Tęsiame rubriką „Atodangos“, kurių tikslas – priminti bent kelis Lietuvai ar visai Europai svarbius istorinius įvykius, vykusius skirtingais laikotarpiais, bet kuriuos sieja tą pati diena kalendoriuje.
1199 m. kare su Prancūzija žuvo Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis
Ričardas buvo trečiasis iš penkių Henriko II Anglo sūnų. Veikiausiai jis gimė Biumonto pilyje, Kai jam tebuvo dveji, tėvai sutarė dėl jo santuokos su viena iš Barselonos grafo Ramono Berengero IV dukterų. Tačiau galiausiai ta santuoka netapo tikrove.
Henrikas II nutarė padalinti savo karalystę trims sūnums. Vyriausiasis sūnus Henrikas turėjo tapti Anglijos karaliumi, taip pat jo kontrolėje turėjo likti Anžu, Menas ir Normandija, Džeftis turėjo gauti Bretaniją, o Ričardas – Akvitaniją ir Puatu grafystę.
Ričardas buvo gerai išsilavinęs, rašė eiles keliomis kalbomis. Taip pat buvo labai aukštas, šviesiaplaukis, mėlynakis galiūnas. Labai mėgo kariauti ir nuo vaikystės pademonstravo puikų drąsos ir išminties mišinį. Ypač mylėjo savo mamą, net būdamas karalius, klausė jos patarimų dėl karinės taktikos, nelabai sutarė su tėvu – daugiausia dėl to, kad šis prastai elgėsi su mama.
1170 m. vyresnėlis Henrikas buvo karūnuotas Anglijos karaliumi kaip Henrikas III. Tačiau realiai viską valdė tėvas. Tai paskatino tris brolius dalyvauti sukilime prieš tėvą. Tačiau pastarasis ryžtingai sureagavo ir laimėjo vieną po kito mūšius. Pamatęs, kad karas pralaimėtas, Ričardas pirmasis iš brolių atvyko į Puatje pas tėvą ir išmeldė atleidimą. Jis išlaikė Puatu grafystės valdovo titulą, bet prisiekė būti lojalus tėvui.
Santykiai tarp brolių buvo komplikuoti. Tai jie visi pereidavo į tėvo pusę ir kovodavo su maištininkais baronais, tai susipykdavo tarpusavyje ir pradėdavo kautis vienas prieš kitą. Tiesa, Henrikas III buvo nestiprios sveikatos, susirgo ir mirė, taip realiai ir netapęs tikru karaliumi. Netrukus riterių turnyre žuvo ir Džefris. Tai paskatino karalių Henriką II uždrausti riterių turnyrus Anglijoje.
Tuo metu Ričardas buvo įsivėlęs į karinius veiksmus su Prancūzija, tačiau atėjo žinia, kad užimta Jeruzalė ir Ričardas nusprendė – tai ženklas, jog reikalingas Kryžiaus žygis, atgauti šį miestą. Tiesa, politinė situacija Anglijoje dar kurį laiką neleido to padaryti. Teko aiškintis santykius ir su jaunėliu broliu Jonu, ir su tėvu, su Prancūzijos karaliumi.
1189 m. Ričardas buvo karūnuotas Vestminsteryje. Po to naujasis karalius jau negailėjo jėgų, ruošdamasis Kryžiaus žygiui. Gruodį karalius išplaukė į Normandiją, paskui susitiko su Prancūzijos karaliumi Pilypu Augustu, aptarti žygio detales.
Dar po pusmečio kryžiuočių kariuomenė pagaliau išžygiavo iš Liono. Natūralu, kad tokie karai tęsdavosi ne vienus metus. Buvo ir skambių pergalių, ir skaudžių pralaimėjimų. Pagrindinis tikslas – atsiimti Jeruzalę – liko neįgyvendintas. Dėl to Ričardas labai sielojosi. Tačiau pergalės dėl kitų miestų leido Jeruzalės karalystei išlikti ir gyvuoti dar šimtmetį.
Galbūt Ričardas būtų dar kartą bandęs kovoti dėl Jeruzalės, bet įvykiai Anglijoje vertė greičiau grįžti. Čia vis labiau įsiliepsnojo jaunėlio brolio Jono maištas. Tačiau grįžimas namo nebuvo lengvas, nes buvo paskleisti gandai, kad Ričardas bandė nužudyti Pilypą Augustą. Dėl to, keliaudamas pro Austriją, jis buvo suimtas. Net pasklido kalbos, kad jis užmuštas.
1194 m. Ričardas pagaliau sugrįžo į Angliją. Iš karto patraukė į Notinhemą, kur užėmė į maištininko brolio Jono pusę perėjusių baronų pilį. „Žuvusio“ karaliaus sugrįžimas daug kam buvo tiek netikėtas, kad dar kelias pilis Ričardas užėmė be mūšio. Jis sukvietė visų kilmingų Anglijos žmonių susirinkimą ir išreikalavo, kad visi jam prisiektų ištikimybę. Deja, Ričardo sustiprėjimas vedė į konfliktą su Pilypu Augustu. Nors Prancūzija atrodė pranašesnė, bet Ričardas ėmėsi išmintingų diplomatinių veiksmų – suteikė Škotijai nepriklausomybę ir Prancūzija neteko svarbaus potencialaus sąjungininko, nes škotai buvo pasiryžę kovoti prieš anglus už laisvę. Taip pat karalius susitaikė su maištininku broliu Jonu ir paskelbė jį įpėdiniu.
Kadangi iždui labai trūko pinigų, Ričardas leido vykdyti riterių turnyrus, kuriuos buvo uždraudęs jo tėvas. Jie atnešė nemažai pinigų ir į karaliaus iždą.
Jis net sudarė taikos sutartį su Prancūzija, kuri tęsėsi keletą metų. Atsisakė jam siūlomo Šventosios Romos imperijos valdovo sosto.
Viename iš mūšių, kai atsinaujino kariniai veiksmai su Prancūzija, atakuojant eilinę tvirtovę, karalius Ričardas Liūtaširdis buvo sužeistas arbaleto strėle į kaklą. Kitą dieną jis mirė. Iki šiol šis karalius Anglijoje išlieka vienu mylimiausių praeities valdovų.
1917 m. JAV paskelbė karą Vokietijai
Paradoksalu tai, kad dar prieš metus iki paskelbiant karą Vokietijai, amerikiečiai išsirinko prezidentu Vudrou Vilsoną, kuris, skirtingai nei jo konkurentai, griežtai pasisakė prieš JAV dalyvavimą kare.
Demokratas Vilsonas JAV prezidentu pirmą kartą tapo 1912 metais. Oponentus respublikonus jis įveikė žadėdamas visą dėmesį skirti šalies vidaus politikai ir subrendusioms socialinėms reformoms. Kai 1914 m. Europoje įsiliepsnojo karas, Vilsonas vienareikšmiškai tai komentavo kaip vidines europiečių „peštynes“, į kurias nedera kištis. Prezidentas tvirtai laikėsi pozicijos, kad svarbiausia amerikiečiams išspręsti vidaus problemas ir nuosekliai laikytis neutralumo principo. Jam pritarė ir dauguma amerikiečių.
Karas Europoje netgi buvo ekonomiškai naudingas JAV, nes gerokai išaugo prekyba su europiečiais. Į karą įsitraukusioms Europos valstybėms prekybiniai laivai iš JAV buvo itin svarbi paspirtis ir galimybė visą pramonę orientuoti į karo reikmes. Tiesa, nors JAV laikėsi politinio neutraliteto, ekonominiu požiūriu, amerikiečių ryšiai su Antantės valstybėmis buvo dešimteriopai intensyvesni nei su Centro valstybių bloku. Nenuostabu, kad ypač Vokietijoje stiprėjo antiamerikietiškos nuotaikos ir įsitikinimas, jog JAV realiai nėra neutrali, bet remia priešininkus.
Pirmasis rimtas išbandymas JAV pasirinktai politinio neutralumo laikysenai buvo 1915 metų gegužės 7 dieną įvykusi tragedija, kai Vokietijos karinis povandeninis laivas paskandino Didžiosios Britanijos lainerį Lusitania. Žuvo daugiau nei tūkstantis žmonių, iš kurių daugiau nei šimtas buvo amerikiečiai. Vokietija tokį žingsnį aiškino tuo, kad turėjo informacijos, jog laineryje vežami ginklai britams. Respublikonų partijos atstovai JAV piktinosi, kad toks vokiečių žingsnis – tai ne kas kita, kaip karo paskelbimas JAV. Tačiau ir šįsyk Vilsonas tvirtai laikėsi savo pozicijos. Jis pasmerkė Vokietijos veiksmus, tačiau pareiškė, jog amerikiečiai yra per daug išdidūs žmonės, kad pultų kerštauti ar kariauti. Pasak prezidento, Amerika jaučiasi per daug teisi šioje situacijoje, idant jai reikėtų savo teisumą įrodyti ginklu.
