepalyginamai daugiau, davė su kaupu.

Rabinas Baal Sulamas gavo šį vardą (hebr. „Kopėčių Meistras“) dėl savo garsiojo komentaro apie Jokūbo kopėčias. Žydai Jokūbo kopėčias supranta, kaip išėjimą ir grįžimą, t. y. kaip pakilimą ir nusileidimą. Rabinas sako: „Jeigu tremtis tau – meilės sau vergija, o išlaisvinimas – meilės kitiems jėgos įgavimas, gebėjimas susivienyti ir tapti viena siela, kaip buvo iki „Adomo sudužimo“, idant vienybėje atskleistum Kūrėją, – tokiu atveju iš tikrųjų jautiesi ištremtas ir esi pasiruošęs išlaisvinimui – ir jis ateina!“ Išlaisvinimas gali ateiti tik tuomet, jei suvoki savo tremtį.

Dėl to Giesmių giesmė prasideda tremties aprašymu, dalimi, kuri galėtų būti pavadinta „Tremties žiema“. Tik suvokęs stoką, vargą, tai, ko neturi, gali prašyti, norėti ir melsti išvadavimo, išlaisvinimo. „Nusidėjėlis žino, kad yra egoistas, nes nori tapti teisiuoju, duodančiuoju. Teisusis – pasiekęs davimo ir meilės dorybę – jaučiasi Rojuje!“ Žmogus, kuris nesuvokia, kad yra nusidėjėlis, negali atsiversti. Žmogus, nesuvokdamas savo nuodėmingumo, negali gauti malonės, nes, jei nori tapti teisiuoju, duodančiuoju, turi žinoti, ko stokoji. Tas, kuris išmoksta duoti, kuris išmoksta mylėti, sugrįžta atgal į Rojų.

Pasak Baal Sulamo, „Jeigu paruošei savo norus – atsiranda Šviesa, grąžinanti prie ištakų, ir išvedanti tave iš egoizmo. Viskas priklauso tik nuo tavo noro išeiti į laisvę iš savo egoistinių rūpesčių! Tam ir reikalinga tremtis.“ Pagal rabinų mokymą nėra kito dvasingumo, kaip tik tas, kuris susijęs su mylėjimu, ir kuris susijęs su davimu: „Jeigu jos [laisvės] norime – vadinasi, esame pasiruošę būti išlaisvinti. Mes dabar tęsiame savo tremtį, nes nelaikome jos tremtimi ir vergove! Mums joje gerai!“ Yra kelių tipų žmonės: tie, kurie gyvena Egipte, ir jiems ten yra gerai; tie, kurie gyvena Egipte, ir jiems yra blogai; tie, kurie yra pakeliui į Pažadėtąją Žemę – jie paliko Egiptą, bet dar nepasiekė Pažadėtosios Žemės; ir tie, kurie jau gyvena Pažadėtoje Žemėje.

Pakeliui į Dangaus Jeruzalę

Krikščionys jau yra pakeliui į Dangaus Jeruzalę, apie tai kalbama Laiške žydams: „Todėl ir Jėzus, norėdamas savo krauju pašventinti tautą, kentėjo už miesto vartų. Taigi, išeikime jo pasitikti už stovyklos ir prisiimkime jo paniekinimą. Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo. Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių. Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui“ (Žyd 13, 12–16). Laiško žydams autorius veda dar toliau – jeigu žydams centras ir tikslas yra Ziono kalnas, Pažadėtoji Žemė, Jeruzalė, tai krikščionims kelias veda – už Jeruzalės miesto, o ten yra Golgotos kalnas.

Sugrįžimas į Dangaus Jeruzalę yra susijęs su atsivertimu. „At(si)vertimas“ reiškia dvasinį atsigręžimą į Dievą. Senojo Testamento hebrajiška sąvoka „shub“ reiškia atsigręžti, nutolti nuo ko nors, sugrįžti. Hebrajiškas „shub“ reiškia net daugiau nei graikiškas „metanoia“ (paprastai apibrėžiamas kaip proto, jausmų, valios, minčių pokytis, atgaila). Apie „metanoia“ mes esame įpratę girdėti per kiekvieną gavėnią: reikia pakeisti mąstymą, atsigręžti į Dievą. Bet hebrajiškas „shub“ apima daug daugiau. Jis reiškia ne tik atsigręžimą, bet visą sugrįžimo kelią – tai, ko siekia ir ko ieško Giesmių giesmės mylimoji. Ji trokšta ne tik atsigręžti, pakeisti mąstymą, bet sugrįžti.

