Suprantu, kad įprasčiau klausti, ar yra gyvenimas po mirties? Tačiau ar ne paradoksalu, jog tie, kurie teigia tikintys gyvenimu po mirties ir net išpažįsta beribį Viešpaties gailestingumą, nepripažįsta, jog ir po to, kai kuris nors žmogus suklumpa, neretai gerokai sužeisdamas aplinkinius, jis išlieka žmogumi, Dievo kūriniu ir jo gyvenimas tęsiasi.

Daugybę kartų teko stebėtis ta panieka ir neapykanta, kurią išlieja žmonės, kalbėdami apie kalinius, narkomanus, alkoholikus, benamius valkatas. Tarsi būtų kalbama ne apie žmones, bet apie šiukšles, brėžiant storą brūkšnį tarp „mes“ ir „jie“. Tarsi tai, jog nesame nuopuolio nublokšti į visuomenės paribį, yra mūsų nuopelnas, o ne Viešpaties gailestingumo išraiška.

Šiandien apaštalas Paulius vadinamas vienu iš didingiausių Jėzaus sekėjų, daug gražių žodžių yra pasakyta apie jo pastangas skelbti Gerąją Naujieną kiekvienam žmogui, sugebėjimą uždegti kitus sekti Išganytoju, kankinystę. Tačiau nepamirškime ir tos jo gyvenimo dalies, kai jis dar buvo žinomas kaip Saulius. Jis aršiai persekiojo krikščionis, dalyvavo ir ne vienoje ano meto egzekucijoje.

Tačiau Viešpats nenusisuko nuo jo, nesiuntė jam bausmių, bet pats atėjo į pasimatymą kelyje į Damaską. Pasakojama, kad Paulius kuriam laikui apako, tačiau jam atsivėrė širdies ir tikėjimo akys. Persekiotojas tapo uoliausiu išpažinėju ir skelbia Kristaus žinią tiek žydams, tiek pagonims. Po kurio laiko jis įsidrąsina ir vyksta pas artimiausius Jėzaus mokinius, apaštalus. Jau ne kaip persekiotojas, bet brolis Kristuje, vyksta kartu džiaugtis Gerąja Naujiena ir aptarti misiją .

Kas nutinka, kai buvęs persekiotojas atvyksta į Jeruzalę? Jėzaus mokiniai jo baidosi ir netiki, kad jis iš tiesų pasikeitė. Tik Barnabas elgiasi kitaip. Jis priglaudžia Paulių pas save ir tampa tarpininku tarp jo ir mokinių. Barnabas liudija apie stebuklingą Sauliaus virsmą Pauliumi, apie jo įtaigius pamokslus, palietusius daugybės žmonių širdis, ir apaštalai galiausiai priima Paulių. Tikiu, kad jiems nėra lengva atleisti tuos žiaurumus ir nusikaltimus, kuriuos naujasis brolis Kristuje įvykdė, tačiau jie žino, kad Viešpaties gailestingumas gali nuplauti bet kokią dėmę, jie žino, kad Viešpats iki pat paskutinio mūsų atodūsio siūlo mums galimybę grįžti į gyvenimą.

O mes ar to nepamiršome? Ar mes dar pasitikime Jėzumi, kaip gyvenimo Viešpačiu? Ar tikime, kad Jis gali ištiesinti net labiausiai susiraizgiusį kelią?

Pamenu, koks aršus pasipriešinimas buvo kilęs, kai tik buvo pradėta kalbėti apie tai, jog reikia panaikinti mirties bausmę. Daugybė krikščionių piktai rėkė, kad žudikams ne vieta šioje žemėje. Tarsi mes turėtume bent mažiausią teisę spręsti, kas vertas gyventi, o kas – ne.

Iškelta tezės, jog turime rūpintis ne nusikaltėliais, bet jų aukomis, vėliava. Tarsi raginimas elgtis su kiekvienu žmogumi, kuo ir kaip jis būtų nusikaltęs, kaip su žmogumi, prisimenant, jog jokia žmogaus padaryta nuodėmė nėra ta pati pačiam tam žmogui, galėtų įžeisti ar nuskriausti aukas. Neabejoju, jog turime rūpintis visais, kuriems tik reikia mūsų pagalbos. Tik nesuprantu, kodėl, užuot kuo nors padėję nusikaltimo aukai ar jo artimiesiems, mes tik toliau verdame neapykantos puodą. Niekada nepatikėsiu, kad neapykanta gali išgydyti skaudžią žaizdą ar netekties gėlą. Kai mes dalyvaujame neapykantos valandėlėse, kurias itin pamėgusios kai kurios Lietuvos žiniasklaidos priemonės, mes tik žalojame save ir aplinkinius, o ne „atkuriame teisingumą“.

