Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.
1815 m. gimė pirmasis Vokietijos imperijos kancleris Otas fon Bismarkas
Politikas, garsėjęs geležine valia ir tvirtais sprendimais, įgyvendinęs savąjį Vokietijos suvienijimo planą – Otas Bismarkas – gimė Brandenburgo provincijoje, mažažemių dvarininkų šeimoje. Pats tvirtino, kad jo vaikystė buvo klaiki. Tėvas vis tyčiodavosi, o mama buvo įsijautusi į savo reikalus ir nekreipė dėmesio į sūnų. Šeima bent jau galėjo skirti lėšų išsilavinimui. Otas nebuvo labai gabus, tačiau mokėsi kryptingai. Daugiausia dėmesio skyrė užsienio kalboms ir politikos istorijai. Tai labai pravertė karjeroje.
Pradėjęs studijas Getingeno universitete, susižavėjo bohemišku gyvenimu. Dalyvavo beveik trisdešimtyje dvikovų. Vienos iš jų ženklą – randą ant skruosto – nešiojo visą gyvenimą. Galiausiai disertaciją apsigynė Berlyne, o pirmąja darboviete tapo Achenas. Jo svarbiausia užduotis buvo kraštą, kuriame dar buvo jaučiama stipri prancūzų įtaka, paversti visaverčiu Prūsijos regionu.
Nors studijų metais buvo gerokai atitrūkęs nuo religijos, vėliau Bismarkas tapo uoliu liuteronu ir kas rytą skaitydavo Šventojo Rašto ištrauką.
Netrukus Prūsijoje Otto Bismarkas pelnė autoritetą tarp konservatorių ir pradėjo diplomatinę karjerą. Griežtai kritikavo liberalus ir gynė monarchiją. Tapęs vienu iš Prūsijos ministrų, pasiekė, kad šalis dominuotų visame regione. Daug prisidėjo prie sėkmingų karų su Danija ir Prancūzija planavimo, griežtai pasisakė už vokiškų žemių vienijimąsi. Tapo vienu svarbiausių Antrojo Reicho ir vieningos Vokietijos imperijos kūrėjų.
Pagarsėjo kultūrine kova (kulturkampf) prieš Katalikų Bažnyčią. Būtent su Bismarko vardu siejama pirmoji socialinė Sistema pasaulyje, kai valstybė įsipareigojo mokėti pensijas bei socialinį draudimą. Nemaža dalimi jos sukūrimas buvo susijęs su Bažnyčios išstūmimu iš socialinės rūpybos sferos, kurioje ji buvo per amžius įsitvirtinusi.
Būdamas labai kategoriškas, Bismarkas susipyko net su kaizeriu ir turėjo atsistatydinti. Parašė memuarus, kuriuose pateikė labai pozityvų savo vaidmenį Vokietijos istorijoje. Tačiau iki šiol vertinamas dviprasmiškai. Viena svertus, vadinamas vienu didžiausių Vokietijos politikų, prisidėjusių prie vieningos vokiečių nacijos formavimo, kita vertus, griežtas antidemokratas ir kovotojas prieš Katalikų Bažnyčią.
1891 m. dailininkas Polis Gogenas paliko Europą ir išvyko į Taitį.
Vienas talentingiausių XIX a. antros pusės dailininkų Polis Gogenas gimė 1848 m. birželio 7 dieną Paryžiuje, tuo metu vykusios revoliucijos metu. Jo tėvas Klovisas Gogenas buvo laikraščio „Le National“ reporteris. Šis laikraštis nepritarė Liudvikui Bonapartui (vėliau tapusiam Napoleonu III) ir gali būti, kad politinės aplinkybės lėmė, kad 1849 m. rudenį šeima išplaukė į Peru, tikėdamasi tolimų giminaičių iš motinos Alinos Marijos pusės paramos. Kelionės metu Klovisas Gogenas mirė ir kelionę Alina Marija su Poliu ir vyresne jo seserimi Marija pratęsė viena. Limoje šeima gyveno pas dėdę Pio di Tristan y Moscoso, kuris vienu metu buvo Peru vicekaralius, o jo žentas Ečenikė tuo metu buvo Peru prezidentas. Tikėtina, kad laimingi vaikystės metai Peru triukšmingoje, įvairiarasėje šeimoje ir tropikų gamtos įspūdžiai giliai įsirėžė į P. Gogeno atmintį ir vėliau paskatino grįžti į tropikus, pasirinkti primityvesnių kultūrų visuomenę, nei XIX a. pabaigos Prancūzija. Kai Poliui buvo septyneri, šeima grįžo į Prancūziją, apsigyveno senelio Izidoriaus Gogeno namuose Orleane. Pasikeitė P. Gogeno gyvenamoji aplinka, jis turėjo pramokti prancūziškai, pats senelis buvo policijos akiratyje dėl jo dalyvavimo 1848 m. politiniuose įvykiuose. P. Gogenas mokėsi Orleane ir Paryžiuje, kuriame po kelerių metų motina įsteigė modistės studiją. Dailė į jo gyvenimą atėjo pamažu ir vis labiau užvaldė.