Viena iš priežasčių, kodėl Vilsonas visomis priemonėmis vengė JAV dalyvavimo kare Europoje, – jis nuogąstavo, kad tai gali sugriauti tas socialines reformas, kurias pavyko įdiegti per kadenciją. Netrukus jo laukė nauji rinkimai, kurie turėjo tapti labai rimtu išbandymu, nes jo oponento Teodoro Ruzvelto pozicijos vis stiprėjo.
1912 m. rinkimų kampanijos pagrindine tema buvo socialinės reformos, o 1916 m. daugiausia diskutuota apie tai, ar dera JAV dalyvauti kare, ar ne. Respublikonai laikėsi pozicijos, kad JAV neutraliteto politika yra baili ir demonstruoja Europos valstybėms silpnumą. Demokratų kandidatas Vilsonas laikėsi priešingos pozicijos: nevalia pasiduoti Vokietijos provokacijoms. Visiškai pakanka to, kad JAV prekybiniai laivai būtų apginkluoti ir prireikus galėtų apsiginti nuo agresorių.
Rinkimus Vilsonas laimėjo tik trimis procentais. Daugiausia dėl to, kad žmonės patikėjo, jog jis yra tas žmogus, kuris gali padėti JAV išvengti dalyvavimo varginančiame kare. Iš karto po rinkimų, naujasis prezidentas pradėjo aktyviai tarpininkauti derybose tarp Britanijos ir Vokietijos. Vilsonas ragino europiečius nuo karo veiksmų pereiti prie derybų.
Vilties, kad karas gali greitai baigtis, buvo. Taikos sudarymo šalininkų būta abiejose valstybėse. Kaizeris Vilhelmas netgi svarstė britų pasiūlymą, kad būtų atkurtos teritorinės ribos iki karo pradžios. Tačiau abiejų valstybių žiniasklaida reikalavo tęsti karo veiksmus ir kurstė karingas nuotaikas. Ypač Vokietijos dienraščiai radikaliai tvirtino, kad jokios derybos su priešais neįmanomos, reikia kautis iki galutinės pergalės. Tai buvo vienas pirmųjų, bet, deja, ne paskutinis kartas, kai valstybės vadovai turėjo pripažinti, jog negali priešintis žiniasklaidai.
Kaizeris Vilhelmas buvo įtikintas, kad Britaniją nebus sunku sutriuškinti, jei tik bus nutraukti ją maitinantys ekonominiai ryšiai su JAV. Vokietija paskelbė apie visišką prekybinių santykių tarp JAV ir Europos blokadą. JAV buvo pranešta, kad Vokietija toleruos tik vieno prekybinio laivo į Britaniją siuntimą per savaitę. Šis laivas turi plaukti į nurodytą uostą, o jo vėliava turi būti specialiai pažymėta, idant povandeniniai laivai nepaleistų į jį torpedų.
Vilsono administracija pasipiktinusi atmetė tokias sąlygas ir pareiškė, kad Vokietija neturi teisės blokuoti neutralios valstybės prekybinių laivų. Tačiau netrukus Vokietija įrodė, jog nusiteikusi ryžtingai, ir keli amerikiečių laivai buvo užpulti bei nuskandinti.
Matydami, kad santykiai tarp JAV ir Vokietijos jau pasiekė virimo temperatūrą, britai dar įliejo alyvos į ugnį. Jie paviešino perimtą Vokietijos valstybės sekretoriaus telegramą Meksikos politinei valdžiai, kurioje raginama pulti JAV, žadama karinė pagalba ir tai, kad po sėkmingos karinės kampanijos Meksika galės prisijungti prieš kurį laiką JAV perimtas Arizonos, Naujosios Meksikos, Teksaso valstijas.