Žmogus, nesuvokdamas savo nuodėmingumo, negali gauti malonės, nes, jei nori tapti teisiuoju, duodančiuoju, turi žinoti, ko stokoji.

Pranašai, matydami, kad Izraelis nusisuko nuo Dievo, kalbėjo apie sugrįžimą. Pasak pranašo Izaijo, izraelitai pasveiktų, jeigu tik sugebėtų matyti, girdėti ir atsiversti, o jų aklumas ir kurtumas yra paklydimas (plg. Iz 6, 10). Taigi, sugrįžimas prasideda nuo pamatymo, išgirdimo, pasisukimo ir kelionės. Tačiau tas, kuris yra aklas ir kurčias, negali būti parvestas, nes nemato tų ženklų ir pėdsakų, kuriais turi sekti. Pėdsakų, kurie veda į teisumą, Rojų, gyvenimą Dievo akivaizdoje.

Pranašai Jeremijas ir Ezechielis pabrėžia vidinį ir asmeninį atsivertimą, kaip sandoros su Dievu įrėžimą į širdį. Tai yra vidinis širdies perkeitimo kelias. Mes keliaujame ne išoriškai, o savo širdyje. Kitaip sakant, mūsų širdis yra perkeičiama: dalykai, kurie yra išoriški ir svetimi, tampa trokštami ir savi. Taip išorinis įstatymas tampa vidiniu įstatymu.

Sugrįžimo arba atsivertimo tema primena pranašo Izaijo giesmę (Iz 60), kurioje apgiedamas ne tik Izraelio, bet ir visų tautų sugrįžimas į Jeruzalę. Čia matoma Dievo veikimo paslaptis ir malonė: jei Izraelis buvo ištremtas dėl savo kalčių, jis sugrįš ne vienas. Tai iš tiesų įvyko, kai Kristus atėjo ne tik pas žydų tautą, o pas visas tautas. Galima sakyti, kad žydų Mesijas prie Ziono kalno surinko visų tautų vaikus. Šio tautų atėjimo ženklas yra Trys Karaliai, kurie atėjo pagarbinti kūdikėlio Jėzaus. Jų veiksmas yra simbolinis visų tautų pagarbinimo aktas.

Nuotraukų šaltinis pexels.com

Pranašas Izaijas sako: „Kelkis, nušviski! Tavoji šviesa atėjo, VIEŠPATIES šlovė virš tavęs sušvito. Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio. Pakelki akis, pažvelki aplinkui! Visi renkasi eiti pas tave: tavieji sūnūs ateis iš toli, tavosios dukros bus atneštos ant rankų. Tavieji vartai visuomet bus atverti, nebus jie užkelti nei dieną, nei naktį, kad galėtų įeiti nešantieji tau turtus tautų ir jųjų karaliai eitynėse“ (Iz 60, 1–3. 11). Izraelio sugrįžimas vaizduojamas kaip iškilminga procesija. Tai eisena, kurioje dalyvauja ne tik Izraelis, bet ir tautos bei jų karaliai, atsinešantys savo turtus.

Taigi, iš šios Giesmių giesmės eilutės sužinome, kad mylimajai reikia imti ir vesti savo kaimenes, t. y. tautų vaikus, prie Ziono kalno, prie piemenų palapinių, kur gyvena Judo karaliai, į Jeruzalę, kur yra Viešpaties Padangtė. Čia yra šventykla ir Viešpaties Artumas. Mylimoji sugrįžta, drauge atsivesdama ir kitas tautas. Čia, būdama drauge su Mylimuoju, ji vėl atgaus savo garbę, orumą, laisvę ir tobulą grožį. Choras, tardamas „Jeigu tu nežinai vietos, o gražiausia iš moterų, tai eik avių pėdomis ir ganyk savo ožiukus šalia piemenų palapinių“, išreiškia kvietimą sugrįžti ir visiškai atsiversti. Tuomet mes esame nustebinami, nes be jokio parengimo ir pristatymo išgirstame Sužadėtinio balsą. Jis atsiliepia į ilgesingą ir jau septyniose Giesmių giesmės eilutėse besitęsiantį Sužadėtinės kvietimą.

Bus daugiau

Parengė Dalia Mackelienė ir Elena Faustina Andrulytė SF

Žurnalas „Kelionė“ 2020 m. Nr. II

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *