„Didžiausia emocinė pagalba mylimam žmogui yra pasakyti: aš vis tiek tave myliu, nepaisant to, ką išgyveni“, – sako sisteminės jausmų terapijos specialistas, „Jaunimo linijos“ savanorių mokytojas Kšištof Zmitrovič.
2006-aisiais, kai savanorystė beveik neegzistavo, o apie jausmus dar nebuvo madinga atvirauti, Kšištofas studijavo fiziką. Vieną dieną jo universitete pasirodė „Jaunimo linijos“ savanoriai ir pakvietė studentus prisijungti prie organizacijos: „Su manimi tai labai surezonavo. Kadangi savanorių kursai vyko tomis pačiomis dienomis, kaip ir mano mėgiama vienintelė psichologijos paskaita, teko rinktis, kas svarbiau. Tuo metu nusprendžiau paaukoti psichologijos paskaitas. Ir ne veltui, nes „Jaunimo linijoje“ radau profesiją ir žmoną.“
Jau penkiolika metų tyrinėji, kaip veikia žmonių jausminis intelektas. Kokius klaidingus įsitikinimus apie jausmus tu pastebi?
Žmonės galvoja, kad jausmai atsiranda patys – užpuola kaip bakterijos. Dažnai lieka nepastebėtas jausmų mechanizmas. Iš tikrųjų, jausmus sukuriu aš pats. Bet koks viduje kylantis jausmas pirmiausia pereina per mano suvokimo bei požiūrio filtrą: kaip aš interpretuoju, ką man pasakė, kokią išvadą pasidarau. Tik tuomet, kai padarau išvadą, jog mama manęs nemyli, pradedu jausti liūdesį ir vienišumą. O ne atvirkščiai. Kad visiškai pasikeistų santykiai su jausmais, užtektų pakeisti nuostatas. Pats jausmas nėra nei geras, nei blogas. Jis tiesiog signalizuoja kažką mums apie save ir duoda energijos veikti. Jei nejaustume baimės – nebėgtume, jei nepyktume – neapsigintume.
Patirdami sunkias emocijas žmonės neretai jaučiasi kalti. Pavyzdžiui, dėl to, kad pyksta ant savo artimo. Bet smerkti pyktį turiu tik tiek, kiek smerkiu purvą ant savo drabužių: juk ne aš esu purvinas, tai purvas prie mano drabužių prilipo. Tą supratus dingsta ir kaltės jausmas. Svarbu matyti žmogų, kaip tyrą sielą, ir parodyti jam, kad tai, ką jis jaučia, nėra jis.
Prie „Jaunimo linijos“ prisijungei būdamas studentas, dabar pats mokai naujus savanorius. Koks įspūdis apie žmones tau susidarė ten dirbant?
Man tai buvo labai svarbi patirtis. Prieš savanorystę gyvenau gana izoliuotą gyvenimą, kuris apsiribojo šeimos ir artimiausio rato problemomis. Kiekvienas budėjimas „Jaunimo linijoje“ labai praturtindavo: po pokalbių išeidavau pamatęs, kaip žmonės gyvena iš tikrųjų. Dabar mokydamas naujus savanorius pastebiu, kaip atėję iš aplinkos, kurioje viskas gerai, ir pamatę didesnių sunkumų, jie supranta, jog gyvenimas nėra vienareikšmiškas ir tampa brandesni kaip asmenybės. Tai labai praplečia akiratį.
Į „Jaunimo liniją“ skambina labai skirtingi žmonės. Ten dirbant reikia daug atvirumo, gebėjimo priimti. Kartais pašnekovai turi įsitikinimus, kuriems aš nepritariu. Bet svarbu atmesti principus ir pamatyti žmogų, kas jis bebūtų. Manyje išsiugdė vertybė, jog svarbu rūpintis kitais, padėti. Jei dabar kyla konfliktinė situacija, pavyzdžiui, parduotuvėje, aš matau, kad darbuotojas turi jausmus, savo gyvenimo problemų, jis daro klaidas. Išsiugdžius tokį matymą dažniau kyla atjauta, o ne noras kaltinti.
Po daug metų darbo su žmonėmis pradėjau suprasti, kad blogų žmonių nėra. Tik kenčiantys, pasipiktinę, nusivylę. Aš nusikaltėlį matau, kaip žmogų, kuris nežino, kur jam padėti savo skausmą. Jis nepaiso kitų, yra agresyvus tik dėl to, kad jam sunku. Blogi mes negimstame. Tie, kuriems gyventi lengva, tiesiog turi mažiau priežasčių elgtis blogai.
Dėl ko dažniausiai žmonės skambina į „Jaunimo liniją“?
Daugiausia problemų kelia meilės ir reikalingumo poreikiai. Skambinantieji neranda savo vietos tarp žmonių, nežino, ką daryti, kad nebūtų vieniši. „Jaunimo linija“ specializuojasi į savižudybių prevenciją, tad nemažai pokalbių būna apie tai. Norintiems pasitraukti iš gyvenimo savanoriai padeda suvokti, jog, iš tiesų, jie tik nori jaustis svarbūs, reikalingi, ramūs, laimingi, o ne mirti. Retas savyje negali apčiuopti gyvenimo poreikio. Tiesiog kartais skausmas toks didelis, kad gyvenimas nebeatrodo svarbus.
Man buvo didelis šokas kalbėtis su vaiku, kuris dar nesulaukęs 10-ties, jau galvojo apie savižudybę. Tai visai kito brandumo mąstymas. Kalbėjau su juo, kaip su suaugusiu. Mačiau, kiek kančios berniukas nešasi ir, kaip svarbu jam dabar sutikti žmogų, kuris jį suprastų.
Kaip elgtis su sunkias emocijas išgyvenančiu mylimu žmogumi, kad jis pajustų palengvėjimą, o ne norą nuo mūsų pabėgti?
Pačiam nebėgti nuo sunkių jausmų. Kartais norisi padėti kitam žmogui, nes pačiam žiauriai baisu dėl to, ką jis jaučia. Draugui užsiminus apie savižudybę sakom: „Ai, nekalbėk nesąmonių, einam alaus ir bus gerai.“ Žmogus, kuris išgyvena sunkius jausmus, jausis saugiau žinodamas, kad tavęs savo skausmu nenuskriaus. Tik su tuo, kuris visiškai nebijo skausmo, galima kalbėtis apie viską. Dažnai žmonės terapijoje sako: „Aš niekam apie tai nepasakoju, nes bijau, kad mano šeimos nariai neatlaikys“. Jei kažkas slogiai liūdi, normalu, kad aš irgi truputį nuliūsiu, svarbu to neišsigąsti.
Reikia mylėti artimąjį tokį, koks jis yra, o ne norėti jį pataisyti. Ateina mamos ir klausia: „Ką daryti, kad vaikas nustotų žaisti kompiuterinius žaidimus?“ Sakau joms: „Reikia, kad mama daugiau džiaugsmo skleistų, būtų ramesnė. Tada vaikas norės su ja būti“. Su artimaisiais mes turime labai daug asmeninių ambicijų: visi turi būti pagydyti, džiaugsmingi. O kartais palaikymas yra palaukti, kol kitas pakentės. Jei žmogus dabar turi mažai energijos, reiškia neša sunkų nešulį ir energiją naudoja ten.
Didžiausia emocinė pagalba mylimajam, mamai ar vaikui yra pasakyti: „Aš vis tiek tave myliu, nepaisant to, ką išgyveni“. Tada kitas šalia tavęs ilsėsis nuo savo sielvarto. Šeima – tai viena sistema. Kuo labiau laimingas, mylintis, dėkingas esi pats, tuo mažiau kiti šeimos nariai šalia tavęs jaučia įtampos. Daug sunkiau padėti žmogui, kuris be to, kad liūdi, dar ir nekenčia savęs už tai, kad taip jaučiasi.
Kaip įgalinti artimą žmogų realizuoti visą savo potencialą?