Kovo mėnesį JAV praktiškai visi karštai diskutavo, ar dera skelbti karą Vokietijai ir jos sąjungininkėms. Tradiciškai JAV stiprus pacifistinis sąjūdis aktyviai agitavo prieš karą, taip pat ir vietos socialdemokratai tvirtino, kad tai tebūtų turtingųjų tarpusavio santykių aiškinimasis, panaudojant kaip įrankį paprastus žmonės. Kita vertus, buvo akivaizdu, kad JAV nebėra tvirtos prieš karą nusiteikusių žmonių daugumos. Tuo labiau, kad respublikonai vis garsiau kaltino Vilsono administraciją bailumu. Net ir dauguma prezidento patarėjų tvirtino, jog situacija pasikeitė, ir JAV nepavyks išlikti neutraliai. Kai balandžio 2 dieną prezidentas atvyko į Kongresą sakyti kalbos, praktiškai niekas nebeabejojo, kad bus paskelbta apie politinio kurso pokytį.
Prezidentas Vilsonas Kongrese pasakė ilgą ir emocingą kalbą. Jis siekė ne tik paskelbti apie savo sprendimą pradėti karą, tačiau taip pat paaiškinti, kodėl jis priimtas, tikėjosi pagrįsti ir tai, kad tai esą nėra radikalus posūkis, bet nuosekli buvusios politikos tąsa.
Vilsonas pabrėžė, kad JAV yra demokratinė valstybė, kuri labai vertina demokratijos ir teisės viršenybės principus. Tai taiki valstybė, kuri siekia visus nesutarimus spręsti ne ginklu, bet teisėtomis derybomis. Deja, pastaraisiais metais visi galėjo įsitikinti, jog Vakarų civilizacijai iškilo pavojus, nes paminamos esminės jos vertybės. Pasak JAV prezidento, jis iki paskutinės akimirkos tikėjo, kad civilizuotas pradas nugalės Vokietijoje, ir ši valstybė paisys amžiais galiojančių tarptautinės teisės normų. Deja, Vokietija elgiasi kaip barbarai ir pamynė teisės principus, ėmėsi prievartos prieš neutralios valstybės taikius laivus.
Vilsonas patikino susirinkusiuosius, kad, jei būtų kalbama tik apie materialinius nuostolius, kurių patiria JAV, galima būtų nereaguoti, nes turtas gali būti atstatytas. Tai, kas negali būti atstatyta – žmonių gyvybės, kurias atėmė povandeninių laivų atakos. Prezidento teigimu, šios atakos buvo ne vien prieš Amerikos laivus, tai buvo iššūkis, mestas visai žmonijai.
Kalbai pasiekus kulminaciją, Vilsonas meistriškai pasiūlė atidėti į šalį emocijas ir jokiu būdu nesivadovauti keršto troškimu, nes JAV turi elgtis kaip civilizuota demokratinė valstybė. Prezidento įsitikinimu, racionaliai vertinant situaciją, akivaizdu, kad JAV privalo įsitraukti į kovą už demokratinį pasaulį, už civilizacijos išsaugojimą. Svarbu, pasak Vilsono, kad JAV kariaus, ne siekdama kokio nors materialinio intereso, bet tik siekdama atkurti pasaulyje teisės viršenybę. Teisė, pasak prezidento, yra svarbiau net už taiką.
Po šios kalbos kongresmenai atsistoję plojo savo prezidentui. Jau po kelių dienų Atstovų rūmai akivaizdžia dauguma (375 prieš 50) paskelbė karą Vokietijai. Tam pritarė ir Senatas (81 prieš 6). Vienas žymiausių evangelikų pamokslininkų Bilis Sandėjus, išklausęs prezidento kalbos, pareiškė, kad tai bus neabejotinai teisingas karas – „Kristaus karas“.
2004 m. įvyko „Paksogeito“ pabaiga
2004 m. balandžio 6 dieną įvyko ypatingas LR Seimo plenarinis posėdis. Jam pirmininkavo ne Seimo pirmininkas, bet teisėjas Vytautas Greičius. Tai buvo prezidento pareigas ėjusio Rolando Pakso apkaltos proceso kulminacija.