Teko emocingai diskutuoti su bičiuliu, kuris negalėjo patikėti, kad žmogiškas ir jautrus elgesys su nusikaltėliais gali ką nors pakeisti. Supratau, jog jis niekaip negali patikėti, kad po nuopuolio įmanoma atsitiesti. „Negi maniakas, nukankinęs keliolika žmonių, dar gali būti vadinamas žmogumi ir reikalauti, kad su juo elgiamasi pagarbiai?“ – klausė jis.

Nemanau, kad „reikalauti“ čia yra tinkamas žodis. Tvirtai žinau tai, kad žmogus, padaręs kad ir kraupų nusikaltimą, neturėtų tapti „atpirkimo ožiu“, jog aš jaučiuosi nesaugiai ir turiu daug rūpesčių. Išliejęs pyktį ant jo, rūpesčių neištirpdysiu. Žinau, kad mano neapykanta, pyktis kito žmogaus nepakeis, tik dar labiau užkietins širdį, ir jis jaus didesnę panieką jo nekenčiančiam pasauliui. Žinau, kad ir nusikaltęs žmogus gali gailėtis, gali keistis, gali norėti, kiek tai įmanoma, atpirkti savo kaltę. Tikrai nėra jokių garantijų, kad tai, jei mes būsime jautrūs, gailestingi ir empatiški, būtinai palies nusikaltusio žmogaus širdį. Galbūt jis jau save pasmerkė neapykantos narvui, ir nieko čia nebeįsileis. Tačiau tai, kaip mes elgiamės su kitu žmogumi, gali griauti arba auginti mus pačius. Ta neapykanta, pyktis, kurie pratrūksta viešojoje erdvėje, kai prabylama apie tuos, kurie paslydo, nupuolę, liudija pirmiausia apie tai, jog gyvename ligotoje visuomenėje, nuolat naikindami vienas kitą.

Ne tiek seniai iš pranciškono brolio Gedimino išgirdau žodžius, kurie sukėlė vėtrą mano širdyje. Jis pasakojo apie tai, kaip atsirado Susitaikymo sodyba Pakutuvėnuose ir sakė, kad, stengdamasis padėti priklausomiems žmonėms, daug daugiau iš jų gavo pats, nei galėjo jiems duoti.

Tai nebuvo vien graži frazė. Visi esame nuodėmių susargdinti ir, padėdami kitiems, mes gydomės patys. Mokomės pripažinti, kad mums reikia Gydytojo. Mokomės gyvenimo be kompromisų su sąžine, nes tik taip nupuolęs žmogus gali pakilti.

Daugybė gyvenimo istorijų liudija, kad į gyvenimą galima grįžti ir po to, kai paslysti ir sukeli daugybę problemų bei skausmo ne tik sau, bet ir aplinkiniams, pažįstamiems ir nepažįstamiems. Taip, visada čia reikalinga Dievo malonė, tačiau taip pat reikia ir žmonių rankų, širdies, žodžių, rūpesčio, kurie padėtų nupuolusiam susitikti su savo gyvenimo Viešpačiu, palydėtų sunkiame kelyje atgal į gyvenimą.

Jei ne Barabas, galbūt Paulius ir būtų likęs svetimas ir įtartinas Jėzaus mokiniams. Jei nusikaltėlis, nukryžiuotas šalia Jėzaus, nepaisydamas patiriamų kančių, nebūtų bandęs apginti nuo užgauliojimų žaizdotą nepažįstamą vyriškį, jis veikiausiai nebūtų tapęs pirmuoju žmogumi, kuriam Jėzui asmeniškai pažadėjo išganymą. Jei ne pranciškonas Arūnas Peškaitis, Lukiškėse kalintys nuteistieji iki gyvos galvos neturėtų galimybės prisiminti, kad yra Dievo kūriniai. Jei ne priklausomų žmonių reabilitacijos bendruomenės ir ten dirbantys žmonės, lyg stalkeriai lydintys sutrikusius ir žaizdotus žmones atgal į gyvenimą, šimtai svajonių žiedų liktų neišsiskleidę. Šie „jei ne“ ir žavūs, ir baugūs. Jie liudija, kiek priklauso nuo kartą ištiestos rankos, ištarto paguodos žodžio ar paprasčiausiai širdyje nutildyto pykčio.

Tekstas iš knygos ANDRIUS NAVICKAS. LAIŠKAI PLAUKIANTIEMS PRIEŠ SROVĘ.

Comments are closed.