Pamenu, kaip santykių pradžioje mano žmona būdama trečiame kurse svarstė, ar jai mesti studijas. Tada jai pasakiau: „Tu daryk, kaip nori, – aš tave vis tiek išlaikysiu, kol sugalvosi, ką nori veikti toliau.“ Racionaliai gal atrodytų taip: nedaug likę – reiktų studijas pabaigti. Bet mano palaikymas ir žmonos įgalinimas šiuo atveju pasireiškė tuo, kad sukūriau terpę, kurioje ji jaustųsi saugi ir laisva priimdama bet kokį sprendimą. Duoti laisvės išgirsti save ir leisti pačiam pasirinkti, kas jam tinka – tai yra kito žmogaus įgalinimas ir meilė. Sunkiu momentu mums dažnai norisi išgirsti: „Nesvarbu, ką nuspręsi, aš vis tiek būsiu tavo draugas.“
Kai mano žmona blogai jaučiasi ir aš koncentruojuosi į sprendimo paiešką, jai tik blogiau pasidaro. O kai galvoju apie tai, kaip palaikyti žmoną, tada ji gali nusiraminti, susigaudyti mintyse ir pati nuspręsti, ką daryti.
Artimuose santykiuose pasitaiko momentų, kuomet jautiesi neišgirstas, nesuprastas. Kaip kalbėti, kad būti išgirstam?
„Manęs negirdi“ yra jausmas, o ne objektyvi būsena. Taip pat kaip ir beprasmybės ar vienatvės jausmai. Tuomet klausimas galėtų būti: kaip man jaustis išgirstam? Dažniausiai žmonės jaučiasi neišgirsti, kai patys savyje kažko negirdi. Aš irgi išgyvenau nemažai tokių būsenų santykiuose su žmona. Žmonės galvoja, kad antra pusė būtinai turi suprasti. Bet iki galo kito žmogaus suprasti neįmanoma. Kai suaugame, poreikis, kad mus priimtų ir mylėtų niekur nedingsta. Skirtumas tik tas, kad mes patys galime save mylėti ir girdėti. Suaugęs žmogus, jeigu jo nesuprato, gali paaiškinti antrą ir trečią kartą.
Kai santykyje nesi giliame ryšyje, gali kiek nori kalbėti ir vis tiek jaustis nereikalingas. Bet jei moki mylėti, su visais žmonėmis jautiesi išgirstas ir matomas.
Ar paveldime giminaičiams būdingas emocijas bei elgesio modelius? Pavyzdžiui, polinkį į konfliktiškus santykius, nepasitenkinimą gyvenimu.
Su amžiumi žmonės tampa vis panašesni į tai, ką atmeta. Kol smerkiame faktą, kad esame panašūs į savo tėvus – visada perimame jų elgesį ir jausmus. Jeigu nenorime kartoti šeimos likimo, turime nekovoti. Savybė, į kurią niekas nežiūri su atjauta, keliauja iš kartos į kartą. Laisvas kurti gyvenimą, kokio noriu, tapsiu tik turėdamas tokią nuostatą: „Net paveldėjęs nenorimą savybę, aš ją savyje mylėsiu. Aš priimu savyje panašumą į tėvus“. Tai nereiškia, kad privalau pritarti žalingam tėvų elgesiui. Jei prieš mane smurtaujama, žinoma, turiu atsitraukti. Bet ne smerkti.
Tavo paskaitose išmokau apie emocijų perkėlimą. Kad kartais pyktis, kurį pajaučiu mylimajam, gali būti skirtas tėčiui. O kaip pačiam atskirti, kam iš tikrųjų skirtos emocijos?
Jei priežastis menka, o tu stipriai sureaguoji, tai ženklas, kad pyksti ant kažko kito. Jausmas turi būti adekvatus situacijai. Jei jausmas stipresnis ar silpnesnis nei situacija, reiškia reikia ieškoti gilesnių priežasčių. Dar galima įsivaizduoti, kaip jausmą jauti mylimajam ir kaip tėčiui, o tada palyginti, kuriam stipriau. Pykti ant tėvų mes dažnai sau neleidžiame, nes bijome. Ant mylimųjų pykti lengviau.