Būdamas penkiolikos nusprendė pasirinkti jūrininko profesiją. Jūroje praleido net šešerius metus. Pamatė daug šalių, tačiau kartą, būnant Indijoje, atėjo žinia, kad, kad mirė mama. Tada Polis paliko prekybinį laivyną ir bandė grįžti Prancūzijon. Čia pavyko sugrįžti tik po to, kai Prūsija nugalėjo Prancūziją kare. Grįžęs atrado sudegusius šeimos namus Paryžiuje. Karas paliko slogų pėdsaką.
XIX a. aštuntajame dešimtmetyje Polis Gogenas vis drąsiau eksponuoja savo paveikslus. Jis buvo aktyvus žymiosios Impresionistų parodos Paryžiuje organizatorius. Deja, visais laikais menininkams buvo sunku išgyventi finansiškai. Ne išimtis buvo ir Gogenas. Bandė su žmona ir keturiais vaikais laimės ieškoti žmonos gimtajame mieste Kopenhagoje, tačiau nesėkmingai. Po kurio laiko Polis grįžo darbuotis į Paryžių, palikęs šeimą Danijoje. Čia ir vėl laukė nesėkmė – impresionistų judėjimas buvo išsisėmęs, nebetraukė publikos dėmesio.
Su bičiuliu tapytoju Čarliu Lavaliu ieškojo laimės Panamoje, tačiau ir čia teko dirbti kanalo kasybos darbuose ir nebuvo pakankamai laiko atsidėti tapybai. Vigi pinigų pavyko užsidirbti ir galėjo keliauti į Martininką, kur piešė peizažus, atrado naują stilių. Deja, egzotiškas klimatas sukėlė ligas ir teko vėl grįžti į Paryžių.
Čia ir vėl tęsėsi dramatiški nutikimai. Daug bendravo su Vincentu van Gogu. Nors abu buvo labai skirtingų charakterių, tačiau bandė išlaikyti bendrystę. Deja, viskas baigėsi liūdnai ir, teigiama, Vincentas net grasino Poliui peiliu. Galiausiai išsiskyrė visiems laikams.
Gogenas bandė rengti parodas Paryžiuje, bet patyrė nesėkmę. Jo darbai nedomino nei publikos, nei kritikų. Visa tai tapo akstinu „meninei misijai“ – kelionei į Taitį.
1891 m. balandžio 1 d. Gogenas paliko Prancūziją ir išvyko į Taičio salą Ramiajame vandenyne. Pirmuoju reikšmingu paveikslu, sukurtu Taityje, buvo „Ia Orana Maria“ („Sveika Marija“). Kitais pažymėtinais kūriniais buvo „Manao Tupapau“ (Mirusiojo dvasia stebi) ir „Siesta“. Taičio aplinka buvo ne tokia, kokios jis tikėjosi. „Tai buvo Europa. Europa, su kuria tikėjausi baigęs visam laikui − tik dar blogesnė, su kolonijiniu snobizmu ir mūsų drabužių, madų, dorybių ir kvailysčių groteskišku imitavimu, labiau panašiu į karikatūrą.“ − rašė Gogenas. Dėl prasto maitinimosi jo sveikata pradėjo blogėti. Pasibaigus pinigams jis buvo priverstas prašyti būti repatrijuotas valstybės lėšomis.