Formaliai „Paksogeitas“ prasidėjo dar 2003 m. spalio 30 d., kai tuometinis Valstybės saugumo departamento vadovas Mečys Laurinkus įteikė Generalinei prokuratūrai pažymą, kurioje perspėjama, kad yra duomenų apie tai, jog prezidentas R. Paksas yra tapęs pažeidžiamu, nes tapo priklausomas nuo atskirų nusikalstamų grupuočių. Pasak VSD vadovo, situacija labai pavojinga ir kelia rimtą rūpestį valstybės nacionaliniam saugumui.
Primename, kad R. Paksas LR Prezidento rinkimų antrame ture nedidele balsų persvara nugalėjo perrinkimo siekusį Valdą Adamkų. Būta nemažai faktų apie tai, kad per rinkimus buvo taikomos „juodosios technologijos“. Ypač aktyviai veikė viena leidinių grupė, kuri buvo paskelbusi daug sumaišties sukėlusį pranešimą apie tariamą banko griūtį. Ši leidinių grupė siekė bet kuria kaina naikinti V. Adamkaus autoritetą. Nepaisant visų abejonių rinkimų sąžiningumu, VRK konstatavo, kad nėra pagrindo anuliuoti balsavimo rezultatų ir 2003 m. vasario 26 d. R. Paksas pradėjo eiti Prezidento pareigas.
Naujasis prezidentas ėmėsi pertvarkos, paskelbė, kad bus sudarytos visuomeninės tarybos, surengė šalininkų eitynes su fakelais, labai priminusias nacionalsocialistų akcijas A. Hitlerio laikų Vokietijoje. Daug triukšmo sukėlė ir tai, kad R. Paksas pasitelkė būrėjos L. Lolišvili „sietą“, priimant į tarnybą Prezidentūros darbuotojus, jo aplinkoje itin svarbus vaidmuo teko su karinių malūnsparnių gamyba susijusio verslininko Jurijaus Borisovo figūrai.
M. Laurinkaus pažyma tapo politiniu sprogimu įsielektrinusioje tikrovėje. Prasidėjo ilgą laiką trukusi priešprieša, kurios metu R. Paksas pagarsėjo „sparnuotomis frazėmis“. Pavyzdžiui, „Šiku ir tapšnoju“. Ilgainiui buvo suformuluoti trys kaltinimai Rolandui Paksui dėl šiurkštaus Konstitucijos pažeidimo ir priesaikos sulaužymo. Būtent dėl jų balandžio 6 dieną Seimo nariai ir turėjo balsuoti.
I kaltinimas. R. Paksas neteisėtai suteikė LR pilietybę Jurijui Borisovui už suteiktą finansinę ir kitokią svarią paramą ir tokiu būdu šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė duotą priesaiką.
II kaltinimas. R. Paksas sąmoningai leido J. Borisovui suprasti, kad teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą ir vykdo jo pokalbių telefonų kontrolę. Toks elgesys reiškia šiurkštų Konstitucijos pažeidimą ir priesaikos sulaužymą.
III kaltinimas. R. Paksas bandė daryti neteisėtą įtaką verslininkams, siekdamas finansinės naudos savo bičiuliams. Tokiu būdu R. Paksas sulaužė priesaiką ir šiurkščiai pažeidė Konstituciją.
Verta priminti, kad Konstituciniame Teisme R. Paksą atstovavo Gedimino Baublio vadovaujami teisininkai. Labiausiai R. Pakso advokatai pasižymėjo „sparnuotomis frazėmis“. Pavyzdžiui: „Jeigu asilas atėjo į kaimą su raudonais pusbačiais, tai ar tikrai visas kaimas dėl to kaltas?“ R. Paksas ir jo šalininkai iki pat paskutinės akimirkos tikėjo, kad Seime jo kaltintojams nepavyks surinkti reikiamą 85 balsų daugumos. Tačiau balsų pakako visiems kaltinimams paremti (už pirmuosius du kaltinimus balsavo 86, už trečią – 89 Seimo nariai).
R. Pakso kadencija tęsėsi 13 mėnesių ir 11 dienų. Jis tapo pirmuoju prezidentu pokomunistinėje erdvėje, kuris buvo pašalintas iš pareigų apkaltos būdu. Pagal LR Konstituciją buvo paskelbti išankstiniai Prezidento rinkimai, o iki to laiko LR Prezidento pareigas ėjo Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas.