Yra toks posakis: „laikas gydo“. Ar tikrai nuoskaudos, pyktis pasimiršta su laiku?
Ne. Kad jausmo neliktų, prie jo reikia sugrįžti ir leisti jam baigtis. Jausmai užšąla, kai pilnai jų neišgyvename. Su laiku nuoskauda, aišku, nusilpsta, bet gali likti visą gyvenimą. Emocijos paleidimas įvyksta tada, kai supranti dėl ko jausmas kilo, ir kad tas kontekstas jau nebeegzistuoja. Svarbiausia apie situaciją pamatyti visą tiesą. Ligos, pinigų trūkumas, negebėjimas sukurti santykių, jausmas, kad negyveni – visa tai susiję su neišgyventais jausmais.
Iš vaikystės atsinešame daug traumų, nes jautri vaiko psichika bijo viską išgyventi. Tuomet ir suaugus mumyse lieka toji dalis, kuri neišjautė jausmų iki galo. Reikia suprasti, kad suaugusiam nėra normalu įsiskaudinti. Jei turiu nuoskaudą, vadinasi turiu vaikišką dalį savyje, kuri jaučiasi pažeidžiama. Dažniausiai tai – neįgyvendinti poreikiai, kuriuos aš vaikiškai tikiuosi, kad aplinka man patenkins.
Kokius sudėtingus jausmus tau pačiam pavyko paleisti?
Būdamas 15-16 metų išgyvenau daug liūdesio, kančios ir nemažai baimės. Dėl to dabar, kai padedu kitiems, man atrodo, kad apie baimę ir liūdesį žinau viską. Nuo liūdesio pavyko pačiam išsivaduoti. Pusę metų skaičiau pagalbos ir ezoterines knygas ir nusprendžiau, kad negaliu gyventi liūdėdamas. Tada susiėmiau, nustojau vartoti alkoholį, pradėjau savanoriauti. Liūdesys tikrai prasisklaidė, nes užėmiau aktyvią poziciją. Nuo tada liūdnų laikotarpių nebūdavo. Taip pat man užeidavo abstrakčios baimės banga, kuri neturėjo konkrečios priežasties. Konsteliacijoje pavyko pamatyti, kad jaučiau ne savo, o senelio baimę. Tai jis turėjo sunkumų, apie kuriuos nepasakojo. Kai pavyko atskirti, kad tai ne mano jausmas, ir su pagarba į jį pažiūrėti, baimė mane paliko.
Kaip dirbant pagalbos srityje nesinešti namo kitų žmonių problemų? Kas padeda tau?
Man padeda du dalykai. Pirmasis – pamatyti savo kuriamą vertę. Pavyzdžiui, jei skiriu žmogui valandą – tai yra daug, nes per tą valandą žmogus pasijuto svarbus, pamatė, kad rūpi kitam. Antras dalykas – suvokiau savo ribotumą. Net jei visą gyvenimą mokaisi terapijos, negali įlįsti į kiekvieno žmogaus širdį ir visko ten sutvarkyti. Suvokęs tai ėmiau džiaugtis, kad apskritai pavyksta kažkuo padėti.
Labai svarbus dalykas, kurį išmoksti dirbdamas pagalbos srityje, – neprisiimti atsakomybės už kito žmogaus gyvenimą. Aš noriu padėti, bet neturiu teisės nurodyti, kaip žmogui spręsti sunkumus. To neišmokęs ilgai neištversi. O jei visgi atrodo, kad nuo tavęs viskas priklauso, reikia paklausti savęs: ką iš tikrųjų aš gelbėju? Jei gyvenime gelbėju mamą, tėtį ar kitą šeimos narį, identiškai gelbėsiu ir kitus. Gelbėti gena baimės jausmas, o padėti norisi, kai daug turi pats.
Monika Augustaitytė
