Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.
1818 m. gimė rašytojas Tomas Main Ridas
Tomas gimė Dauno grafystėje, kuri dabar yra Šiaurės Airijos teritorija. Jo tėvas buvo presbitirionų dvasininkas, o mama – kito dvasininko dukra. Abu tėvai buvo kilę iš Škotijos.
Tik baigęs mokyklą Belfaste jaunuolis išvyko į JAV ieškoti nuotykių. Čia dirbo prekybos agentu, aktoriumi, mokytoju, žurnalistu. Labai daug keliavo po JAV ir Meksiką. Filadelfijoje susitiko Edgarą Alaną Po ir su juo susidraugavo. Vėliau Po sakė, kad dar nebuvo sutikęs tokio fantazuotojo, kaip Main Ridas. Labai tikėtina, kad būtent Po pastūmėjo Main Ridą rašyti.
Jų draugystę nutraukė tai, kad Main Ridas įsijungė į Meksikos karą. Viename iš mūšių buvo sunkiai sužeistas. Beje, tame mūšyje aplinkinius sužavėjo drąsą ir vėliau buvo už tai apdovanotas, gavo kapitono laipsnį. Vėliau jis labai pravertė, nes, sulaukus garbaus amžiaus, kario pensija buvo vienintelės Main Rido pajamos.
Grįžęs į Niujorką toliau galvojo apie nuotykius ir rimtai svarstė įsijungti į Bavarijos revoliuciją Europoje. Tačiau susirgo, be to katastrofiškai trūko pinigų. Tesugebėjo kažkaip nusigauti į Londoną ir čia ėmėsi rašymo. Pirmoji jo knyga – „Laisvieji šauliai“, kurioje pasakojama apie Meksikos karą. Na, o 1865 m. paskelbė vieną žymiausių kūrinių – romaną „Raitelis be galvos“.
Kiek atsigavęs Europoje, vėl grįžo į Ameriką, nors teko palikti šeimą Airijoje. Tačiau jo kūrinius amerikiečiai priėmė be entuziazmo. Dar atsinaujino per karą gauta žaizda ir vėl teko plaukti į gimtinę. Deja, čia rašytojui teko grumtis su depresija. Bandė rašyti, bet niekaip negalėdavo sutelkti minčių. Visos jo pajamos buvo už karo nuopelnus gaunama pensija. Jo sveikata vis prastėjo, nebegalėjo judėti be ramentų. Mirė Londone 1883 metais.
Iš viso Main Ridas parašė net šešiasdešimt kūrinių. Žymiausi: „Raitelis be galvos“, „Oceola – seminolų vadas“, „Likimo pirštas“.
1926 m. popiežius Pijus XI įkūrė Lietuvos bažnytinę provinciją.
Tai buvo didžiulė šventė Lietuvos katalikams ir, didžiąja dalimi, vyskupo Jurgio Matulaičio pasiekimas. Lietuvos valstybės ribos ir vyskupijų teritorijos gerokai skyrėsi. Didžioji dalis Lietuvos teritorijai priklausančių vyskupijų buvo pavaldžios Mogiliovo arkivyskupijai. Visą tai pakeitė Pijaus XI apaštališkoji konstitucija Lituanorum gente. Pasak šios konstitucijos, Lietuvos bažnytinė provincija buvo sudaryta iš buvusios Žemaičių vyskupijos, kuri buvo pertvarkyta į Kauno arkivyskupiją, taip pat iš Vilniaus ir Seinų vyskupijų dalių. Lietuvos bažnytinės provincijos centru tapo Kaunas, o Kauno arkivyskupu paskirtas Juozapas Jonas Skvireckas.
Skaudžiausias dalykas, kad provincijoje nebuvo Vilniaus vyskupijos, nes tuo metu Vilnius priklausė Lenkijai. Tad be Kauno arkivyskupijos provinciją sudarė Telšių, Vilkaviškio, Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijos bei Klaipėdos prelatūra.
Ši reforma buvo pradėta dar Žemaičių vyskupo P. Karevičiaus, o ją, kaip minėjome, užbaigė vyskupas Jurgis Matulaitis, kuris galutinai pasiūlė, kokios turi būti vyskupijų ribos, kokie turi būti dekanatai ir parapijos. Toks administracinis suskirstymas galiojo iki 1991 m., kai popiežius Jonas Paulius II suskirstė Lietuvos bažnytinę provinciją į dvi arkivyskupijas: Vilniaus ir Kauno. Vienas iš svarbiausių dalykų naujajame suskirstyme – Vilniaus priskyrimas Lietuvos Bažnyčiai.
1975 m. Žąsliuose įvyko traukinio avarija, pareikalavusi aukų.
Rašytojas Juozas Baltušis savo dienoraštyje rašo, kad 1975 m. balandžio 4 dieną sulaukė daugybės skambučių, pasakojančių, kad įvyko traukinio katastrofa. Buvo pasakojamos viena už kitą kraupesnės istorijos, bet oficialioji televizija ir radijas apie tai nesakė nė žodžio. Sovietų Sąjungoje negalėjo būti katastrofų. Kai vėliau oficialiai buvo pranešta apie nelaimę, nes nebepavyko jos nutylėti, ir buvo paskelbta, kad žuvo dvidešimt žmonių, J. Baltušis ironiškai suabejojo šiuo skaičiumi ir teigė, jog šis, greičiausiai, kur kas didesnis. Koks? Vargu, ar šiandien galima tai sužinoti. Oficiali statistika byloja, kad dvidešimt, ir tiek.
Dyzelinis traukinys Vilnius-Kaunas 16:30 paliko Vilniaus geležinkelio stotį. Buvo penktadienis, traukiniu važiavo daug žmonių. Daug studentų važiavo namo pas tėvus. Žąsliuose pagal grafiką traukinys neturėjo sustoti, tad vyko pro miestelį gana greitai. Deja, kelyje pasitaikė traukinio cisterna su degalais. Įvyko avarija, kilo gaisras. Vien į Kaišiadorių ligoninę buvo atvežti 80 apdegusių žmonių. Visiškai sudegė trečiajame vagone važiavę keleiviai.
Mažytė žinutė apie avariją laikraštyje buvo paskelbta tik po dviejų dienų. LTSR Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų kolegija po dešimties dienų posėdžiavimo avarijos kaltininkais pripažino dispečerį ir kelio meistrą. Nors dispečeris savo kaltės nepripažino, buvo nuteistas 13 metų, o meistras – trejus metus kalėti.
Ši avarija išlieka didžiausia traukinio katastrofa Lietuvos teritorijoje.