1893 m. P. Gogenas grįžo į Paryžių, kur kartu su draugu poetu Šarliu Morisu paruošė knygą „Noa Noa“, iliustruotą savo kurtomis graviūromis. Jo polinezietiška kūryba irgi nesulaukė jokio ypatingo dėmesio, paroda pas P. Diuran-Riuelį patyrė nesėkmę, parduoti 11 paveikslų vos padengė išlaidas jai surengti. Nors dailininkas sulaukė šiokio tokio pritarimo kritikų tarpe, tačiau publika buvo šokiruota neįprastai ryškių paveikslų spalvų, taitietiškų pavadinimų, neįprastų temų.
Surengęs paveikslų aukcioną ir surinkęs šiek tiek lėšų, 1895 m. liepos 3 d. dailininkas šį kartą visam laikui paliko Prancūziją ir išvyko į Taitį.
Polis Gogenas mirė 1903 m. gegužės 8 d. Atuonoje, maždaug tuo metu, kai jo vardas tarp Paryžiaus jaunosios kartos menininkų buvo pradėjęs virsti legenda.
1924 mm Vokietijos teismas Adolfą Hitlerį nuteisė kalėti ketverius metus už antivalstybinę veiklą.
Atrodė, kad galutinai sutriuškinta dar viena politinių chuliganų gauja. Jų vadeiva pasodintas į kalėjimą, o pati organizacija uždrausta. Sunku patikėti, kad jau po devynerių metų šis kalinys taps ne tik Vokietijos fiureriu, bet ir politiku, kuris kels siaubą visam pasauliui. Tačiau iki tol dar jam reiks pasėdėti kalėjime, pamąstyti, čia parašyti knygą „Mano kova“ ir pradėti naują veiklos etapą, kur kas sėkmingesnį nei tas, kuris baigėsi pralaimėtu Alaus puču.
1923 metų lapkričio 8 dieną daug Vokietijos nacionalistinės darbininkų partijos narių susirinko aludėje „Bürgerbräukeller“ Miunchene. Lietuvoje sunku įsivaizduoti aludę, kurioje gali tilpti 3000 žmonių – būtent tiek, kaip teigiama, buvo tą vakarą susirinkusiųjų, tačiau Miunchene buvo labai didžiulės salės, kuriose žmonės rinkdavosi ne tik atsigerti alaus, bet ir pabendrauti tarpusavyje, pasiklausyti kviestinių svečių kalbų. Nacionaldemokratų partija garsėjo kaip radikaliais kalbas sakantys keistuoliai, kurie žada atsikeršyti Vakarams už žeminančią Versalio sutartį ir tvirtina, kad atėjo laikas įvesti tvarką. Tą vakarą aludėje į susirinkusiuosius turėjo kreiptis Bavarijos valdytojas ir keli jo pavaduotojai. Oratoriui kalbant susirinkusiems, aludę apsupo 600 NSDP smogikų, kurie pasistatė taip pat ir kulkosvaidžius. Adolfas Hitleris stovėjo tarpduryje su alaus bokalu rankose. Paskui jis staiga metė bokalą į žemę ir nubėgo į salės priekį, išsitraukė pistoletą, šovė į lubas bei paskelbė: „Nacionalinė revoliucija prasidėjo“. Taip pat buvo pranešta, kad niekam nebus leista išeiti iš salės. Hitleris paskelbė susirinkusiems, kad jau perimta Bavarijos policija, užimtas valdžios pastatas. Tuo metu į aludę buvo atlydėtas Pirmojo pasaulinio karo herojus – generolas Ludendorfas. Pastarasis nieko nežinojo apie pučą, bet iš esmės palaikė Hitlerį. Įsiaudrinęs Hitleris paskelbė, kad jis leis toliau valdyti dabartinei Bavarijos vyriausybei, jei ji prisieks būti jam lojali, o tučtuojau turi būti pradėtas žygis iš Miuncheno į Berlyną, kurio tikslas nuversti Vokietijos prezidentą Friedrichą Ebertą. Hitleris nedelsdamas paskyrė Ludendorfą naujuoju Vokietijos kariuomenės vadu. Bavarijos policija, skirtingai nei tikėjosi Hitleris ir Ludendorfas, neperėjo į jų pusę ir pučo organizatoriai buvo išvaikyti. Per susirėmimus žuvo 16 nacistų ir 3 policininkai. Adolfas Hitleris buvo suimtas ir po kelis mėnesius vykusių tardymų ir teismo proceso nuteistas ketveriems metams kalėti.
